Lietuva ir užsienis per savaitę

Prezidentės ir Seimo pirmininkės priešprieša tęsiasi. Tiesa kažkur arti.

Tuo metu vyriausybės darbo vertinimas blogėja.

Na o Ukraina, atrodo, vėl keičia kryptį – Rytų partnerystės suvažiavimas Vilniuje pavojuje, ir Lietuvos politikai jau bando gelbėti veidą.

Apie tai ir ne tik šioje ekspertai.eu apžvalgoje.








Lietuva


Prokuratūra išsiaiškino, kas nutekino VSD informaciją. Stebuklas ant žemės! Mūsų teisėsaugos institucijos dar sugeba kažką išsiaiškinti. Turbūt, stalinistiniai metodai padėjo. Kita vertus, nieko naujo. Greičiausiai, rezultato tiesiog kažkam reikėjo, o be to kaltininkas taip ir nepaskelbtas. Kaip visada – kalti visi ir niekas (gal taip generalinis prokuroras dėkoja prezidentei už paramą?). Įdomus šiame kontekste kitas momentas. Dalia Grybauskaitė tvirtina, kad Daukanto aikštė nekalta. Bet kažkaip mažai kas tiki. Greičiausiai, jeigu ne prezidentūra nutekino minėtą informaciją, tai galėjo būti padaryta su jos palaiminimu. Tiesiog nesitikėta, kad įvykiai pakryps kita linkme: visi greitai pamirš fantominę Rusijos informacinių atakų (kurių nelabai ir buvo) grėsmę ir pereis prie žiniasklaidos spaudimo skandalo. O kas pirmas pareiškė, jog reikia pasiaiškinti. Ar tik ne Algirdas Butkevičius. Dabar D. Grybauskaitė bando tapti žurnalistų gelbėtoja, bet įvaizdis jau sušlapęs. O dar L. Graužinienė važiuoja kaip tankas – apie apkaltą prašneko. Čia tai būtų istorija! Taip ir antra kadencija gali nuplaukti. Tęsinys kitą savaitę.


Antroje vietoje smunkantis A. Butkevičiaus vyriausybės (socialdemokratų) reitingas. Na paaiškinimų rinkinys paprastas: ankstesnieji tiek pridarė, kad ligi šiol taisyti reikia (prisiminkime, kiek komisijų buvo sukurta); daug laiko atima europinis prezidentavimas; geri rezultatai prieš akis. Šiandien rinkimus socialdemokratai vis dar laimėtų, bet rinkėjui reikia ne pažadų, o faktų. Ir štai dar vienas stebuklas-sutapimas! Ne taip seniai kalbėję apie dujų kainų augimą, staiga Lietuvos dujininkai pareiškia, jog nuo kitų metų pradžios jos gali pastebimai mažėti, nepaisant kaštų. Įdomu, kodėl jie nusprendė įgyvendinti vieną iš stojusio prieš juos A. Butkevičiaus pažadų, nepaaiškinant savo lygtais nelogiško sprendimo? Manytina, kad Lietuvos dujų sektoriui kaip interesų grupei reikia naujo kontrakto su „Gazpromu“. Gal už tai ir aukojasi? O po to dar paaiškės, kad suskystintų dujų terminalas ekonomiškai neprasmingas, ar jo statyba negalima dėl technologinių priežasčių, ir visai gražu. Na ir kas, kad energetinė priklausomybė. Mažos kainos – aukštas reitingas. Tikslas pateisina priemones.


Trečioje vietoje susitaikymas su Lenkija. Kažkaip šią savaitę vien stebuklai. Prezidentės pauzė santykiuose su Varšuva baigėsi bent jau vienam vizitui. Staiga prisiminta apie ilgametę bendrą istoriją bei kaimynės svarbą, sprendžiant energetinius ir saugumo klausimus. Lenkijos vadovo LABAI laukiama ir Rytų partnerystės suvažiavime Vilniuje. Ir iš kur toks geranoriškumas? Tikriausiai būsimi rinkimai verčia D. Prezidentę peržengti per save, kad būtų kuo pasigirti užsienio politikos srityje. O čia dar Lietuvos valdantieji sutarė pateikti Seimui įstatymą, leisiantį dvikalbius užrašus. Manote, pagaliau amžina taika? Kur gi ne. Konservatoriai tuoj pat prisiminė, kad V. Tomaševskis galimai yra Kremliaus agentas. Nieko nepasakysi, pačiu laiku. A. Butkevičius su koalicijos partneriu rimtai pasikalbėjo. Turbūt, daugiau nevažiuos į Maskvą.

Užsienis


Pirmoje vietoje, žinoma, Ukraina. Slaptų V. Janukovičiaus susitikimų su V. Putinu rezultatai pradeda aiškėti. J. Timošenka nepaleista. Europai labai norisi pasimaitinti ukrainietiška rinka, bet „vertybinės galios“ įvaizdis trukdo. Todėl ES Parlamentas davė visai paskutinį šansą pasitaisyti, nors tikimybė, kad Kijevo pozicija politinės kalinės klausimu pasikeis, labai maža (jeigu ES pasirašys be J. Timošenkos paleidimo – laidokime vertybes, tegyvuoja realpolitik). Todėl ukrainietiška žiniasklaida jau panikuoja, o Vilniuje pradedama ieškoti plano B: na ir kas, kad Ukraina nepasirašys, užtat Moldova ir Gruzija pasirašys. Jeigu jau tokios kalbos prasidėjo, reiškia visai liūdna. Čia jau ne 50 ant 50, čia jau 80 ant 20 Rusijos naudai. Įdomiausia, kad „prorusiškas“ V. Janukovičius priartėjo prie Europos net labiau, nei jo atvirai provakarietiškas pirmtakas V. Juščenka. Tačiau ekonominė logika (dujų kainos nemažėja, skola kabo, verslininkai maldauja atidėti pasirašymą) bei politinis pragmatizmas (antros kadencijos na labai norisi), atrodo, nugali. Strategija, kad Maskva susitaikys, nepasiteisino. Dabar reikia maksimaliai brangiai parduoti nepasirašymą: gal prieš pat prezidento rinkimus staigmena ukrainiečiams padarysime – dujų kainos sumažinimas už stojimą į Eurazijos sąjungą (plius milijardinis kreditas), ir štai tau pergalė. Gal trečias žygio į Europą kartas nemeluos (bet kažkaip sunkiai tikisi)?


Antroje vietoje tolima Kinija. Ten vyksta įdomūs procesai. Vietinė žiniasklaida pavadino ką tik pasibaigusį trečią aštuoniolikto Centrinio komiteto plenumą „nauju istoriniu išeities tašku“. Suvažiavimo pranešime spaudai teigiama, kad nuo šiol rinkai priklausys „lemiamas“ (angl. decisive) vaidmuo resursų skirstymo procese. Anksčiau jis buvo „pagrindinis“ (angl. basic). Manytina, kad už viso to stovi dar didesnė Kinijos ekonomikos liberalizacija (žinoma, su partijos priežiūra). Žiūrint plačiau, galima spėti, kad kinai ruošiasi įžengti į naują savo raidos etapą – labiau atsiverti pasauliui, kas reiškia stipresnę priklausomybę nuo Vakarų, kuri grynai struktūriškai ribos Pekino galimybes visiškai savarankiškai ekonominei politikai. Rizikinga? Be abejo, bet kitos išeities nėra, nes tik tai gali sustiprinti vidinę rinką ir išvengti krizės. Šiame kontekste pažymėtina, kad šiuo metu mes, galbūt, stebime Kiniją JAV kelio atkartojimo pradžioje. Ir nežinia, ar Pekinas tai ištvers, o besivienijančių Vakarų (transatlantinė laisvos prekybos zona) planas gali būti būtent tas, kad tai taptų Kinijos pabaigos pradžia. Pažiūrėsime, kas pasirodys gudresnis – kapitalistai ar Konfucijus.


Trečioje vietoje derybų dėl Irano branduolinės programos aidas. Tokių globalios reikšmės įvykių metu aiškėja, kas yra kas, ir štai Prancūzijos prezidentas daugiau negu aiškiai pademonstravo, kieno jis pusėje. Po Ženevos susitikimo spaudoje buvo rašoma, kad susitarimas, kuris tenkino ir JAV, ir Iraną, buvo beveik pasiektas, tačiau viską sugadino užsispyręs Paryžius. Tai reiškia, kad Prancūzija yra Izraelio ir Saudo Arabijos draugė bei stovyklos, geidžiančios karo Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, dalis (B. Obama taip ir pasakė, kad sankcijų Iranui griežtinimas yra Amerikos kelias į naują karą). Iš kur tokia meilė Tel Avivui ir Al Riyadui? Labai paprasta. Prancūzijos užsienio reikalų ministras L. Fabiusas gimė žydiškoje šeimoje ir aktyviai dalyvauja prancūziškos žydų bendruomenės gyvenime. Kas dėl sauditų, tai jie tiesiog moka Paryžiui įvairiais kontraktais, o kas moka, tas ir užsako muziką (tiesa, Kadafis irgi mokėjo). Vis tik vargu, ar Prancūzija galės ilgai priešintis „šešeto“ partneriams dėl susitarimo su Iranu. Bet kuriuo atveju, dabar bent jau aišku, kokie žmonės stovi prie jos vairo ir kieno interesus jie gina.

*******

Prezidentė D. Grybauskaitė. Nuotr. facebook.com