Lietuva ir užsienis per savaitę

NKVD gaisrininko (vėliau tremtinio) duktė, jedinstvenininko Mykolo Burokevičiaus komunistų partijos bendražygė Dalia Grybauskaitė nors yra užtikrintas politinės korupcijos garantas Lietuvoje, tuo pačiu ji išlieka pačia populiariausia politike. Praktiškai niekas neabejoja, kad moteris bus perrinkta Lietuvos prezidente ir antrai kadencijai. Naujausia prezidentas.lt nuotrauka atskleidžia begalinį prezidentės rūpestį mažiau pasiturinčiais ar tiesiog nepriteklių kenčiančiais žmonėmis. „Artėjant šventoms Velykoms nepamirškime ir sunkiau gyvenančiųjų. Dalinkimės kasdiene duona ir padėkime tiems, kuriems labiausiai reikia mūsų pagalbos. Juk gerumas yra visų mūsų stiprybės šaltinis“, - sako D. Grybauskaitė.

Lietuva

Pirmoje vietoje – oficialus kovos dėl prezidento posto startas. Dėl jo varžysis net septyni kandidatai, bet pasirinkimas ne pats geriausias: tarp lyderių – veidai, kuriuos sunku pavadinti naujais pažangos spinduliais. Šiame kontekste verta dėmesio Prezidento įstatymo pataisa, kurią užregistravo Petras Gražulis, siūlantis leisti rinkėjams biuletenyje balsuoti prieš visus kandidatus. Manytina, kad tą patį reikėtų padaryti ir Seimo rinkimų atveju, kad pagaliau paaiškėtų tautos nepasitenkinimo dabartiniu (besikeičiančiu valdžioje, bet kokybiškai nesikeičiančiu) politiniu elitu ir atskirais jos atstovais lygis. Taip pat galima prisiminti, kad šių metų balandžio 4 d. Lietuvos prezidento institucija šventė savo 95-metį. Ir ką gi rodo šiuolaikinė jos istorija? Taip, buvo tokios solidžios figūros kaip Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus. Galima kritiškai vertinti jų politinius žingsnius, bet institucijos garbę jie sugebėjo išsaugoti. O paskui prasidėjo. Rolando Pakso apkalta kaip faktinis sistemos susidorojimas su nesisteminiu politiku, ir klaidas tenka taisyti ligi šiol. Šiandien turime prezidentę, kurią nuolat lydi įvairūs skandalai. Galbūt tai rodiklis, kad ji nuoširdžiai nori išspręsti įsisenėjusias valstybės problemas (oligarchija, energetinė nepriklausomybė ir pan.), o sistema jai priešinasi ir bando ją diskredituoti. Kita vertus, Dalia Grybauskaitė dažnai pati sukuria konfliktines situacijas, negalvodama dėl jų pasekmių, leisdama sau kalbėti, ką tik nori, nes toks yra jos būdas ir politikos stilius. Visa tai tik dar kartą patvirtina politologų nuomonę, kad Lietuvoje prezidentas yra labiau de facto nei de jure faktorius, kuris arba sustiprina šalį kaip parlamentinę valstybę, arba įtvirtina prezidentinį valdymo sistemos elementą. Tai sukuria nenuspėjamumo situaciją, kurią bent jau sušvelninti galėtų griežtai partinis šalies vadovas ar perėjimas prie gryno parlamentarizmo. Tačiau blogų valdymo sistemų turbūt nebūna, būna tik nekokybiškas elitas, kuris jas realizuoja. Elitą savo ruožtu produkuoja visuomenė, kuri nusipelno tokios valdžios, kokia yra pati. Mąstykime, ir atsiras tie, kuriuos norėsis išrinkti.

Antroje vietoje šį kartą – naujos kalbos apie naujos koalicijos galimybę po prezidento rinkimų. Pirmiausia šiame kontekste kalbama apie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pasitraukimą. D. Grybauskaitė sako, kad iš pradžių nori laimėti, o paskui bus matyti. LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis aiškina, kad nebijo prarasti valdžios ir dirbti opozicijoje. Tačiau esminė šiuo atveju turbūt yra socialdemokratų pozicija. Yra neoficialių gandų, kad Juozas Bernatonis norėtų socdemų koalicijos su konservatoriais, o sau – premjero posto, kam pritartų ir Prezidentūra. Tačiau oficialiai socialdemokratų atstovai atkakliai neigia bet kokius svarstymus apie koalicijos žlugimą ir jų aljansą su Tėvynės sąjunga. Štai Gediminas Kirkilas aiškina, kad teorinė ir praktinė koalicijos pakeitimo galimybė visada egzistuoja, nes partneriai gali nesugebėti dėl ko nors susitarti. Tačiau, paklaustas konkrečiai apie LLRA, jis buvo lakoniškas: „Aš vertinu kaip mūsų oponentų norą šiek tiek kiršinti koaliciją.“ Premjeras Algirdas Butkevičius, kaip ir prezidentė, linkęs atidėti LLRA klausimą iki rinkimų pabaigos ir tada jau kalbėtis su koalicijos partneriais dėl jų pasisakymų Lietuvos atžvilgiu korektiškumo. Kitaip tariant, opozicija ir Prezidentūra (kas iš esmės yra tas pats), žinoma, norėtų suskaldyti dabartinius valdančiuosius. Manytina, kad po rinkimų D. Grybauskaitė (jeigu laimės) bandys spausti socdemus dėl LLRA ir bendro darbo su konservatoriais, eksploatuodama galimą konkurenciją partijos viduje. Tačiau sunku patikėti, kad socialdemokratai savo rankomis susilpnins turimą poziciją. Jiems nėra reikalo tenkinti prezidentės užgaidas ir net dėl vaizdo keisti premjerą, kas būtų ir neatsakinga prieš euro įvedimą. Todėl valdantieji po rinkimų greičiausiai tiesiog perspės V. Tomaševskį, kad jis būtų atsargesnis savo pasisakymuose. Jis pažadės pasitaisyti (nors darys tą patį), ir viskas liks, kaip buvo (nebent D. Grybauskaitė tendencingai siektų politinės suirutės).

Kaip ir Ukrainos atveju, greitai teks nuolatinę vietą apžvalgoje skirti Lietuvos karui su rusiška propaganda. Lyg ir jau uždraudėme viską, ką galėjome. Tačiau, pasirodo, ne. Tie negeriečiai iš „Viasat“ nevykdo įsakymo ir toliau nuodija mūsų tautą žiniomis ir laidomis iš Rusijos. O lietuviškos kabelinės televizijos iš pavydo pyksta, kad, skirtingai nuo jų, „Viasat“ leidžia sau nepaisyti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) sprendimo. „Dalykas tas, kad „Viasat“ kanalus retransliuoja palydovu ir jie tokių licencijų, kaip kabelinių operatoriai, iš mūsų komisijos negavo, ir jiems iki šiol to daryti nereikėjo. Todėl mūsų sprendimas jų nepasiekė, mąstysime, kaip teisinius reikalus sutvarkyti“, – paaiškino LRTK pirmininkas Edmundas Vaitekūnas. Mąstė ir sumąstė – kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu įvertinti, ar „Viasat“ veiksmai nepažeidžia Baudžiamojo kodekso nuostatų, ir jei bus nustatyti pažeidimai, imtis būtinų veiksmų, kad draudžiama veikla būtų nutraukta (kalbama net apie kompanijos veiklos Lietuvoje sustabdymą). Štai tokia demokratija. Turbūt, jeigu galėtų, LRTK nuvyktų į Maskvą ir ten amžiams sunaikintų rusiškos propagandos transliavimo šaltinį. Kartu greičiausiai nustebtų, kad ten ne kam kitam, o Europos Sąjungai atstovaujantis lietuvis Vygaudas Ušackas sako: „Draudimai neišprendžia problemos, o ir kvestionuoja pilietinės visuomenės brandą, nuomonių raišką. Propagandą iš užsienio sunku uždrausti, su ja reikia intelektualiai ir politiškai kovoti. Ir ne tik rinkimų metu.“  Turbūt užverbavo. Būtų juokinga, jeigu nebūtų taip liūdna. Tačiau pagaliau atsirado ir gera žinia. Latvijos televizija sugalvojo sukurti bendrą Baltijos televizijos kanalą rusų kalba, ir Latvijos ministrai kaip ir pasiruošę skirti lėšų šiam projektui. Norėtųsi tikėti, kad Vilnius ir Talinas irgi palaikys šią idėją, nes tai būtų pirmas kokybinis, o ne represinis atsakas informaciniame kare su Maskva. Tačiau Lietuvos atveju tai tik viltis, nes kam elgtis civilizuotai bei profesionaliai ir investuoti pinigus, jeigu galima tiesiog uždrausti.

Užsienis

Pirmoje vietoje – nauja žaidimo dėl Ukrainos serija. Ši geopolitinių šachmatų partija išlieka įdomi ir įtempta. Kaip ir galima buvo tikėtis, separatistinės nuotaikos šalies pietrytiniuose regionuose po trumpos Vladimiro Putino paimtos pertraukėlės su tikėtina Rusijos parama suaktyvėjo – ko vertas vien Donecko Respublikos sukūrimas. Ukrainos valdžia iš pradžių bandė reaguoti kietai (kaip teoriškai turėjo reaguoti Viktoras Janukovyčius Maidano laikais), tačiau staiga pakeitė strategiją, ir Arsenijus Jaceniukas kiek netikėtai ėmė žarstyti pažadus dėl rusų kalbos ir federalizacijos. Nežinia, ar Kijevas pats suprato, ar jam kas patarė (turbūt patarė), bet toks sprendimas yra giliai prasmingas. Rusija tik ir laukia, kada „banderovcai“ ir „fašistai“ pralies kraują Donecke, Luhanske ir Charkove, kad pasakytų Vakarams: „Na, matote, o mes jums sakėme“, – ir įvestų karines pajėgas. O dabar prasideda derybos, kurios gesina separatistinį impulsą, ir Maskva praranda iniciatyvą. Taip, Kremlius pats viešai kalba apie federalizaciją, bet manytina, kad tai tik manevras – iš tiesų jam reikia daugiau krymų. Todėl dabar reikėtų tikėtis V. Putino ėjimo, kurio esmė galėtų būti daugmaž tokia: „Pietrytinių regionų gyventojai netiki chuntos pažadais.“ (Beje, visai tikėtina, kad Kijevas iš tikrųjų nesiruošia jų vykdyti ir tik vaizduoja dialogą, nes reali federalizacija reiškia politinės kontrolės, o svarbiausia – pajamų praradimą, kas jam visai netinka.) Kitaip tariant, dabar separatistai turėtų iškelti valdžiai nepriimtinus reikalavimus, o Kremliaus agentai Ukrainoje – suorganizuoti kokią nors provokaciją, kad būtų pereita prie kietojo konflikto (pavyzdžiui, tariamasis „Dešinysis sektorius“ atvyktų į Luhanską ar Donecką ir pats imtųsi užimtų objektų šturmo). Laukiame tęsinio. O kol kas Rusijos puolimo kažkodėl laukia Švedija.

Antroje vietoje šią savaitę – Kaukazo pasipriešinimo judėjimo lyderio Doku Umarovo mirties patvirtinimas. Aštuonis kartus žiniasklaida pranešė apie jo žūtį. Devintasis buvo lemtingas. Galima teigti, kad nukauta paskutinė išskirtinė kovos už Kaukazo Imaratą figūra po tokių personalijų kaip Šamilis Basajevas, Chatabas ir pan. Kovodamas už Šiaurės Kaukazo nepriklausomybę, D. Umarovas surengė nemažai teroro atakų, pavyzdžiui, išpuolį Maskvos Domodedovo oro uoste 2011 m. sausį ir dvigubą teroro aktą Maskvos metro 2010 m. kovą. JAV už informaciją, padėsiančią sučiupti čečėnų sukilėlių lyderį, siūlė 5 mln. dolerių premiją. Ar po D. Umarovo mirties konfliktas Kaukaze aprims? Vargu. Čečėnijoje geležinė Ramzano Kadyrovo ranka sugebėjo įvesti šiokią tokią tvarką, bet viskas persikėlė į Ingušiją ir Dagestaną. Rusijos žiniasklaida vos ne kas savaitę praneša apie „specialias operacijas“ regione (pavyzdžiui, balandžio 2 d. buvo nukauti trys kovotojai Buinakske, aptikta daug ginklų ir mirtininko liemenė, o kiek dar nesakoma). Problema sena kaip pasaulis – finansavimas iš užsienio ir vidinės socialinės bei ekonominės problemos, sukuriančios palankią dirvą radikalaus islamo sklaidai. Tad greito sprendimo ji neturi. Tuo pat metu kalbėti, kad jau rytoj Rusija Kaukaze gaus naują Čečėniją, neverta. Viskas nėra taip blogai, kaip galima pagalvoti, – tiesiog neužgyjanti imperijos žaizda.

Trečioje vietoje šį kartą – prezidento rinkimai Afganistane, kurių pirmasis turas įvyko balandžio 5 d., o jo rezultatai turėtų paaiškėti balandžio 24 d. Dabartinis šalies vadovas Hamidas Karzajus balotiruotis trečiajai kadencijai negalėjo (juk demokratija), bet, kaip tvirtina ekspertai, iš žaidimo toli gražu neiškrito. Prezidento kampanijos metu išryškėjo trys lyderiai: buvęs užsienio reikalų ministras medikas Abdula Abdula, buvęs finansų ministras bei buvęs Kabulo universiteto rektorius Ašrafas Ghani Ahmadzajus ir kitas buvęs užsienio reikalų ministras Zalmajus Rasulis. Kiek kas gaus balsų, pasakyti sunku (Afganistanas – ne pati idealiausia šalis apklausoms), bet niekas neabejoja antruoju turu. H. Karzajus iš pradžių lyg ir parėmė A. Gh. Ahmadzajų, bet vėliau, kaip sakoma, būtent prezidento dėka į favoritų grupę sugebėjo išsiveržti Z. Rasulis. Šiame kontekste susidaro įspūdis, kad H. Karzajus ruošia savo vietą įpėdiniui, bet iki galo neaišku, kokiam būtent (labiau tikėtina, kad Z. Rasuliui). Ir visa tai vyksta sunkių Afganistano derybų su JAV dėl saugumo sutarties fone. Oficialiai nesutariama dėl Amerikos karių teisių, bet realiai H. Karzajus greičiausiai siekia saugumo garantijų sau ir savo įpėdiniui. O amerikiečiams svarbus pats buvimas Afganistane kaip strategiškai svarbioje vietoje, pernelyg nesikišant į vidines batalijas. Iš savo pusės situacijai šalyje ir valdžios pokalbiams su JAV įtaką daro Talibanas, kurio pozicijos Afganistane po ISAF greitojo reagavimo pajėgų misijos pabaigos neabejotinai sustiprės. Taigi gauname trikampį: Karzajus, talibai ir amerikiečiai, kuriame visi flirtuoja su visais, siekdami savo interesų, ir niekas nenori „kariauti“. Intrigos rezultatai – netrukus.