Lietuva ir užsienis per savaitę

Ebolos hemoraginė karštinė (EHF, dažniausia vadinama tiesiog Ebola) – tai neseniai identifikuota, sunki, dažnai mirtina infekcinė liga, kuria serga žmonės ir kai kurie primatai. Ligą sukelia Ebolos virusas. Tarp žmonių šis virusas plinta tik per skysčius (seiles, kraują ir kt., o tarp šimpanzių ir kitų primatų, kurie gali juo užsikrėsti, virusas plinta ir oro lašeliniu būdu, pvz., čiaudint). Nuo šios ligos vaistų ar vakcinos nėra, ji nepagydoma. Ebola atrasta 1976 m. ir nuo to laiko keletas Ebolos variantų sukėlė epidemijas Kongo Demokratinėje Respublikoje, Gabone, Ugandoje ir Sudane, kurių metu pasiektas nuo 50 iki 90 proc. mirtingumas.

VAE statybos planų sugrįžimas ir Malaizijos Boingo konspirologija, britų raginimai NATO ir ebolos viruso iššūkis. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje beveik pamirštas atominis aidas. Lietuvos Energetikos ministerija ir Japonijos korporacija „Hitachi“ pasirašė supratimo memorandumą, kuriuo įsipareigojo įkurti bendrą tarpinę VAE projekto bendrovę, prie kurios prisijungti kviečiamos Latvija ir Estija. J. Neverovičius teigia, kad bendra įmonė padės išsiaiškinti, kiek galutinai kainuos projektas ir kokiomis sąlygomis jis būtų įgyvendintas. Taip pat jis teigė, AE idėja neatmetama, nes Lietuvoje elektros gamyba brangi, o importuojamos elektros kaina didelė. Nespekuliuokime ir palaukime, kokia gi bus toji mūsų energetinės nepriklausomybės kaina. Bendrai paėmus, vyriausybės veiksmai šioje srityje vis dar primena bandymą aiškintis tol, kol kažką daryti jau bus beprasmiška. Tuo pat metu pažymėtina, kad J. Neverovičius paragino Latvija aktyviai naudotis lietuviško SGD terminalo pajėgumais. Kitaip tariant, 500 mln. kubinių metrų dujų per metus iš „Statoil“ greičiausiai per mažai, kad terminalas veiktų rentabiliai – reikia papildomos paklausos. Tik neaišku, ar to reikia latviams (kaip ir VAE atveju).

Antroje vietoje Lietuvos užsienio politika ir jos galimos pasekmės. Pirmiausiai reikėtų paminėti L. Linkevičiaus vizitą į Baltarusiją. Jo metu kalbėta apie įprastus klausimus (politiniai kaliniai, ekonominis bendradarbiavimas ir pan.), ir atskirai buvo paliesta „amžina tema“ – sienos kirtimo palengvinimo klausimas. Norėtųsi, kad reikalas pagaliau pajudėtų iš mirties taško, tačiau, kaip paaiškino ministras, baltarusiams trūksta pasiryžimo. Bendrai paėmus, atrodo, vėl pradedame žaisti su Lukašenka, girdami jį už nuoseklią poziciją Pietų Osetijos bei Abchazijos atžvilgiu bei pastebėdami jo flirtavimą su Kijevu, kas nesiderina su Rusijos pozicija. Tačiau kiek kartų jau kartojosi ta pati istorija, o galutinis rezultatas buvo vis tas pats: represijos, amžina draugystė su Maskva, grasinimai peržiūrėti ekonominę politiką (atimti iš Klaipėdos tranzitą). Kitaip tariant, žaidimai su Batka beprasmiški, jo traukinys jau nuvažiavo į Eurazijos ekonominę sąjungą. Todėl belieka apsaugoti savo ekonominį interesą. Tačiau jis mums, kaip visada, ne toks svarbus kaip politinis. Lietuva yra sankcijų Rusijos atžvilgiu entuziastė (štai kažkokį slaptą sąrašą sukūrėme), bet gal reikėtų rimčiaus pasvarstyti, ką darysime, jeigu Maskva imsis asimetrinių atsakomųjų veiksmų (pavyzdžiui, Lenkija jau nukentėjo su savo vaisiais ir daržovėmis). Finansų ministras R. Šadžius mano, kad mūsų įmonės pakankamai greitai reaguoja į pokyčius aplinkinėse rinkose ir iškilus sunkumams vienoje rinkoje – ypač maisto produktų rinkoje – sugeba persiorientuoti į kitas. Tik kodėl tada imame labai pergyventi, kai su problemomis susiduria Lietuvos vežėjai, pienininkai, Klaipėdos uostas ir t.t. Akivaizdu, kad pakankamai brangiai galime sumokėti už savo politinį entuziazmą. Pasiūlymas – būti nuosekliems, bet neišsišokti: tegul vokiečiai, britai ar prancūzai rodo pavyzdį, o mes imsime pavyzdį iš jų (jeigu jie ieškos išlygų, tai ir mums nereikėtų aukoti savo interesų).

Na ir trečioje vietoje britų raginimai, tiesiogiai susiję su Lietuvos saugumu. Praeitą savaitę pozityviai nuskambėjo žinia apie galimą pastovios NATO bazės įkūrimą Lenkijoje. Dabar Didžiosios Britanijos parlamentarai, reaguojant į Maskvos veiksmus Ukrainoje, siūlo dislokuoti Aljanso karius Baltijos valstybėse, kadangi NATO silpnai pasirengusi Rusijos atakai prieš Baltijos šalis, kas savaime padidina užpuolimo tikimybę. Bloga naujiena – pagaliau pripažinta, kad mūsų padėtis yra sudėtinga galimos Rusijos karinės invazijos akivaizdoje, kalbant apie operatyvią Aljanso pagalbą. Gera naujiena – siūloma kuo greičiau keisti situacija. Ar Rusija galėtų tai įvertinti, kaip provokaciją? Galėtų, bet tegul vertina kaip nori. Kiekvienas turi teisę elgtis taip, kaip jam atrodo. Nori Maskva dislokuoti „Iskander“ Kaliningrade – tegul dislokuoja, o pas mus gal „Patriot“ sistemos atsiras. Žinoma, regiono militarizacija ir aštrėjanti jame politinė-ekonominė priešprieša yra liūdnas dalykas. Bet tokie jau laikai atėjo.

P.S. Gal mūsų Lietuvoje ir ne viskas yra gerai, bet pasidžiaukime, kad JTO, skaičiuodama Žmogaus socialinės raidos indeksą, įrašė ją į 35 vietą iš 187 valstybių, ir tai geriausias šalies rezultatas istorijoje. Nuo 2013 m. Lietuva pakilo per 6 pozicijas, o nuo 2010 m. iš „išsivysčiusių valstybių“ grupės žengė į 49 išsivysčiusių šalių klubą (Žmogaus socialinės raidos indeksas sudaromas, vertinant vidutinę gyvenimo trukmę, vidutinę ir numatomą išsilavinimo trukmę bei bendrąjį nacionalinį produktą vienam gyventojui).

Užsienis

Iš Ukrainos kaip visada netrūksta įdomių naujienų. Šalies karinės pajėgos lėtai, bet plėtoja puolimą, ir separatistams darosi vis sunkiau ginti užimamas pozicijas. Jie priešinasi aršiai, bet priversti trauktis. Tai faktas ir tai leido Ukrainos Generalinio štabo viršininkui V. Muženkai pareikšti, kad antiteroristinė operacija gali būti baigta iki rugsėjo. Tačiau daug kas šiuo atveju priklausys nuo Rusijos sprendimo. Jeigu V. Putinas nuspręs aktyviau paremti separatistus, Kijevo planas gali neišdegti. Viena vertus, sugriežtėjusios Vakarų sankcijos verčia Kremliaus šeimininką atsitraukti (energetinių technologijų neperdavimas čia jau rimta). Kita vertus, jam yra itin svarbus įvaizdis ir reitingas, o eilinis rusas dabar jau nesupras „pergalingo pasidavimo“, įvertins tai kaip lyderio silpnybę ir Rusijos interesų išdavimą. Šiame kontekste daugiau ar mažiau logiškas atrodo tarpinis variantas. Greičiausiai V. Putinas bandys tempti laiką iki šalčių, kentėdamas nekritines sankcijas, neleisdamas Kijevui laimėti karo ir laukdamas, kol jis patirs ekonominį krachą, kurį taip pat artins agresyvi Rusijos ekonominė politika ukrainietiškų prekių atžvilgiu (jau nekalbant apie antimilitaristinių nuotaikų Ukrainos viduje kurstymą). Na ir pabaigai gandas apie tariamas slaptas Maskvos ir Berlyno derybas. Lygtais Vokietija žada Rusijai tarptautinį Krymo aneksijos pripažinimą, už ką Rusija privalės nutraukti paramą Donbaso sepratistams, kuries gaus tam tikras teises. Tuo pat metu P. Poroshenka pažadės nestoti į NATO, O Maskva netrukdys ekonominiam Ukrainos bendradarbiavimui su ES. Esmė ta, kad V. Putinui reikalinga visa Ukraina (ar bent jau Novorosija), ir kol kas jis, turbūt, įsivaizduoja, kad pranašumas yra Rusijos pusėje. Todėl Vokietijos pasiūlymus (jeigu minėtos derybos iš tiesų vyksta) dabar Maskva turėtų atmesti. Tačiau situacija keičiasi greitai, ir po mėnesio jie jau gali tapti V. Putinui išsigelbėjimu. Palauksime.

Antroje vietoje dviguba Malaizijos Boingo konspirologija. Pirma, atsirado versija, kad numuštas lėktuvas buvo prikištas lavonų iš Malaizijos Boingo, kuris dingo be žinios šių metų kovo mėnesį. Kitaip tariant, piktieji amerikiečiai tuomet pavogė lėktuvą, nužudė visus jo keleivius (išskyrus jiems reikalingus specialistus), su Olandijos pagalba sukūrė „neegzistuojantį“ reisą ir numušė jį Ukrainos rankomis. Tokiu būdu tariamai ir kovo paslapties pėdsakai slepiami, ir provokacija prieš Rusiją organizuojama, kad galima būtų įvesti prieš ją naujas sankcijas kartu su besipriešinančia joms Europa. Įrodymų šios teorijos šalininkai pateikia nemažai (plačiau apie juos ČIA). Čia ir negaliojantys visiškai nauji pasai, ir Strelkovo pranešimas, kad katastrofos vietoje rasti dar iki jos žuvę žmonės, ir keistai išsimėtę daiktai. Atrodo nerealiai, tačiau tegul kiekvienas pats sprendžia, kuo tikėti, o kuo ne. Panašiai nerealistiškai skamba odiozinio Rusijos politologo S. Kurginiano versija. Atkreipdamas dėmesį į tai, kad iš karto po Boingo katastrofos autoritetingos rusiškos žiniasklaidos priemonės pranešė, jog galimai norėta numušti Rusijos prezidento lėktuvą (pavyzdžiui lenta.ru), jis aiškina, jog Malaizijos Boingą galėjo numušti separatistai, susiję su tam tikromis jėgomis Rusijoje, kurios sąmoningai „išsuka“ Strelkovo populiarumą, kad jis galėtų pakeisti patį V. Putiną.



Štai tokia medžiaga pasvarstymui. Grįžtant į tikrovę, toliau laukiame „juodųjų dėžių“ informacijos.

Trečioje vietoje pranešimas, kad ebolos virusas atgijo ir gali išplisti po visą pasaulį. Iš pradžių Vakarų Afrika, po to Honkongas, dabar jau kalbama apie Vokietiją. Planeta kariauja ir pamiršta, kad visa ta geopolitika yra menkniekis, palyginus su mirtina pasauline epidemija. Gal toks iššūkis padės žmonijai pamiršti kvailas rietenas ir susivienyti kovoje su visuotiniu pavojumi. Pradžiai būtų gerai bent jau vakciną kuo greičiau sukurti.