Lietuva ir užsienis per savaitę

Raimonda Murmokaitė yra Lietuvos diplomatė, nuo 2012 m. spalio 25 d. – Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Jungtinių Tautų. BIOGRAFIJA. R. Murmokaitė gimė 1959 m. liepos 17 d. Nuo 1977 iki 1982 m. ji studijavo romanų-germanų filologiją Vilniaus universitete, 1992–1993 m. – visuotinį administravimą Monterėjaus tarptautinių studijų institute JAV, o 1994 m. – diplomatijos ir saugumo studijas Birmingamo universitete. 1994 m. diplomatė pradėjo darbą URM. Nuo 1998 iki 2001 m. R. Murmokaitė dirbo Lietuvos ambasadoje Italijoje.  2003 m. lietuvė tapo JT Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento direktore. Nuo 2009 iki 2012 m. Lietuvos URM ji vadovavo Jungtinių Tautų, Tarptautinių organizacijų ir Žmogaus teisių departamentui.  2012 m. spalio 25 d. R. Mumokaitė tapo Lietuvos Respublikos ambasadore prie Jungtinių Tautų.  2014 m. vasario mėnesį lietuvė buvo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos prezidentė.

Koalicijos problemos ir kova su priešiška propaganda Lietuvoje, „Baltijos kelio“ jubiliejus ir „rusai puola“ Ukrainoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Praeitą savaitė A. Butkevičius turėjo pasirinkimą. Pasirinko – lenkai išstumti iš koalicijos. Socdemai bando aiškinti, kad nieko ypatingo neįvyko, bet prezidentūra ir konservatoriai, turbūt, trina rankas. Darbiečiams irgi gerai. Tik rytoj su tokia premjero politika gali žlugti visa valdančioji dauguma, o poryt jam teks vykdyti konservatorių sąlygas, sudarant „vaivorykštės koaliciją“. V. Tomaševskis ir LLRA neprapuls, jie dalį savo balsų surinks visada, o štai socdemams nereikia stebėtis, kad jų reitingai krenta – jie palaipsniui virsta pralaimėtojų partija (iš pradžių Europos Parlamento rinkimai, po to prezidento rinkimai, dabar konkurentams naudingas koalicijos destabilizavimas). A. Butkevičius gal ir neblogas specialistas, bet kaip politikas jis pastaruoju metu vis šauna pro šalį – ten, kur reikia būti kietam, pasiduoda, kur reikia pagudrauti, rodo nepagrįstą principingumą (gal lenkai ir sąmoningai suorganizavo suirutę, bet su jais galima būtų dar „pažaisti“, ir likti koalicijoje jie greičiausiai neatsisakytų). Kartu premjeras vis bando įtikti visiems (pasak Tomaševskio, dar ir kažkokiems verslo interesams). O visiems geras nebusi, nes suvalgys vieni ar kiti, kas ir vyksta.

Antroje vietoje prezidentės pasiūlymas įtvirtinti, kad ne mažiau kaip 90 proc. Lietuvoje retransliuojamų televizijos programų kiekio būtų oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis, o už karo kurstymą ir kėsinimąsi į nepriklausomybę būtų galima skirti baudas. Vis ta pati „kovos su priešiška propaganda“ istorija. Atrodo, ankstesni rusiškų kanalų retransliavimo draudimai turėjo parodyti, kad represijos ne išeitis. Tai ne, vienaip ar kitaip norime cenzūruoti informacinę erdvę. Reiškia, kai per Lietuvos kanalus gauname laviną tinkamai nepatikrintos propagandinės informacijos apie invazijas, numuštus Boingus ir panašiai, čia normalu. O alternatyvi nuomonė – jau karo kurstymas ir kėsinimąsis į nepriklausomybę. Niekas nenori pasakyti, kad Rusijos kanalai šventos tiesos šaltinis (juose užtenka melo ir vienpusiškos informacijos), bet žiūrovas turi teisę nuodytis tuo, kuo jis nori. O gal prezidentūrai įsteigti savo televizijos kanalą – tada galėsime gauti vienintelę teisingą informaciją apie viską.

Trečioje vietoje Lietuvos užsienio ir saugumo politika. Mes tiesiog siautėjame Jungtinėse Tautose. Rusija siunčia humanitarinį konvojų į Ukrainą – Lietuva šaukia neeilinį Saugumo tarybos posėdį. Ir kas? Nieko. Ukraina praneša apie Rusijos karinę invaziją – Lietuva šaukia neeilinį Saugumo tarybos posėdį. Ir kas? Vėl nieko. Net ES ir JAV jau pradėjo atsargiau vertinti Kijevo skelbiamus aliarmus apie Rusijos kariuomenę, o mes visos planetos priešakyje. Vienintelis pliusas – žodis „Lietuva“ pasaulio žiniasklaidoje tikrai pradėjo skambėti dažniau, tik kontekstas kaskart kažkoks dviprasmiškas. Beje, labai stengėmės, kad ES diplomatijos vadove netaptų Italijos užsienio reikalų ministrė. Ir kas? Na atsakymą žinote. Saugumo srityje irgi keliame globalias bangas. „Der Spiegel“ parašė, kad, remiamos Jungtinių Valstijų, Baltijos valstybės ir Lenkija pasisako už tai, kad prieš Rusiją būtų nukreipta PRG sistema Europoje, kurią planuojama naudoti prieš galimas atakas iš Artimųjų Rytų. Dauguma NATO narių, įskaitant ir Vokietiją, nepritaria tokiam pasiūlymui. Jos mano, kad nesant reikalui, nereikia provokuoti Maskvos, ir primena, kad NATO jau seniai yra patikinusi Rusiją, kad prieš ją nenukreips savo PRG sistemos. Pastaroji pozicija iš tiesų yra prasmingesnė, nes vienas dalykas NATO karinė bazė regione vienokiu ar kitokiu pavidalu, o visai kitas – branduolinės priešpriešos eskalavimas. Ar norime, kad į mus būtų nutaikytos raketos su branduoliniu užtaisu? O bendrai mūsų kariškiai sulaukė gerų žinių – kitų metų krašto apsaugos biudžetas turėtų augti apie 400 mln. litų. Kariuomenei tų pinigų šiuo metu tikrai reikia labiau, negu sankcijų paveiktam žemės ūkio sektoriui.

Užsienis

Ukrainoje karšta, labai karšta. Separatistai pradėjo rimtą kontrpuolimą ir jau grasina Mariupoliui (yra net versija, kad humanitarinio konvojaus sunkvežimiai savo bakuose atvežė jiems kurą). Kolomojskis Dnepropetrovske irgi nerimauja. Kijevas sako, kad prasidėjo atvira Rusijos invazija, bet Vakarai reaguoja vangiai – kažkaip per daug buvo tų mistinių kolonų, trūksta konkrečių įrodymų (video, ryškių nuotraukų ir pan.). Derybos Minske iš esmės baigėsi niekuo, ko ir reikėjo tikėtis, nes iniciatyva dabar Maskvos rankose. Tuo pat metu Putinas sugalvojo dar vieną triuką – paprašė sukilėlių išleisti iš apsupties Ukrainos karius, kad nebūtų nereikalingų aukų (tikras humanistas). Sukilėliai mielai sutiko, tik pasakė, kad ukrainiečiai paliktų visą ginkluotę. Tokiu būdu, ir vaizdelis geras, ir separatistai dar labiau sustiprės. O sostinėje jau prasidėjo rinkimų į Radą kampanija, tarsi ir taip betvarkės ir ekonominių problemų mažai. Dar nepatenkinti kariai ir jų giminaičiai mitinguoja prie prezidento administracijos ir gynybos ministerijos, reikalaudami „kabinetinių žiurkių“ galvų ir aktyvių bandymų išgelbėti savo kovos brolius ir vaikus. Tačiau gelbėti jų, atrodo, niekas nesiruošia, ir todėl kyla klausimas – ar tokia „valstybė“, kur oligarchai toliau dalinasi valdžią, o fronte kaip patrankų mėsa žūsta tūkstančiai karių, gali nugalėti, ar ji turi ateitį? Na ir pabaigai Lenkijos generolo R. Polko nuomonė: laikas žaidžia prieš Kijevą, o Europos Sąjungai, jeigu konfliktas užsitęs ir Ukraina bankrutuos, gali „pasidaryti nuobodu, ir ES „gali atiduoti Ukrainą į Rusijos rankas vardan ramybės“. Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad situacija artėja būtent prie tokios atomazgos...

Antroje vietoje „Baltijos kelio“ jubiliejus. Tai proga pagalvoti apie du dalykus. Pirma, prieš pat SSRS pabaigą pilietiškumo lygis Lietuvoje buvo labai aukštas. Ar galime pasigirti tokiu pat tautiniu pakilimu šiandien? Vargu. Žinoma, jokiu būdu negalime teigti, kad mūsų niekas nevienija ir nieko gero nenuveikėme. Pasiekimų tikrai yra (kad ir stojimas į ES ir NATO). Mėgstame skųstis, bet kai pagalvoji, kaip žmonės gyvena kokioje Kambodžoje ar Nigerijoje, viskas neatrodo taip baisiai. Tačiau nepalieka įspūdis, kad kažko nepadarėme – kitaip emigracijos mastai būtų mažesni. Antra, kadaise su latvinaisi ir estais buvome geriausi draugai. O dabar kaip klasiokai, kurie po dvidešimties metų susitinka gatvėje ir nežino, pasisveikinti, ar ne. Ankstesnės baltiškos vienybės nebėra. Žinoma, bandome ją palaikyti, bet šiandien kiekvienas iš esmės eina savo keliu. VAE projektas šia prasme yra parodomasis – tarsi kartu, bet susitarti ir pajudėti į priekį negalime.

Tarptautinė politika pilna paradoksų. Vienu metu atrodė, kad Vakarai tuoj pradės bombarduoti Siriją, tuoj nuvers B. Assadą, kuris sulauks Kadafio likimo. Bet, kaip sakoma, nepraėjo ir dienos, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar jau sklinda gandai, kad Vakarai slaptai derasi su Sirijos lyderiu, kaip kartu įveikti islamistus, kurie grasina viso regiono saugumui.



Žiūrint iš vertybinės pusės, tai nenormalu (negali demokratinis pasaulis derėtis su kruvinais diktatoriais), bet kaip rodo praktika, tarptautinėje politikoje vertybės dažnai atsiduria paskutinėje vietoje, kai čia ir dabar reikia spręsti konkrečią problemą. Įdomiausia, kad poryt B. Assadas vėl gali tapti priešu, bet šiandien interesai sutapo.