Lietuva ir užsienis per savaitę

Praėjusių metų pabaigoje, ​tuometinis ​Ukrainos prezidentas atvykęs į Vilniuje reng​tą​ Rytų partnerystės viršūnių susitikimą, susitiko su Europos Sąjungos vadovais, aptarė Asociacijos sutarties likimą ir turėjo pasirašyti šią sutartį. Iki to laiko Viktoras Janukovičius buvo geras ir gerbiamas žmogus, galima sakyti humanistas, kuriam visi mielai spaudė ranką ir šypsojosi į akis...   Deja, atsitiko taip, kad V. Janukovičius iš Vilniaus  išvažiavo taip ir nepasirašęs sutarties. Po ko jis tą pačią akimirką tapo negerbiamu žmogumi, viešu vagimi, diktatoriumi, niekingu Putino satelitu, paprasčiausiu banditėliu, kuriam joks save gerbiantis žmogus rankos niekada nepaduotų. Štai tokie greiti virsmai atsitinka kartais gyvenime... V. Janukovičius po Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje dar bandė kartoti, kad jo šalis suinteresuota, jog vyktų trišalės derybos tarp Ukrainos, Europos Sąjungos ir Rusijos, tačiau tokį derybų formatą kategoriškai atmetė Europos Sąjungos institucijų vadovai su Lietuva priešakyje. O tuo metu, kaip su pasimėgavimu skelbė įžvalgi Lietuvos žiniasklaida, „Ukrainos opozicija jau pareiškė skelbianti „kruviną karą“ prezidentui V. Janukovičiui“... Kitais žodžiais tariant, „įsiliepsnojo taikus Maidanas“... Nuotr. E.eu

Parlamentinė specialiųjų tarnybų kontrolė ir rusofobiška Lietuvos užsienio politika. Karinga taika Ukrainoje, pavojingos greitosios dalelės ir incidentas Estijos-Rusijos pasienyje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje žinia, kad parlamentarai ruošiasi rimtoms diskusijoms apie specialiųjų tarnybų veiklos kontrolės stiprinimą. Vyriausybė ir Seimo kanceliarijos Teisės departamentas yra konstatavę, kad siūlomos naujos nuostatos neatitinka Konstitucijoje įtvirtintų parlamentinės priežiūros principų. Tačiau tai nereiškia, kad pati idėja yra bloga. Specialiosios tarnybos Lietuvoje dažnai užsiima neaišku kuo, ir jų darbo rezultatai pastoviai kritikuojami. Todėl jų veikla galėtų ir turėtų būti skaidresnė, kad niekam nekiltų net menkiausių abejonių dėl jų veiksmų. Žinoma, šiuo atveju būtina padaryti taip, kad nenukentėtų spectarnybų darbo efektyvumas, bet pati iniciatyva tikrai sveikintina.

Antroje vietoje Rusijos Valstybės Dūmos tarptautinio komiteto vadovo A. Puškovo aiškinimai apie Lietuvos užsienio politiką. Pasak jo, daugelyje Rytų Europos šalių vyrauja rusofobija kaip jų politinio elito ideologija – pirmiausiai Baltijos valstybėse, Lenkijoje ir Rumunijoje. Atitinkamai NATO plėtrą į Rytus mes vertiname kaip galimybę tapti JAV atrama Europos kontinente ir tuo pačiu padidinti savo karinį-politinį svorį. Ir kas čia tokio? Taip, mes norime glaudesnių santykių su Amerika kaip su realia galybe, kuri gali mus apginti (skirtingai nuo ES), ir siekiame sustiprinti savo pozicijas Vakarų struktūrose bei postsovietinėje erdvėje. Normali realistinė politika, kurios principai visada buvo Rusijos veiksmų pagrindas. O dabar ponas Puškovas (pamiršdamas apie Eurazijos sąjungą, Krymą, karą Ukrainoje, „Gazpromo“ energetinę politiką ES ir panašius dalykus) mums aiškina, kokie mes rusofobai, tarsi Rusijoje meilė Europai ir ypač Amerikai būtų visuotinė. Visi (JAV, Kinija, Rusija, Lietuva) tarptautinėje politikoje siekia savo interesų visomis įmanomomis priemonėmis, ir skųstis šiuo atveju tiek mums, tiek jiems beprasmiška – reikia kovoti, nes tokia realybė, ir nugalėtojas nulinės sumos žaidime būna tik vienas.

Trečioje vietoje žinia su pasvarstymu. Po incidento Rusijos-Estijos pasienyje (apie jį daugiau tarptautinėje apžvalgos dalyje) Lietuva sustiprino savo sienos apsaugą. Vėliau ji buvo grąžinta į normalų režimą. Tačiau pagalvokime štai apie ką. Ukrainiečiai ruošiasi atsitverti nuo Rusijos grioviais ir kitomis konstrukcijomis. Tai gal mums irgi pradėti statyti sieną, kuri apsaugotų mus nuo Kalingrado ir Baltarusijos, nes iš ten gali atkeliauti „žalieji žmogeliukai“ ir net Rusijos karinės pajėgos. Dar daugiau, gal ES galėtų finansuoti sienos, kuri atitvertų nuo Rusijos visas Baltijos valstybes (Suomiai kaip sau nori), statybas. Žinoma, visa tai tik absurdiškas (iš dalies provokacinis) pokštas, bet šiandien globalus visuomeninis ir politinis diskursas palaipsniui virsta chaosu, kuriame tiesa ir melas persipynė, o apie įvairias nesąmones šnekama rimtais veidais. Šiame kontekste, kas šiandien dar atrodo kvaila, rytoj gali tapti diskusijų objektu, o poryt realybe. Atsipeikėkime, mastykime ir neleiskime šiam chaosui mūsų užvaldyti.

Užsienis

Ukrainoje nei karas, nei taika. Visi laukia, ar aktyvūs kariniai veiksmai atsinaujins. Didesnė dalis ekspertų mano, kad paliaubos laikinos. Daug kas šiuo atveju priklausys nuo Kremliaus strategijos, o ji dviprasmiška – vis aiškiau matosi, kad konkuruoja du požiūriai: „konflikto užšaldymo“ ir „konflikto iki pergalės“. Pirmąjį bando prastumti Surkovas (net, kaip praneša žiniasklaida, buvo susitikęs su Porošenka) ir Achmetovas. Antrąjį – Rusijos „vanagai“. Šiame kontekste galima pasakyti, kad pirmiesiems pavyko pasiekti Minsko susitarimus, bet antrieji kontratakuoja – Rusijos televizija parodė, kad Achmetovas apginkluoja ir maitina Nacionalinę gvardiją. Be to pagaliau prabilo separatistų lyderis Strelkovas (vargu ar vien savo iniciatyva), pareiškęs, kad „penktoji kolona“ trukdo Putinui suprasti, kad Novorosija yra Rusijos karo su Vakarais fronto linija, ir ją reikia remti, o su derybomis baigti. Pats Putinas, atrodo, stebi, kaip šalia jo varžosi dvi interesų grupės, ir žaidžia savo žaidimą: inicijavo separatistus nervinančias paliaubas Minske, o po to pastatė žvakutę už Novorosijos gynėjus (be to, Rusijos televizija akivaizdžiai pagal užsakymą pradėjo garbinti savanorius, kovojančius Ukrainoje). Ir pabandyk tu čia suprasti, kas to Putino galvoje. Galbūt jis ir norėtų žlugdyti Ukrainą lėtai (atplėšia gabalą, po to kitą, po to dar kitą), bet „karo stovykla“ Kijeve (beje, vis labiau kritikuojanti prezidentą) gali priversti jį veikti greičiau ir ryžtingiau jau dabar. Pagaliau – triukai nepadeda išvengti vakarietiškų sankcijų (tarp kitko europiečiai šiuo atveju panašūs į vieno anekdoto herojus: verkia, badosi, bet toliau valgo kaktusą). Tad tikėtina, kad karas atsinaujins, ir šiame „viskas arba niekas“ žaidime didesnius šansus laimėti turi Kremlius (žinoma, ilgalaikės pasekmės Rusijai gali būti sunkios, bet čia ir dabar ji nugalėtų). Pabaigai keli žodžiai apie pradinę ataskaitą dėl Boingo katastrofos. Kaip ir reikėjo tikėtis, nieko naujo nepasakyta, nes tiesa greičiausia nepalanki. Greitosios dalelės numušė – turbūt žvirblių pulkas.

Antroje vietoje kažkoks keistas incidentas su Estijos specialiosios tarnybos atstovo suėmimu. Estai aiškina, kad piktieji rusai pagrobė jį svetimoje teritorijoje. Maskva sako, kad pagavo šnipą pas save (su ginklu, pinigais ir specializuota įranga). Teritorinis aspektas šiuo atveju, turbūt, yra esminis. Jeigu tiesą sako estai – Rusija visai suįžūlėjo, ir jos elgesys negali būti paliktas be griežtos reakcijos (t.p. NATO ir ES lygmeniu). Jeigu tiesą sako Rusija – estų specialiųjų tarnybų klaida. Šiame kontekste keistai atrodo Estijos saugumo policijos (KaPo) nenoras paviešinti protokolą apie tos vietos, iš kurios buvo pagrobtas estų saugumo agentas, apžiūrą, atliktą abiejų šalių pasieniečių. Taip pat jos pareiškimas: „Mes nesuinteresuoti toliau kurstyti kokią nors įtampą, todėl nemanome, jog galima viską viešinti, nes turime įvertinti ir pasverti, kas naudingiausia Estijai“. Nieko sau, iš pradžių estai teigia, kad saugumietis buvo pavogtas jų teritorijoje, o dabar nenori kelti triukšmo. Kas gali būti paprasčiau – parodai įrodymus apie pagrobimo vietą, ir Rusijai matas. Bet informacija neviešinama. Tai gal ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodė pirmomis dienomis.

Trečioje vietoje Obamos kalba apie karą su islamistais Irake, kuriuos Amerika dabar bombarduos ir Sirijoje. Jau antrą kartą ji užlipo ant to paties grėblio: iš pradžių rėmė al-Qaedą Afganistane prieš SSRS, o po to gavo 9/11 (jei daryti prielaidą, kad čia Bin Ladenas kaltas); vėliau bandė nuversti Assadą radikalų rankomis, o dabar priversta iš esmės grįžti į Irako konfliktą (papildomas pavojus tas, kad teroristinė grėsmė šiuo atveju įgauną transnacionalinį valstybinį atspalvį, kas blogiau net už talibų Afganistaną). Tačiau ir vėl bandoma žaisti žaidimą ant pražangos ribos. Sirijos bombardavimas be JTO mandato ar bent jau be Damasko pritarimo (jau nekalbant apie paramą Sirijos opozicijai „kovai su radikalais“) atrodo nevienareikšmiškai ir sudaro pagrindą įvairioms spekuliacijoms. Obama norėjo pakeisti Ameriką, ištraukti ją iš nesibaigiančių karų (net avansu gavo Nobelio taikos premiją), bet atrodo, jam nepavyko.