Lietuva ir užsienis per savaitę

Kaliningrado klausimas, R. Pakso nuotykiai ir naujas Lietuvos energetikos ministras. Kūnai duobėse Ukrainoje, Irano žaidimai su JAV ir branduolinis ginklas Turkijai. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Daug kas įvyko šią savaitę Lietuvoje, bet pirmą vietą norisi skirti politologo L. Kasčiūno mintims apie Kaliningrado sritį. Anot jo, Rusijai galima priminti, kad 1945 m. Potsdamo konferencijos metu Karaliaučiaus sritis jai buvo patikėta administruoti 50-čiai metų. Apžvalgos autorius, nebūdamas istoriku, nusprendė daugiau pasidomėti šiuo klausimu, nes pretenzija rimta. Paaiškėjo, kad L. Kasčiūnas tapo tikra interneto žvaigžde su iškaba „Europa pretenduoja į Kaliningradą“ ir panašiai. Tačiau svarbesnis yra kitas dalykas – dokumentinis politologo žodžių patvirtinimas. Pasirodo, Rusijos užsienio reikalų ministerija sukūrė apie teritorinę Kaliningrado srities priklausomybę specialią atmintinę, kurioje rašoma taip: „[Potsdamo] konferencija iš principo sutiko su Sovietinės vyriausybės pasiūlymu perduoti Sovietų Sąjungai Kionigsbergo miestą ir gretimą rajoną, kaip aprašyta aukščiau. Tačiau tikslią sieną turėjo nustatyti ekspertai. (...) Tokiu būdu, Potsdamo konferencija pripažino, kad Rytinę Prūsiją būtina atimti iš Vokietijos ir perduoti jos teritoriją Lenkijai ir SSRS. „Ekspertų tyrimų“ dėl pasikeitimų tarptautiniuose santykiuose nebuvo, tačiau esmės tai nekeičia. Jokie terminai (50 metų ir t.t., kaip tvirtina atskiri istorikai), kuriems Kionigsbergas ir gretimas rajonas tariamai buvo perduoti SSRS, nebuvo nustatyti. Sprendimas buvo galutinis ir neginčijamas“. Žinoma, galima pasakyti, kad Rusijos URM kaip visada klastoja istoriją, bet minėtoje atmintinėje bent jau pateikiama faktinė medžiaga. L. Kasčiūnas įrodymų nepateikia. Bendrai paėmus, pareiškimas gana neatsakingas. Rusija perbraižė sienas ir sulaužė žaidimo taisykles. Vakarai ją už tai smerkia – pagrįstai smerkia. O L. Kasčiūnas dabar mums siūlo elgtis kaip Maskva. Tai kuo mes tada nuo jos skiriamės. Pagaliau, jeigu jau prasidės tokio tipo pretenzijos, reikia ruoštis Klaipėdos ir Vilniaus krašto gynybai. Vargu, ar mums to reikia. Todėl visiškai teisus politologas T. Janeliūnas, sakydamas: „Bet kokie klausimai apie tai, ar nereikėtų grįžti prie Potsdamo nutarimo, tebūtų politinės provokacijos“. Kaip sakoma, atsargiau posūkiuose.

Antroje vietoje naujas energetikos ministras Rokas Masiulis. Rezultatas gana netikėtas. Visi tikėjosi intrigos, konflikto tarp „darbiečių“ ir socdemų, tarp V. Uspaskicho ir prezidentės. O baigėsi viskas ramiai. Teigimas dalykas, kad R. Masiulis ne naujokas energetikoje, gana sėkmingai rūpinosi SGD terminalo projekto įgyvendinimu. Tačiau įdomu, kodėl „darbieičiai“ pasirinko nepartinį kandidatą. Iš esmės jie padarė tai, ko norėjo D. Grybauskaitė. Seimo pirmininkei net teko aiškintis: „Vardan teisingumo, jeigu jums tai aktualu, turiu pasakyti, kad Prezidentės pasiūlytų žmonių buvo ir kitas ratas, Premjeras galbūt turėjo savo matymą, tačiau buvo palikta spręsti Darbo partijai ir mes pasiūlėme R. Masiulio kandidatūrą“. Bet esminė, turbūt, yra kita jos frazė: „Tam, kad būtų išlaikyta Vyriausybė...“. Susidaro įspūdis, kad D. Grybauskaitė dabar ir valstybės, ir ministrų kabineto, ir visų partijų vadovė. Įdomu, kur jos galios šaltinis?

Trečioje vietoje du epizodai, kurių negalima palikti be komentaro. Pirmas, agresyvūs Rusijos veiksmai, suimant laivą „Jūros vilkas“. „Ši situacija neturi precedento. Patikrinome, pagal turimus žvejybos žurnalo ir palydovinės sistemos duomenis „Jūrų vilkas“ žvejodamas nekirto sienų ir nepažeidė įstatymų. Laivas buvo jėga plukdomas į Murmansko uostą (...). „Jūrų vilkas“ buvo tarptautiniuose vandenyse“, – pranešime spaudai teigė laikinai Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pareigas einantis Aidas Adomaitis. Rusijos ambasada Lietuvoje aiškina, kad „Jūros vilkas“ buvo sulaikytas Rusijos zonoje, ir laive esą aptikta apie 15 tonų sugautų krabų. Dviejų tiesų šiuo atveju būti negali – arba Rusijos zonoje, arba tarptautiniuose vandenyse. Lietuvos versija atrodo įtikinamesnė vien todėl, kad Rusija pastaruoju metu elgiasi agresyviai visuose frontuose. Tik neaišku, kam žaisti taip smulkiai. Kaip pasakė vienas garsus personažas: „Kisa, kaip minties gigantui pas jus pernelyg smulkūs nusikaltėliški polinkiai”. Ir pabaigai apie R. Paksą. Čia jau net nejuokinga, čia atviras ir begėdiškas tyčiojimasis. Dabar Seimo laikinoji komisija dėl partijos „Tvarka ir Teisingumas“ lyderio teisių atstatymo siūlo peržiūrėti jo apkaltą. Čia iš serijos – kam paprastai, jeigu galima sudėtinga (o komplikuojasi viskas dažniausiai tada, kai kažkam reikia tų komplikacijų). Taip ir norisi pasakyti: „Na leiskite jau jūs pagaliau tam Rolandui Paksui dalyvauti rinkimuose!!! Nejaugi jis toks baisus???“ O jis, pabaisa, dar į merus lygtais susiruošė. Neduok Dieve, laimės.

Užsienis

Ukrainoje kažkokia tragikomedija. Tarsi paliaubos, bet abi pusės, sprendžiant iš pranešimų, net negalvojo apie ugnies nutraukimą (didžiausia intriga su Donecko oro uostu). Ukraina priėmė kažkokį įstatymą dėl Donbaso dalies (net ne viso regiono) statuso, už ką Porošenka, pripažinęs savo priešpriešą su „karo stovykla“, peikiamas pastarosios kaip išdavikas. Tuo metu separatistai net nesiruošia jo vykdyti. Dar daugiau, rengiasi savo rinkimams, o Donecko liaudies respublikos rinkiminės komisijos pirmininkas pareiškė: „Tikimybė, kad Slavianskas ir Mariupolis bus išlaisvinti nuo Ukrainos pajėgų iki rinkimų (lapkričio 2 d.), didelė“. Ne silpna ambicija. Ryžto turbūt suteikia Rusijos URM. Po Lavrovo susitikimo su Keriu ji išplatino parnešimą, kuriame teigiama: „Buvo aptariama situacija Ukrainoje pastangų užtikrinti tvirtas paliaubas (jau juokinga) pietryčiuose ir tiesioginį dialogą tarp Kijevo valdžios ir (dėmesio!) Novorosijos vadovybės...“ Rusija jau atvirai kalba apie Novorosiją (iš pradžių Putinas, dabar URM). Atrodo, Putinas nusprendė eiti ilguoju Ukrainos žlugdymo keliu (Krymas, Donbasas, kitos rytinės sritys). Vakarai vis dar grasina sankcijomis, bet jau kalba apie jų atšaukimo galimybę, jeigu taikos procesas (kurio iš esmės nėra, ir jie negali to nežinoti) judės į priekį. Kvepia kažkokiu Miuncheno suokalbiu. Ir pabaigai apie žvėriškai nužudytus žmones, rastus duobėse Donbase (perspėjimas, vaizdo medžiagoje yra propagandos ir tendencingo faktų vertinimo elementų).



Separatistai kaltina viskuo savanorių batalionus, kurių veiksmus kritikuoja net tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos. ESBO patvirtino tragedijos faktą, bet kaltų neįvardija. Kijevas kaip visada sako, kad čia rusiška provokacija. Šiame kontekste geriausia išeitis būtų tarptautinė komisija, kuri ir pasakytų, kas provokatorius, o kas sadistas. Ukrainai tai būtų puiki proga įrodyti savo tiesą, tik Maidano snaiperių byla, Odesa ir Boingo istorija nuteikia pesimistiškai.

Antroje vietoje gandai apie kompromisą dėl Irano branduolinės programos. Pagrindinė problema – centrifugos, ir Amerika lygtais siūlo Teheranui jas ne demontuoti, o atjungti nuo sistemos. Tokiu būdu, Irano branduolinė programa būtų pristabdyta, bet jis galėtų pasakyti, jog nepasidavė Vakarų spaudimui demontuoti įrangą. Sustiprina iraniečių derybinę poziciją jų vaidmuo kovoje su ILIV. Iranas oficialiai pripažino savo dalyvavimą konflikte, ir skirtingai nuo Vakarų, jis kovoja ant žemės, be ko pergalės nebus. Viešai apie bendradarbiavimą nekalbama, bet realiai derybos turbūt vyksta. Šiame kontekste įdomu, ko siekia Obama – kovojant su ILIV, sužlugdyti Asadą ir susilpninti Irano pozicijas regione (bet kam tada reikėjo pradėti derybas), ar kartu su radikalais (nepaisant paskelbtos paramos) pristabdyti ir vadinamąją „nuosaikią“ Sirijos opoziciją, kurios skirtumas nuo ekstremistų dažnai yra labai nedidelis. Faktas tas, kad Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose vėl didelis žaidimas su daugybe niuansų ir slaptų interesų.

Trečioje vietoje gana netikėtas žiniasklaidos pranešimas, kad Turkija slapta kuria branduolinį ginklą. Tai, besiremdamas šaltiniais Vokietijos žvalgyboje, pranešė vokiečių laikraštis „Die Welt“. Erdoganas tariamai davė atitinkamą įsakymą dar prieš keturis metus. Veikaima pagal Irano modelį – atominės bombos kūrimas, prisidengiant taikiais tikslais. Tikslas suprantamas. Jau seniai kalbama, kad Erdoganas svajoja apie Osmanų imperijos atgimimą, na o tokio kalibro galiai reikia branduolinio statuso. Na o užbaigti vaizdelį, kaip rašo „Die Welt“ turėtų vidutinio nuotolio turkiškos balistinės raketos, kurias Erdoganas irgi nurodė sukurti. Kiek visa tai tiesa, pasakyti sunku, bet sunerimti ir atidžiau pažvelgti į reikalą tikrai verta.