Lietuva ir užsienis per savaitę

„Antares“ prieš skrydį.

Lietuvos sveikatos apsaugos viceministro pokalbiai ir lietuvių baimės. Rinkimai Ukrainoje ir meška, kuri savo taigos niekam neatiduos. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje atsistatydinęs Sveikatos apsaugos viceministras G. Černiauskas. Žinių radijas paskelbė slapta darytą garso įrašą, kuriame girdėti, kaip jis kritikuoja komisijos nares, kodėl konkursą į Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovo postą laimėjo sveikatos apsaugos ministrės patarėja Nora Ribokienė. Išvadinęs ją necenzūriniais žodžiais, G. Černiauskas kalba, jog premjeras siūlęs kitą kandidatę, partijos kolegę Viliją Vertelienę ir mainais už tai būtų neuždaręs tarnybos. Ar situacija stebina? Nė kiek, tiesiog dar kartą parodo, kaip sprendžiami reikalai Lietuvos valstybės tarnyboje. Premjeras, žinoma, viską neigia, bet tai jau niekam neįdomu. Sunkūs socdemų laikai tęsiasi.

Antroje vietoje Vilnius. Na blogą orą kaip nors išgyvensime. O V. Tomaševskį kaip sostinės merą? „Mūsų partija gauna didėjantį palaikymą. Gavau partijos pasiūlymą, nes pasiekiau neblogą rezultatą prezidento rinkimuose. Kaip komandos narys neturėjau teisės pasiūlymo nepriimti,“ – savo sprendimą pakomentavo LLRA lyderis. Iš esmės, jis nieko nepraranda. Jeigu nelaimės, galės likti Europoje. Galima būtų sakyti, kad europarlamentaro kėdė šiltesnė, ir neverta ja rizikuoti, bet įvaizdžio prasme pergalė Vilniaus mero rinkimuose LLRA būtų didžiulis pasiekimas. Kitas klausimas, kiek realūs yra V. Tomaševskio šansai laimėti. Tai rimtas kandidatas (ypač turint omenyje konkurentų problemas su pretendentų paieška). O jei dar Paksas bus... Intriga.

Trečioje vietoje bendras Lietuvos saugumas. Daugiau nei pusė gyventojų (55,5 proc.) pripažįsta, kad Rusija kelia grėsmę mūsų šaliai, tačiau žmonės nesutaria dėl grėsmių pobūdžio: vieni mano, kad kaimyninė šalis gali sužlugdyti mūsų ekonomiką, kiti baiminasi dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės, treti įžvelgia informacinio karo grėsmes, dar kiti svarsto apie ginkluoto konflikto galimybę su Rusija. Tokie duomenys paaiškėjo DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovei „Spinter tyrimai“ atlikus gyventojų nuomonės tyrimą. Šiame kontekste galima konstatuoti, kad agresyvus antirusiškas informacinis diskursas duoda savų rezultatų. Visuomenė ideologiškai mobilizuota priešo akivaizdoje, kas politiškai labai naudinga (vardan saugumo galima prastumti įvairius sprendimus). Reikia bent jau pasidžiaugti, kad nerimaujančių kiekis nesiekia 80-90 procentų ribos. Blaivus mastymas dar nesugniuždytas. Pažymėtina, kad respondentų nuomonė dėl pavojaus pobūdžio išsiskyrė. Tai rodo, kad grėsmės idėja jiems į galvą įkalta, bet kokia ta grėsmė, jie tiksliai pasakyti negali. Be abejo, Rusija toli gražu nėra angelas, bet fundamentalios (egzistencinės) grėsmės mūsų šaliai ji nekelia (mažų mažiausiai dėl to, kad su Ukraina dar nebaigta). Koncentruotis reikėtų į kokybinį (nedraudiminį) informacinį ir energetinį (biokūrinį) atsaką. SGD terminalas jau atplaukė. Gal kitą kartą baimės akys bus mažesnės.

Užsienis

Iš Ukrainos naujienų daugybė. Iš pradžių apie rinkimų rezultatus. Porošenka tikėjosi monopolizuoti valdžią, o Arsenijus visus nustebino ir ima diktuoti prezidentui savo sąlygas. Ar tai kova tarp „karo“ ir „taikos“ stovyklų Kijeve? Vargu. Labiau kova dėl pagrindinio partnerio santykiuose su Vakarais statuso. O karo kvapas stiprėja – separatistai rengia savo rinkimus, kurie visiškai netenkina Ukrainos, kuri be to, kad toliau visame fronte stiprina karinį kumštį, atšaukė parašą dokumente dėl skiriamosios linijos. Galimai, nuo atakos Kijevą galėjo sulaikyti dujų trūkumas, bet susitarimas, atrodo, pasiektas – Ukrainai beliko tik sumokėti Rusijai iš Vakarų gautus pinigus (amerikiečiai vis tik privertė europiečius finansuoti savo geopolitiką). Pagaliau, Maskva ketina pripažinti separatistų rinkimus, o Strelkovas oficialiai įsteigė visuomeninį judėjimą „Novorosija“ su tikslu rinkti paramą Donbaso žmonėms ir kovotojams (greičiausiai be Kremliaus leidimo to nepadarytų). Trumpai sakant, Kijeve politinės intrigos, separatistai renka valdžią ir toliau (manytina, su Rusijos pagalba) ruošiasi Ukrainos puolimui (o gal ir savo atakai). Putinas leidžia suprasti Kijevui ir JAV, kad pulti neverta, bet jie gali galvoti, kad Kremlius blefuoja. Tokiu būdu, situacija ribinė ir bet kuriuo momentu gali pasukti taikos ar karo link. Laukiame.

Antroje vietoje V. Putino pasisakymas Valdajaus forume, kuris šį kartą buvo surengtas Sočyje (reikia juk kažkaip demonstruoti, kad po Olimpiados miestas nemiręs). Ekspertai ir žiniasklaida jau spėjo palyginti jį su Rusijos prezidento kalba Miuncheno konferencijoje. Putinas iš tiesų kalbėjo kietai ir atvirai (taip pat, atsakinėdamas į klausimus). Dėmesio centre buvo piktoji Amerika, kuri žlugdo pasaulio tvarką. Bet įsimintiniausia tapo frazė apie mešką, kuri savo taigos niekam neatiduos, ar pasakyta tai buvo gana griežtu tonu su gana pikta veido išraiška. Pagrindinis klausimas, kuris liko neatsakytas – o kur tos taigos ribos, kokiame Ukrainos (o gal Europos) mieste? Šiame kontekste pažymėtina, kad Putinas iš esmės leido suprasti, kad atsitraukti Maskva neketina: dujų susitarimą pasirašė, bet separatistų rinkimus pripažins ir „Novorosijos“ (šis terminas jau spėjo įsitvirtinti rusiškajame diskurse ir Putino kalbose) likimo valiai nepaliks. Konfrontacija tęsiasi, meška riaumoja ir, atrodo, ruošia leteną smūgiui.

Iš pradžių norėjosi plačiau parašyti apie įvykius Vokietijos Kiolno mieste, kur policijai teko kietai raminti nacionalistiškai nusiteikusius futbolo fanus ir kraštutinius dešiniuosius, išėjusius protestuoti prieš salafitus (radikalius islamistus), kurie pakankamai komfortiškai jaučiasi Vokietijoje, o gal dar ir ILIV smogikus verbuoja bei paramą jiems renka. Jeigu trumpai, išvada paprasta – Europa pradeda mokėti už savo neribotą, kartais ją pačią žeminančią toleranciją (priėjo iki to, kad europiečiai gėdijasi gyventi taip, kaip priprato, nešioti kryžius ir pan.). Įtampos laipsnis akivaizdžiai kyla (pažiūrėkime į Londono planus migrantų atžvilgiu), ir gali būti, kad ateityje situacija tik blogės. Europietiška multikultūralizmo politika turi keistis (griežtėti), arba bus nauji Breivikai. Tačiau pereikime prie įdomesnio epizodo. NASA priklausanti raketa „Antares“, kuri turėjo nugabenti krovininę kapsulę „Cygnus“ į Tarptautinę kosminę stotį, sprogo pakilimo metu. Negali būti – Vakaruose raketos irgi krenta! Dabar rusų eilė tyčiotis. Bet gal šioje istorijoje ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Atleiskite autoriui už galimai nesveiką norą visur ieškoti sąmokslų, bet štai keli pasvarstymai iš tos serijos. Pirma, pablogėjus JAV ir Rusijos santykiams, amerikiečiai nusprendė riboti bendradarbiavimą su Maskva kosminėje srityje. Visai nutraukti kol kas negali, ir dabar vėl turės susimastyti, ar verta. Antra, kai įvyko kelios rusiškų raketų katastrofos, buvo kalbų apie galimas diversijas. Trečia „Antares“ raketos gamyboje dalyvauja ukrainietiška gamykla „Južmaš“, esanti Dnepropetrovske (kur sėdi gerbiamas Kolomojskis). Po to, kai ji (dėl Ukrainos konflikto su Rusija) prarado daugybę rusiškų kontraktų, bendradarbiavimas su JAV jai buvo vos ne vieninteliu būdu išgyventi. Dabar ir tas „kranelis“ gali būti užsuktas, o žlugusios gamyklos specialistai važiuos dirbti, žinoma, į Rusiją. Trumpai sakant, nėra jokių įrodymų manyti, kad už visko stovi Maskva, bet visur tik jos nauda (ir galimas kerštas JAV bei Ukrainai). Išvadas darykite patys.