Lietuva ir užsienis per savaitę

JAV ir Kubos vadovai. Nuotr. washingtonpost.com

CŽV kalėjimai Lietuvoje ir apklausų paradoksai. Situacija Rusijoje ir perspėjimas Lukašenkai. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje aidas iš praeities. Visi pas mus jau sėkmingai pamiršo istoriją su CŽV kalėjimais, o ta nelaiminga JAV Senato ataskaita ėmė ir pakėlė naują bangą. Dar daugiau, Europa ragina ištirti ir nubausti, o Lietuvoje niekas tirti, atrodo, nenori (V. Adamkus apskritai viską neigia). Lygtais prokuratūra ruošiasi kažką daryti, bet norėtųsi ir saugumo atsakymų. Parlamentinės frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas P. Gražulis pakvietė į Seimo plenarinį posėdį VSD generalinį direktorių G. Griną, kad tas pasiaiškintų dėl CŽV ataskaitoje minimo „violetinio“ centro. Tačiau tam, anot „tvarkiečio“, pasipriešino tiek valdantieji, tiek opozicija. Dabar „Tvarka ir teisingumas“ pradeda organizuoti kreipimąsi į Hagos tribunolą, nes nepasitiki Lietuvos teisėsauga. Šiame kontekste sveikintinas prezidentės nuoseklumas: „Jei informacija pasitvirtintų, Lietuva turės prisiimti jai tenkančią atsakomybę“. Pažiūrėsime, ar sugebame būti sąžiningi patys prieš save. Geriau vėliau, negu niekada.

Antroje vietoje Lietuvos elektorato paradoksai. Štai tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ lapkritį atliko apklausą, kuri rodo, kad socdemų reitingas pastebimai išaugo (beliko įvykdyti ekonominio tyrimo už penkis milijonus valstybinių litų rekomendacijas, ir niekas nenugalės). Tuo pat metu lapkritį atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, jog pozityviai į šalies ateitį žiūri 39 proc. gyventojų, o lygiai prieš metus tokių buvo 44 proc. Pagaliau, dar viena tų pačių „Baltijos tyrimų“ apklausa pademonstravo, jog Lietuvoje padaugėjo sutrikusių ir apolitiškų rinkėjų. Va taip ir gyvename: gyvenimas blogėja, bet valdžia gera, o už ką balsuoti, nežinau. Gal todėl ir blogėja?

Trečioje vietoje L. Linkevičiaus pareiškimas. Po to, kai JAV valstybės sekretorius J. Kerris ir ES užsienio politikos vadovė F. Mogherini atsargiai užsiminė apie Maskvos rodomą pažangą Ukrainoje, Lietuvos diplomatijos vadovas pažymėjo: „Nepaisant kai kurių komentarų, aš tikrai nematau, mes neturime tokios informacijos, kad galėtume konstatuoti, jog yra situacijos gerėjimas“. Atrodo, didybės manijos virusas mūsų politiniame gyvenime plinta. Iš pradžių prezidentė, dabar užsienio reikalų ministras. Iš tiesų, koks skirtumas, ką ten sako kažkokios Amerikos ir niekam nežinomos Europos Sąjungos diplomatai, svarbiausia, kad neturi informacijos ir nemato pažangos Lietuva. O jeigu rimtai, tai viską paaiškino politologas M. Laurinavičius – esant optimistinei įvykių raidai Ukrainoje, link kurios viskas ir vyksta, paprasčiausiai nukentės Lietuvos saugumas, nes kaip po Rusijos-Gruzijos karo prasidės nusiraminimo laikotarpis, o reiškia Vakarų (NATO) dėmesys savo periferijai vėl sumažės.

Užsienis

Ukrainos nesąmonė vardu „nei taika, nei karas“ tęsiasi. Porošenka kalba apie naują susitikimą Minske, o Turčinovas ragina ruoštis totaliam karui. Putinas šneka apie dialogo tarp Kijevo ir separatistų būtinybe su vieningos politinės erdvės perspektyva, o Medvedevas – tas, kuris lygtais liberalas – savo straipsnyje rašo, kad nėra daugiau draugiškos šalies Ukrainos - tik dalis gyventojų, kuriems reikia padėti, o chuntos ateityje laukia dar didesni sunkumai (suprask, ne be Rusijos, kuriai nusibodo išlaikyti nelojalią kaimynę, pagalbos). Beje, apie sunkumus. Rusija gali greit pareikalauti kredito grąžinimo (3 mlrd. dolerių), o Europos kreditinė linija, atrodo, užsidarė. Kaip pareiškė naujas Europos Komisijos pirmininkas, ES turi ribotas pagalbos Ukrainai galimybes. Su Obamos ryžtu pasirašyti pagalbos Kijevui įstatymą irgi viskas neaišku. Ir pagaliau, ne kas kitas o BBC ėmė ir išspausdino straipsnelį, kuriame teigiama – neteisybė, jog Ukrainos politikoje nėra fašizmo. Trumpai sakant, nesuprasi, kas laimi, o kas atsitraukia. Įdomiai šiame kontekste parašė žinomas Rusijos blogeris (separatistų rėmėjas) colonel cassad: „Jokių garantijų dėl Krymo Rusija negaus, o reiškia Donbasas į Ukrainą nesugrįš“. Bet ar Rusija pasiruošusi nugalėti?

Antroje vietoje kaip tik situacija Rusijoje. Triukšmo ir panikos daug. Kaip bus, neaišku. Papildomos alyvos į ugnį įpylė Jungtinių Arabų Emyratų naftos pramonė ministras, kuris pažymėjo, jog OPEC nereaguos, net jeigu naftos kaina nukris žemiau 40 dolerių. Bet Putinas savo kasmetinėje spaudos konferencijoje buvo vienareikšmiškas: ištversime, net jei nafta bus žemiau 40 dolerių, nes turime rezervų, ir ekonomika prisiderins. Pareiškimas tikrai rimtas. Galbūt, sako taip, nes negali kalbėti kitaip, o gal ir tiki, tuo, ką šneka. Rezervų iš tiesų yra, bet jie nebegaliniai. Turbūt, tikisi, kad Vakarai atsitrauks, ir aukščiau minėti momentai rodo, kad tai visai įmanoma (bent jau Europos ir Obamos, kurie pradeda priešintis „vanagų“ griežtesnių sankcijų ir pagalbos Ukrainai politikai, atveju). Didelis geopolitinis šou tęsiasi.

Į trečią vietą pretendavo terorizmas Australijoje ir Pakistane. Obamos sprendimas atnaujinti santykius su Kuba irgi verta dėmesio naujiena. Taip ant stalo Palestinos pripažinimo klausimas. Bet įdomesnės žinios atkeliavo iš mūsų artimojo užsienio. Ne, tai ne Rusijos šnipas Estijoje ir Talino sprendimas grubiai išprašyti iš šalies žinomą prorusišką Italijos žurnalistą G. Chiesa (dvi įvaizdžio katastrofos per vieną savaitę), o Rusijos ambasadoriaus Baltarusijoje žodžiai apie 2015 m. prezidento rinkimus šioje šalyje: „Šiai dienai Baltarusijos vadovas neišreiškė noro balotiruotis. Ir aš kažkaip abejoju, kad jis eis“. Labai panašu į Maskvos perspėjimą „draugui“ Lukašenkai, kuris pastaruoju metu, žiūrint iš Maskvos perspektyvos, labai jau suįžūlėjo – ir su Kijevo chunta bičiuliaujasi, ir prekes iš ES į Rusiją slapta veža, o po to dar įsižeidžia, kai jam per rankas duoda. Trumpai sakant, Batka turėtų rimtai pagalvoti, ar nori sulaukti Janukovičiaus likimo. Kremlius tikrai gali organizuoti (ekonominės problemos jau prasidėjo).