Lietuva ir užsienis per savaitę

Laimutė Stankūnaitė „širdį plėšiančiu“ atviru laišku kreipėsi į visus Lietuvos žmones. Nuotr. komentaras.lt

Balsas iš praeities ir Lietuvos saugumas. Rusijos ekonomika ir Surkovo-Nuland derybos. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...
 

Lietuva

Pirmoje vietoje Lietuvos ekonomika. Čia dvi naujienos – viena gera, kita bloga. Gera ta, kad, Ūkio ministerijai pavaldi užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“ 2015 m. pasiekė geriausią rezultatą per visą savo veiklos istoriją – pernai metais užsienio bendrovės nusprendė Lietuvoje įgyvendinti 31 investicinį projektą. Per artimiausius trejus metus tai leis sukurti daugiau nei 2600 darbo vietų. Pasak ūkio ministro E. Gusto, „Investuok Lietuvoje“ analitikų nuosaikiu vertinimu, pernai pritraukti projektai per aštuonis metus mokesčių pavidalu sukurs per 150 mln. eurų finansinę naudą, o tiesioginė ekonominė nauda, t. y. sukuriama pridėtinė vertė, turėtų viršyti pusę milijardo eurų. Tačiau yra ir bloga naujiena. Pagal eksporto nuosmukį Lietuva per vienuolika praėjusių metų mėnesių kartu su Graikija pirmavo tarp 28 ES šalių, skelbia Eurostatas. Lyginanat su 2014 m., eksportas sumenko 6 proc. iki 21,2 mlrd. eurų. Lietuva kartu su Suomija, Graikija, Latvija ir Estija buvo vienintelės ES valstybės, kuriose eksportas per metus sumažėjo, bet užtat Baltijos šalys yra Vakarų priešpriešos su Rusija avangarde. Ir pabaigai apie vieną bylą. Pensininkė Ona Rimkienė pasipiktino šiuo metu gaunama senatvės pensija – 190 eurų, aiškindama, kad iš jos neįmanoma pragyventi, ir žeminamas žmogaus orumas. Todėl ji pareikalavo, kad teismo sprendimu suma būtų padvigubinta. „Iš tikrųjų šita byla bus pralaimėta. Lietuvos teismuose bylinėtis nėra jokių šansų. Vienintelis teismas, kuris gali kuo nors padėti – Europos žmogaus teisių teismas. Tik yra formalumas, reikia pereiti Lietuvos teismus, bandyti kreiptis į nacionalinius teismus prieš einant į Strasbūro teismą, todėl tai ir darome“, – po posėdžio sakė Onos advokatas. Žiūrėsime, kuo baigsis ši istorija, bet kol Lietuvoje yra tokios pensijos, sunku teigti, kad šalies ekonomika klesti.

Antroje vietoje balsas iš praeities, kuris skamba labai dviprasmiškai. Laimutė Stankūnaitė „širdį plėšiančiu“ atviru laišku kreipėsi į visus Lietuvos žmones. Jeigu kas pamiršo, tai čia ta „visuomeninio nesupratingumo auka“, kuri kartu su „iš N. Venckienės gniaužtų išplėšta“ dukrele išvyko „ten, kur nėra tiek daug neapykantos, fanatiškų, vienos šeimos sukurta istorija tikinčių ir mums pikta linkinčių žmonių“. Įdomu – tiek daug priešų toje mūsų Lietuvoje, bet dabar jie kažkodėl turėtų „pagal savo išgales paremti paskutinę kovą su baisios istorijos kūrėjais, dukrelės kankintojais“. O kur gi tie advokatai, kurie gynė nepelnytai nukentėjusią? Kodėl švento reikalo vardan negali jai padėti nemokamai? O gal kam nors prireikė patogios istorijos artėjantiems Seimo rinkimams?

Trečioje vietoje Lietuvos saugumas. Trakuose įvyko devintas „Sniego susitikimas“, kurio dėmesio centre buvo artėjantis NATO suvažiavimas Varšuvoje. Apibendrinančioje renginio konferencijoje L. Linkevičius pasidžiaugė, kad Aljanse pagaliau atsirado aiškus supratimas dėl naujų (suprask, Rusijos) grėsmių, ir šiais metais norėtų matyti „daugiau Aljanso“ mūsų šalyje (karių, technikos, pratybų).



Palaipsniui artėjame prie NATO bazės Lietuvoje, ir tai bus ne pats blogiausias variantas tiek karine, tiek finansine prasme. Tačiau tuo pat metu ministras susirūpino „vertybinio pagrindo nykimu“. Kitaip tariant, anot jo, ima ryškėti negera tendencija: interesai Vakarams tampa svarbesni už vertybes – ir tai dabar, kai, pavyzdžiui, Moldovos (jau nekalbant apie Ukrainą) europinė perspektyva pavojuje. Iš tiesų, kaip jiems ne gėda kalbėti apie antirusiškų sankcijų nuėmimą, rūpintis savimi, o ne tais, kurie patys nenori savimi pasirūpinti (tiksliau, tik savimi ir rūpinasi). O tuo tarpu FNTT už 115 tūkst. eurų užsakė tyrimą, kuris padarė genialiai gilią išvadą – terorizmo grėsmė Lietuvoje šiuo metu yra maža. Štai toks „vertybinis“ pagrindas.

Užsienis

Pirmoje vietoje Rusijos ekonomika. Kol kas sunku suprasti, kas su ja iš tikrųjų darosi ir kokios yra jos perspektyvos. Viena vertus, Putinas sako, kad krizės pikas praeitas, ir šiais metais net laukiama BVP augimo. Kita vertus, naftos kainos rekordiškai mažos, rublio kursas dolerio ir euro atžvilgiu smunka kartu su vidiniu vartojimu, greičiausiai teks dar mažinti biudžetą, o gal ir dalinai privatizuoti stambias valstybinės kompanijas bei bankus. Kaip pažymėjo Sberbanko vadovas G. Grefas, Rusija su savo resursine ekonomika pralaimėjo tarptautinę ekonominę konkurenciją ir šiandien yra iškritusi iš gyvenimo šalis (angl. downshifter). Tačiau vadinamieji patriotai teigia, kad tai liberalų panika ir net provokacija, o viskas ne taip blogai, kaip atrodo (šiaip, keista stebėti, kaip šalies prezidentas visus ramina, o jo liberalūs ministrai ir bankininkai – gąsdina). Šiame kontekste galima pažymėti, kad rusiška ekonomika tikrai susiduria su rimtais sunkumais, ką patvirtina statistika ir kalbos apie biudžeto mažinimą 10%. Tačiau tai dar toli gražu ne krachas – kelis metus šalis vienareikšmiškai sugebės išvengti didelio nuosmukio, o toliau reikės žiūrėti, nes ir naftos kainos gali šoktelti į viršų, ir europinės sankcijos gali būti nuimtos, nes Ukrainoje ima ryškėti nepalanki Kijevui tendencija. Apie ją žemiau.

Elementari išgyvenimo logika verčia Ukrainą kaip nors sužlugdyti nepalankų jai Minsko procesą. Geriausias būdas – trumpalaikis karinio konflikto atnaujinimas su, pagal galimybes, minimaliais teritoriniais praradimais (gal, net Mariuopolio netektis būtų ne katastrofa, tuo labiau, kad ten vis vien „priešai“ rinkimus laimėjo). Ideali proga – artėjantys rinkimai separatistinėse teritorijose. Tačiau bėda yra ta, kad, atrodo, ne tik Maskva, bet ir Vašingtonas (jau nekalbant apie Berlyną ir Paryžių) pradeda spausti Porošenką, kad jis realiai vykdytų Minsko susitarimus. Kaip po Surkovo-Nuland susitikimo Kaliningrade parašė žurnalistas A. Čialenka: „Svarbiausias derybų Kaliningrade pasiekimas, kaip pažymėjo mano šaltinis, yra tas, jog amerikiečiai sutiko apmąstyti Kremliaus pasiūlymą dėl Donbaso statuso. Formaliai ši teritorija, kaip sugalvojo Rusija, turi gauti sutartinės autonomijos statusą“. Tai reiškia, kad nepripažintos respublikos (kurias Maskva, greičiausiai, sujungs į vieną darinį) gaus teisę pasirašinėti tarptautines sutartis (jau nekalbant apie kitus nepriklausomybės atributus). Su kuo jos sudarys šias sutartis (pavyzdžiui, dėl karinės pagalbos) aiškinti, turbūt, nereikia. Bet dar ne faktas, kad tokiam scenarijui (jeigu jis iš tiesų egzistuoja) pritars JAV „vanagai“, kurie laiko rankovėje karo opciją. Atrodo, artėja eilinis įtampos Ukrainoje pikas, susijęs su separatistų rinkimais bei realia konstitucine reforma, ir jis gali būti lemiamas.

Trečioje vietoje keli politiniai-ekonominiai akcentai. Pirma, Iranui pagaliau panaikintos sankcijos, kas turėtų teigiamai paveikti jo ekonominę raidą ir jau paveikė prekybą nafta. Pastarosios kaina niekaip negali pradėti augti, nors Saudo Arabijos naftos ministras pareiškė, kad šalis pasiruošusi stabilizuoti rinką. Pažiūrėsime. Antra, Kinijoje oficialiai buvo atidarytas Azijos infrastruktūrinių investicijų bankas (AIIB), kuris vertinamas kaip dalinė alternatyva vakarietiškai ekonominei tvarkai ir pagrindinėms jos institucijoms (TVF, Pasaulio bankas ir pan.). Kol kas tos organizacijos dar jaučiasi pakankamai tvirtai, bet globalus ekonominis poliškumas akivaizdžiai stiprėja. Na ir trečia – kaip sakoma, pamąstymams: su skurdu kovojanti organizacija „Oxfam“ paskelbė, kad turtingiausias 1 proc. pasaulio žmonių šiuo metu valdo didesnį turtą nei visas likęs pasaulis.