Lietuva ir užsienis per savaitę

Šimtmečio projektas ES „Rytų partnerystės“ programa, kuriame Lietuva griežė pirmuoju smuiku, baigėsi katastrofa. Nuotraukoje Lenkijos užsienio reikalų ministras Vitoldas Vaščikovskis. Nuotr. 24today.net

Lietuvos korupcija ir reitingai. Derybos Ženevoje ir „Rytų partnerystės“ programos krachas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje korupcijos šešėlis vyriausybėje, apie kurį prezidentė D. Grybauskaitė ketina „rimtai“ pasikalbėti su premjeru A. Butkevičiumi. Tačiau teks palaukti, kol gerbiamas ministras pirmininkas grįš iš atostogų Karibuose. Jis nemato būtinybės nutraukti poilsį anksčiau laiko dėl „priešrinkiminio pasispardymo“, nors iš pareigų traukiasi sveikatos apsaugos ministrė, STT taikiklyje aplinkos ministras dėl Druskininkų istorijos, o žemės ūkio ministerijos vadovė nieko nežino apie tai, jog, kaip pranešė opozicinė Liberalų sąjūdžio frakcija, V. Uspaskicho šeimos valdomas Kėdainių konservų fabrikas tiekė maisto produktus skurstantiesiems didesnėmis kainomis. Šiame kontekste norisi priminti, kad, kaip parodė „Gallup“ atliktas tarptautinis tyrimas, net 90 procentų lietuvių mano, jog šalies valdžia yra korumpuota. Gal tai ir netiesa, bet, kai garsi juodosios buhalterijos byla baigiasi kelių tūkstančių eurų baudų skyrimu, natūraliai prasideda kalbos apie politinius susitarimus, ir bet kokie „rimti“ pokalbiai tampa juokingi.

Antroje vietoje naujausi priešrinkiminiai reitingai. Partijų kovoje toliau pirmauja socdemai, kurie pastebimai (dvigubai) lenkia panašų rezultatą turinčius liberalus ir konservatorius. Taip pat į Seimą patenka „darbiečiai“, „tvarkiečiai“, „valstiečiai“ ir (ant ribos) lenkai. Tai reiškia, kad, jeigu situacija nepasikeis (o pasikeisti ji gali), mūsų, greičiausiai, ir vėl laukia kairioji vyriausybė. Tą patvirtina ir faktas, jog A. Butkevičius yra tarp populiariausių šalies politikų ir pagrindinis pretendentas į premjerus. Taip pat pažymėtina, kad liberalai toliau pretenduoja į trečios sisteminės partijos statusą konservatorių sąskaita. Pagaliau, dėl sunkiai suprantamų priežasčių Lietuva pamilo S. Skvernelį, kuris jos vertinamas palankiau negu prezidentė ir ministras pirmininkas. Tiesa, pas mus nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis.

Trečioje vietoje „netikėta“ tiesa iš A. Abromavičiaus lupų. Neseniai lankėsi Lietuvoje ir aiškino, kokia pažangą pasiekė Ukraina reformų įvairiose srityse kelyje. O dabar: „Aš ir mano komanda neturime jokio noro būti atviros korupcijos širma ar kontroliuojamomis marionetėmis tiems, kas nori senos valdžios stiliumi kontroliuoti valstybinius pinigus. Nenoriu vykti į Davosą ir pasakoti jiems apie mūsų sėkmę, kai mums už nugaros sprendžiami klausimai, susiję su atskirų žmonių interesais“. Dar daugiau, pasirodo, dirbti ekonomikos ministrui trukdo prezidento Porošenkos bloko atstovas. Tai ką – Maidanas nepadėjo, pasikeitė tik veidai, bet ne politika? Iš tiesų tai tapo seniai, ir net Prancūzijos televizija jau rodo Ukrainos ambasadai nepatinkančią dokumentiką. Lietuvoje gi visuomenei vis buvo aiškinama, kad „orumo revoliucija“ triumfuoja. Gal atėjo metas atsipeikėti, kad netaptume paskutiniais, kas pažvelgs nemaloniai tiesai į akis?

Užsienis

Pirmoje vietoje derybos Ženevoje dėl Sirijos ateities. Ekspertai ir politikai teigia, kad pats kalbėjimosi pradžios faktas yra pasiekimas. Bet jis, ko gero, vienintelis. Visa kita – kažkoks absurdo teatras. Opozicijos delegacija (suformuota „neutralioje“ Saudo Arabijoje) yra labai įvairialypė ir negali suformuluoti vieningos pozicijos arba kelia nerealius reikalavimus. Kurdų iš viso nėra (didelė ekstremistų „priešė“ Turkija prieštaravo). O Rusija su Asado pajėgomis tuo metu toliau bombarduoja visus režimo priešininkus. Šiame kontekste akivaizdu, kad pastarieji yra ne toje padėtyje, kad diktuotų kažkokias sąlygas – karo lauke iniciatyva Maskvos, Teherano ir Damasko rankose. Tiesa, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras F. Hamondas mano, kad jų aktyvumas destruktyvus, pamiršdamas apie tai, jog vakarietiškos koalicijos veiksmai nuo pat pradžių buvo dviprasmiški ir nerezultatyvūs. Trumpai sakant, tikėtis kažkokio proveržio Ženevoje buvo neverta. Antraktas. Pagrindiniame šio kino vaidmenyje toliau Su-24, Su-25 ir Su-34. Bet ant žemės gali prisijungti Saudo Arabija ir net Ukraina, o kas tada – neaišku. Laukiame tęsinio...

Antroje vietoje Lenkijos užsienio reikalų ministro pareiškimas, kad ES „Rytų partnerystės“ programa baigėsi katastrofa, kadangi jos dalyviams kūrė narystės Europos Sąjungoje iliuziją. Kad Europos požiūris artimiausiu metu pasikeis, tikėtis tikrai neverta, nes ji susiduria su rimtesnėmis problemomis. Bet manytina, kad kalti ne vien europiečiai: Armėnija pasirinko Eurazijos sąjungą, Baltarusija niekada nebuvo efektyvi programos narė, Ukrainoje karas, Moldovoje beveik revoliucija su prorusiškomis jėgomis priešakyje, Azerbaidžano netenkina ES bendradarbiavimo politika, ir tik Gruzija lieka daugiau ar mažiau gyvu faktiškai mirusio „paciento“ partneriu. Tokiu būdu, „Rytų partnerystės“ programa, atrodo, pasmerkta. Maskva šį mūšį laimėjo be ypatingų pastangų, nes ES iš esmės nebandė nugalėti.

Trečioje vietoje oficialiai nauja grėsmė pasauliui. Jos vardas – Zika. Gal tai ir spontaniškai atsiradęs pavojus, bet yra abejonių. Šiandien visi jau beveik pamiršo Ebolos virusą, kuris atrodė neįveikiamas ir greičiausiai atnešė nemažai pinigų vakcinos kūrėjams. Kitaip tariant, susidaro įspūdis, jog nespėjo baigtis viena serija, o jau kažkokio prodiuserio užsakymu prasidėjo kita. Ir dar versija. Problemos šaltinis – Brazilija, kur jau šiais metais turi vykti Olimpinės žaidynės. Šalies valdžia paskubėjo pranešti, kad jos nebus atšauktos, o reiškia kalbos apie tai (kol kas neviešos), galimai, jau vyksta. Tai yra, neatmestinas variantas, jog kažkas su turima infrastruktūra norėtų surengti pelningą Olimpiadą pas save, nes Brazilijoje „žiauriai pavojinga“.