Lietuva ir užsienis per savaitę

Europos Komisijos vicepirmininkas F. Timmermansas.

Emigrantų nenoras grįžti į Lietuvą ir URM „baimės akys“. Europos žeminimas ir paskutinis Armėnijos perspėjimas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje URM užsakymu pernai rudenį atlikta užsienyje gyvenančių lietuvių apklausa, kuri parodė, kad 40 proc. respondentų domisi grįžimo į Lietuvą galimybėmis, 17 proc. – nesidomi, dar 43 proc. teigė, kad jiems tai nėra aktualu. Paklausti apie svarbius veiksnius, svarstant grįžimo į Tėvynę galimybes, ekonominę šalies padėtį paminėjo 30 proc. apklaustųjų, asmeninę situaciją šeimoje – 27 proc., požiūrį į žmogų, toleranciją – 18 procentų. O tuo metu Lietuvoje rinkiminė karštligė – socdemų reitingas sunkiai atlaiko A. Butkevičiaus, o konservatorių – G. Landsbergio politiką; diskusijos dėl laikinosios tyrimo komisijos dėl manipuliavimo viešojoje erdvėje žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos bei ikiteisminio tyrimo duomenimis virsta absurdu, o svarbiausia – Paksų šeimos šuo sužalojo kaimynę. Po tokių aktualijų supranti, kodėl 60 proc. emigrantų ne nesidomi grįžimu namo.

Antroje vietoje suteikianti vilties žinia, kad SGD terminalas gali būti išpirktas anksčiau laiko. Premjeras vyks į Norvegiją, kur galimai bus aptartas ir šis klausimas. Kaip pažymėjo energetikos ministras R. Masiulis: „Su Norvegija mes turime keletą svarbių sutarčių. Pirmiausia nuomojamės SGD laivą terminalą, mes siekiame jį įsigyti anksčiau laiko. Manau, kad tai galėtų atpiginti dujas Lietuvoje, nes įsigijus šį terminalą mes jo kaštus galėtume išdėlioti per ilgesnį laikotarpį ir sumažinti terminalo dedamąją apie 20 proc. Taip per metus sutaupytume apie 15 mln. eurų mūsų vartotojų pinigų. Mums tai apsimokėtų ekonomiškai“. Papildomo optimizmo suteikia faktas, kad su „Statoil“ pavyko suderėti mažesnes kainas, bet parduoti terminalo norvegai, kaip konstatavo R. Masiulis „kol kas lyg ir nenori“. Sunku suprasti, kodėl turėtų. Jie gi masto ekonominėmis, o ne politinėmis kategorijomis, kai iš pradžių sukuriami nereikalingi kaštai, o po to per kančias bandoma taupyti vartotojų pinigus.

Trečioje vietoje visiška Lietuvos užsienio reikalų ministerijos paranoja Rusijos atžvilgiu. Kaip, komentuodamas Vladimiro Putino sveikinimus mūsų šalies Antrojo pasaulinio karo veteranams, pažymėjo L. Linkevičius: „Apskritai dėmesys žmogui yra teigiamas dalykas, tuo viskas ir pasakyta, bet tokie dalykai mus visą laiką verčia abejoti ir pasitikslinti – praktika rodo, kad rusai dažnai naudoja tokius dalykus kai kurių savo propagandinių akcijų priedangai“. Įdomu, ką galima pridengti žodžiais: „Priimkite pačius šilčiausius sveikinimus 71-ųjų II pasaulinio karo metinių proga. Jums, karo veteranams, mes ir būsimos kartos skolingos savo gyvenimą, galimybę dirbti, auginti vaikus, mylėti tėvynę ir vertinti taiką. Nesvarbu, kiek metų jau praėjo nuo šlovingų 1945 gegužės, dėkingi palikuonys visuomet prisimins jūsų didvyriškumą“. Sunku užginčyti faktą, kad pastaruoju metu Maskva elgiasi agresyviai karinėje srityje, informacinėje bei kibernetinėje erdvėje, vykdo žvalgybinę veiklą Lietuvoje. Bet matyti grėsmę kiekviename žodyje jau yra užsiciklinimas.

Užsienis

Pirmoje vietoje beviltiška Europa. Maža to, kad Briuselis ketina bausti šalis, kurios nenori priiminėti pabėgėlių – 250 tūkstančių eurų už kiekvieną, jis dar ruošiasi atverti duris turkams. Paaiškinimas genialus: „Per pastarąsias savaites Turkija pasiekė įspūdingą pažangą. Dar liko kai ką padaryti, ir jeigu Turkija taip tęs, ji gali įvykdyti reikalavimus, kurie dar lieka,“ – pažymėjo ne kas kitas, o Europos Komisijos vicepirmininkas F. Timmermansas. Tiesiog nėra žodžių. Taip kalbama apie šalį, kuri bendradarbiauja su „Islamo valstybe“; be gailesčio žudo kurdus; kursto karą Sirijoje ir begėdiškai varžo žodžio laisvę ne tik pas save, bet ir Europoje. Belieka tikėtis, kad ES vadovai nepatvirtins šio saugumo ir kultūrinės įtampos prasme švelniai tariant kvailo siūlymo, bet kuo toliau, tuo vilties mažiau. Tuo pat metu pažymėtina, kad, kaip rašo „The Financial Times“, Vokietija liepą bandys reanimuoti europinės kariuomenės idėją. Tik svarbu suprasti – ar čia europinio geopolitinio savarankiškumo apraiškos, ar tiesiog amerikiečiams nusibodo mokėti už ES saugumą. Bent jau kol kas susidaro įspūdis, jog Merkel vykdo Vašingtono reikalavimą. Ir jis, kaip aiškėja, ne vienintelis.

Antroje vietoje diskusijos dėl Transatlantinės prekybos zonos. Jeigu kažkas dar abejojo, tai Obama paaiškino: „Amerika turi rašyti taisykles. Amerika turi įsakinėti, o kitos valstybės turi žaisti pagal Amerikos ir jos partnerių nustatytas taisykles, ir niekaip kitaip“. Tačiau, pavyzdžiui, Prancūzija (jau nekalbant apie Kiniją ir Rusiją) bando priešintis tokiam diktatui. Dar daugiau, manytina, kad būtent sutarties oponentai Europoje nutekino žiniasklaidai informaciją apie derybų eigą, iš kurios aiškėja, kad Jungtinės Valstijos labai spaudžia ES dėl leidimo nevaržomai prekiauti genetiškai modifikuota maisto produkcija. Bendras pasirinkimas šiuo atveju paprastas – arba europiečiai praranda ne tik karinį-politinį, bet ir ekonominį savarankiškumą, arba bando išsaugoti ir sustiprinti savo geopolitinę tapatybę. Lietuva (tiksliau, jos valdžia), beje, renkasi pirmą variantą, nematydama nieko blogo totaliame Amerikos dominavime transatlantinėje erdvėje, kuris vadinamas gražiu „lyderystės“ žodžiu.

Trečioje vietoje Armėnijos ketinimai pripažinti Kalnų Karabachą. Šalies vyriausybė patvirtino atitinkamą dokumentą ir perdavė jį parlamentui. Buvo tikimasi, kad bus svarstymas, tačiau paskutiniu momentu parlamentarai atsisakė įtraukti klausimą į darbotvarkę – kaip darė jau daugybę kartų, suvokdami, jog toks žingsnis neabejotinai komplikuotų konflikto sureguliavimo perspektyvas. Tačiau dabar situacija pasikeitė – atsinaujino kariniai veiksmai. Akivaizdu, kad tai paskutinis perspėjimas Azerbaidžanui, kad baigtų eskaluoti problemą – kitą kartą svarstymas gali įvykti. Taip pat manytina, jog veikiama ne be Rusijos, kuri siunčia savo signalą Turkijai, žinios. Jeigu konstruktyvios Baku ir Ankaros reakcijos nebus, separatistus pripažins ir Maskva, po ko, sprendžiant iš Pietų Osetijos ir Abchazijos pavyzdžio, azerbaidžaniečiai galės atsisveikinti su viltimi kada nors susigrąžinti prarastas teritorijas.