Lietuva ir užsienis per savaitę

Trijų kryžių kalnas. Nuotr. Remigijaus Šimašiaus

„Sovietinė šmėkla“, emigrantų lūkesčiai ir begalinė Lietuvos meilė Ukrainai. Blogiausios Olimpiados pabaiga ir Turkijos įsiveržimas į Siriją. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...



Lietuva

Pirmoje vietoje apklausa apie praeitį ir dabartį. „Spinter tyrimai“ Rytų Europos studijų centro užsakymu atliko tyrimą su paprastu klausimu: „Ar jūs sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi nei dabar Lietuvoje?“. Pažymėtina, kad 2013 m. panaši problema domino pasaulyje pripažintą JAV bendrovę „Gallup“, kuri tyrinėjo buvusias sovietines respublikas, ir Baltijos valstybės tada nedalyvavo. Todėl įdomu palyginti rezultatus.

gallup.com

Didesnei daliai lietuvių, skirtingai nuo nuo daugumos buvusių „kambariokų“, labiau patinka dabartis, bet esminis klausimas, turbūt, yra kitas: „Kodėl vis dar tiek daug manančių, jog sovietmečiu buvo geriau?“ Manytina, kad dėl visko kaltas aiškios perspektyvos gyvenime nebuvimas. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje kiekvienas žinojo – nemokamai baigs mokslus ir turės darbą, daug pinigų negaus, bet normaliam gyvenimui tikrai užteks (ir nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi stebuklingu būdu viską gaudavo). Tuo pat metu struktūrinės sovietinės ekonominės sistemos bėdos nieko ypatingai nedomino. Dabar gi vis sunkiau gauti padorų išsilavinimą, o apie darbą net kalbėti neverta – lagaminas, oro uostas, Europa. Greičiausiai, anksčiau ar vėliau optimistai nugalės vien todėl, kad nebeliks tų, kurie prisimins SSRS laikus, o kol kas akivaizdu, kad „kažkas negerai Danijos karalystėje“, jeigu nostalgija Sovietų Sąjungai vis dar nepalieka mūsų piliečių širdžių.

Antroje vietoje N. Mačiulio mintys apie Lietuvos ekonomiką. „Swedbank“ vyriausio ekonomisto nuomone, „tik krizės akivaizdoje sugebame priimti sprendimus, kurie pakeičia mūsų ilgalaikes perspektyvas“. Šiuo metu, eksperto teigimu, „esame vidurio amžiaus krizėje, kuomet augimas yra lėtas, demografinės tendencijos užkerta kelią spartesniam augimui, o visi žemai kabėję vaisiai jau nuskinti“. Taip pat N. Mačiulis atkreipė dėmesį į tai, jog „daugiau nei 80 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto sudaro eksportas, tad priklausomybė nuo išorinių veiksnių yra labai didelė“ (galbūt, kiek padės pieno produktų eksporto į Kiniją galimybė). Pagaliau – didelė problema yra švietimo sistema, kuri „neįgalina adekvataus žmogiškojo kapitalo formavimo ir čia turime pasekmių tiek darbo rinkai, tiek visuomenės kūrybiškumui“. Labiausiai norisi pritarti minčiai, jog kažką daryti mūsų valdantieji pradeda tik tuomet, kai esame ant ribos, ir būtina gelbėti ne tiek Lietuvą, kiek savo valdžią. Kaip kartą pažymėjo Borisas Nemcovas: „Reformos prasideda ten, kur baigiasi pinigai“. Beje, apie pinigus: tūkstantis eurų – tai mažiausia suma, kurią įvardija emigrantai, paklausti, koks atlyginimas juos priviliotų grįžti į Lietuvą.

Trečioje vietoje didelė Lietuvos meilė Ukrainai. Prezidentė įrašė specialų kreipimąsi pastarosios nepriklausomybės dienos proga.



Tiesa, pati nevyko į Kijevą, bet užtat nuvyko mūsų kariai sudalyvauti parade. Pagaliau, Vilniuje kilo didelis triukšmas dėl to, kad R. Šimašius niekaip negalėjo apsispręsti, ką sostinėje apšviesti Ukrainos vėliavos spalvomis, kas žinoma, yra žymiai svarbiau, negu tai, jog miesto skola siekia 400 mln. eurų. Tačiau svarbiausia tai, su kokia valstybe (tiksliau, su kokia valdžia) save atkakliai asocijuojame. Draugaujame su korupcionieriais, kurie parazituoja ant to, kas vyksta Ukrainoje, gal net labiau, negu Putinas, ir neretai susidaro įspūdis, jog kultūros ministro Š. Biručio žodžiai: „Yra zombinimo politika, jinai visgi veikia ir veikia labai stipriai,“ – teisingi ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos atveju. Beje, kadaise labai mylėjome M. Saakašvilį ir Gruziją, tik kur dabar ta nepaliaujama meilė...

Užsienis

Be komentarų.

Žinomas Ukrainos žurnalistas Dmitrijus Gordonas tiesioginiame eteryje apie Maidaną ir jo pasekmes: „Geriau liktų Janukovičius“.


 

JAV ambasada Latvijoje paskelbė, kad socialiniuose tinkluose informuos apie savo darbą taip pat rusų kalba. Latvijos užsienio reikalų ministerija paprašė amerikiečių to nedaryti, nes tai „atneša daugiau žalos, nei naudos“.

Pirmoje vietoje pasibaigusi Olimpiada Brazilijoje. Šiandien jau vienareikšmiškai galima konstatuoti, kad tai buvo vienas iš blogiausiai organizuotų masinių sportinių renginių (vien žalias vanduo baseine ko vertas). Šiame kontekste įdomu, kur žiūrėjo Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) pasiruošimo žaidynėms metu, juk jau tada matėsi, kad brazilai turi rimtų bėdų. Tiesa, jis buvo užsiėmęs Rusijos dopingo skandalu. Tuo metu JAV bėgikėms leido vienoms perbėgti estafetę, nes komisija nusprendė, jog joms sutrukdė normaliai perduoti lazdą (spręsti jums, bet net jeigu ir taip, vargu ar toks pat sprendimas būtų priimtas kokios nors kitos rinktinės atžvilgiu).



Dabar laukia Parolimpiada, ir vėl ta pati istorija, tik dar blogesnė. Renginiui labai trūksta pinigų, o VISA Rusijos rinktinė galutinai nušalinta nuo žaidynių. Buvo nedidelė viltis, kad sveikas protas ir elementarus humanizmas nugalės, bet Sporto arbitražo teismas atmetė Rusijos parolimpinio komiteto pateiktą apeliaciją dėl Tarptautinio parolimpinio komiteto priimto sprendimo. Tuo pat metu WADA atsisakė pateikti TOK konkrečius įrodymus dėl rusiško dopingo. Tačiau stebina net ne tai ir ne pasaulinio sportinio judėjimo degradavimo bei politizavimo lygis. Protu nesuvokiama, iki ko nusirito tie, kurie nori atkeršyti Putinui už tai, jog jo šalis niekaip „nepadvesia“ politiškai ir ekonomiškai. Tarptautinėje politikoje tikslas, žinoma, pateisina priemones, bet bausti neįgalius žmones, čia jau cinizmo viršūnė ir visiškas garbės neturėjimas.

Antroje vietoje Turkijos tankai Sirijoje. Iš pirmo žvilgsnio gana keistas dalykas: nespėjo Erdoganas susitaikyti su Putinu, o jau įsiveržė į jo sąjungininko Asado teritoriją. Tačiau, jeigu pakapstyti giliau, viskas yra logiška. Turkai puola „Islamo valstybę“, kas tinka Maskvai ir Damaskui. Jei dar sieną uždarys, iš viso bus puiku. Kita vertus, jie atakuoja ir kurdus, kurie padeda Rusijai ir Sirijai kovoti su islamistais. Bet niuansas tas, jog pastaruoju metu Damasko santykiai su kurdais paaštrėjo. Kitaip tariant, Asadas visai ne prieš, kad Ankara truputį patvarkytų potencialius separatistus (keistas sutapimas – prieš pat operaciją Siriją aplankė Turkijos žvalgybos atstovas). Pagaliau, Maskva, kuri dar neseniai galvojo apie kurdų panaudojimą prieš Erdoganą, dabar irgi gali nepastebėti jų nuostolių, kadangi jie yra amerikiečių sąjungininkai, su kurių pagalba Vašingtonas planuoja Rakos užėmimą (atitinkamai, jeigu kurdai susilpnės, amerikiečiai Rakos nepaims, ir ją po Alepo ims jau rusai su sirais). Tokiu būdu, visi kaip ir patenkinti. Epilogas – Amerika dažnai kaltinama tuo, kad ciniškai išduoda partnerius, o Rusija pretenduoja į „globalios sąžinės“ vaidmenį. Ir štai ši „sąžinė“, prieš kurį laiką aktyviai flirtavusi su kurdais, šiandien vėl draugauja su Turkija ir toleruoja jos veiksmus (oficialus susirūpinimas tuo, kas vyksta, ne rodiklis) vakarykščių bičiulių atžvilgiu.

Trečioje vietoje verta dėmesio naujiena iš Švedijos. Ten, kaip parašė „The Independent“, vos ne masiškai pereinama prie šešių valandų darbo dienos. Manoma, kad tai tik padidins darbo našumą, nes darbuotojai nepraras koncentracijos ir turės daugiau laiko asmeniniam gyvenimui (o laimingesnis darbuotojas – geresnis darbuotojas). Toks požiūris prieštarauja, pavyzdžiui, japoniškai tradicijai, kur vyrauja darbo kultas. JAV ekspertai irgi nėra tikri, kad nauja tvarka pritaptų jų šalyje, nors, kaip rodo tyrimai, amerikiečiai taip pat yra pervargę. Kitaip tariant, kas puikiai tinka vienai valstybei, gali duoti priešingą efektą kitoje. Įdomu, kas būtų Lietuvoje?