Lietuva ir užsienis per savaitę

Rinkiminis karštis ir SSRS skola Lietuvai. Ukrainos žodžio laisvės „triumfas“ ir nauja Erdogano staigmena. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Savo „istorijos“ pradžioje buvęs liberalų lyderis E. Masiulis sukūrė intrigą: „Jūs patikėkit manim, ateis laikas, aš tiek daug papasakosiu, kad tikrai Lietuvoje bus įdomu gyventi daug kam“. Laikas atėjo, ir kaltinamasis papasakojo: „Pirmiausia noriu pasakyti, kad aš neėmiau kyšio iš Raimundo Kurlianskio. Pastarąsias keletą dienų aš nuo ryto iki vakaro pateikiau savo parodymus Generalinėje prokuratūroje, prokurorams papasakodamas, kaip viskas buvo. Galiu labai aiškiai pasakyti, kad iš R. Kurlianskio paėmiau 90 tūkst. eurų, kaip paskolą, kurios buvau prieš tai paprašęs“. Nesumelavo E. Masiulis. Juokiasi visa Lietuva. Juokingiau būtų, tik jeigu jis pasakytų, kad pinigus paėmė ne nekilnojamo turto įsigijimui, o labdarai. O terminą „kyšis“, atrodo, iš viso reikia pamiršti – dabar tai vadinasi „paskola“.

Antroje vietoje rinkiminės kampanijos „karštis“. D. Grybauskaitė buvo griežta krašto apsaugos ministro atžvilgiu: „Dėl to dabar kreipiuosi tiek į ministrą, tiek į socialdemokratų vadovybę prisiimti politinę atsakomybę – nustoti daryti gėdą valstybei ir krašto apsaugos sistemai. Tai reiškia, toks ministras negali dirbti tokiomis sąlygomis ir dar išėjęs meluoti ir aiškinti, kad jie kreipėsi į prokuratūrą“. Socialdemokratai irgi žodžių į vatą nevynioja: „Nuolatiniai puolimai ir spaudimas dabartinei Vyriausybei verčia socialdemokratus viešai kelti klausimą dėl nesąžiningos rinkimų kampanijos. Iš oponentų ir Prezidentūros nuolat mėtomų įtarimų, kaltinimų valdančiosioms partijoms matosi, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė tiesiogiai dalyvauja šių rinkimų kampanijoje ir, akivaizdu, kurioje pusėje. Dar daugiau: „Socialdemokratai kelia klausimą dėl pačios prezidentės atsakomybės, gebėjimo vykdyti tiesiogines pareigas ir jos vykdomos politikos pasekmių šalies ir visų žmonių gyvenimui,“ – teigiama LSDP infocentro išplatintame pranešime. Konservatoriai ir liberalai paragino premjerą patikrinti, ar Seimas dar juo pasitiki. A. Butkevičius atsakė: „Žinote, ką kalba tie du ponai politikai, man tikrai nerūpi, ir ką mano kyšininkavimu stambiu mastu įtariamo E. Masiulio bendražygis ir privačių darželių tinklo savininkės A. Landsbergienės, dėl kurios verslo skaidrumo yra taip pat daug įtarimų, vyras. Man svarbus Lietuvos žmonių pasitikėjimas ir aš manau, kad jį turiu“. Beliko tik pradėti keiktis ir muštis dėl tos „žmonėms tarnaujančios valdžios“ ar inicijuoti apkaltą prezidentei. Tik neaišku, kodėl būtent šį kartą tokia įtampa – gal tiek valdantiesiems, tiek opozicijai (ir žinoma visai jų aplinkai) taip blogai su finansais, kad pergalė yra gyvybiškai svarbi?

Trečioje vietoje ambicingas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) užmojis. LGGRTC vadovės Birutės Burauskaitės teigimu, Latvijos Finansų ministerijos žinybiniame archyve rasti dokumentai paneigia iš Rusijos girdimas kalbas, jog sovietmečiu Baltijos šalys buvo išlaikomos, ir įrodo, kad viskas buvo priešingai – finansinė grąža buvo mažesnė nei įnašai. Rugpjūčio pabaigoje kaimyninės šalies specialistai buvo susitikę su kolegomis iš Estijos, o dabar rengiasi atvykti į Lietuvą ir aptarti galimybes taikyti panašią metodiką papildant skaičiavimus apie okupacinę žalą. Žinoma, žmogiškųjų mūsų šalies nuostolių (ypač ankstyvuoju sovietmečiu) neįmanoma įvertinti ir kompensuoti, bet kol kas labai sunkiai tikisi, kad sausi įnašo ir grąžos skaičiai iš tiesų bus Lietuvos naudai. Kita vertus, pasirinkta metodika daro stebuklus.

Užsienis

Be komentarų.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas interviu „Bloomberg“: „Manau, kad visi blaiviai mąstantys žmonės, kurie realiai užsiima politika, supranta, kad kalbos apie Rusijos grėsmę, pavyzdžiui, Pribaltikai – visiška nesąmonė. Mes ką, planuojame kariauti su NATO? NATO kiek žmonių gyvena? Kažkur 600 milijonų, taip? O Rusijoje – 146 milijonai. Taip, mes didelė branduolinė valstybė. Tačiau jūs ką, realiai galvojate, kad mes ruošiamės užkariauti Pribaltiką, panaudodami branduolinį ginklą? Kas per nesąmonė?“.


 

Buvęs techninis Prancūzijos Pagrindinės užsienio saugumo valdybos direktorius Bernardas Barbieras pareiškė, kad 2012 m. JAV įvykdė kiberataką prieš prancūzų prezidentūrą.

Kijevo Apeliacinis teismas kaip ir Kijevo Ševčenkos teismas atsisakė pripažinti, kad Rusija, kaip bando įrodyti visuomenininkas Stanislavas Batrinas, vykdo ginkluotą agresiją prieš Ukrainą.

Pirmoje vietoje dvidešimtuko susitikimas Kinijoje. Kaip visada praėjo gana nuobodžiai. Įsimintiniausiu epizodu tapo JAV prezidento B. Obamos sutikimas – jokio tau trapo, jokios tau pagarbos, nes „čia mūsų šalis, čia mūsų oro uostas“.



Jeigu kalbėti apie ekonominę darbotvarkę, tai kinai nori reanimuoti globalią ekonomiką per pasaulinės prekybos liberalizavimą, kad būtų lengviau eksportuoti kiniškas prekes. Tačiau vargu ar pavyks, kadangi pastaruoju metu tendencija tampa uždaru bloku kūrimas (ramiojo vandenyno prekybos zona be Kinijos; Eurazijos ekonominė sąjunga; kol kas nepavykusi, bet galutinai nepalaidota transatlantinės prekybos zona). Geopolitinėje dalyje irgi jokių proveržių – nei dėl Sirijos, nei dėl Ukrainos. Tiesa, artimiausiu metu laukiama kažkokio JAV ir Rusijos susitarimo kovos su terorizmu srityje (suprask, dėl Alepo, kur amerikiečiai per paliaubas nori išgelbėti savo grupuotes), bet greičiausiai tai bus tik kažkoks laikinas konjunktūrinis sandėris, nes Obama iš esmės jau niekas. Trumpai sakant, G-20 ekonominių problemų neišsprendė ir dar labiau išryškino politinius nesutarimus tarp Rytų ir Vakarų. Baigiant, verta paminėti Rusijos ir Saudo Arabijos rašytinį sutarimą derinti veiksmus naftos rinkos stabilizavimo srityje, kas reiškia, jog laikui bėgant „juodojo aukso“ kaina gali pašokti iki kokių 60 dolerių už barelį, o naftinis Maskvos spaudimas liko praeityje.

Antroje vietoje žodžio laisvės triumfas Ukrainoje. Ten smogikai paprasčiausiai sudegino televizijos kanalą „Inter“ už, jų nuomone, prorusišką poziciją. Niekas nežuvo tik per stebuklą. Policija nesikišo. Iš pradžių atrodė, kad viskas įvyko chaotiškai, bet vėliau paaiškėjo, kad sudeginimas buvo gerai organizuotas. Kanalo atstovai aiškina, kad dėl visko kalta prezidento Porošenkos ir VRM vadovo Avakovo, kuris kontroliuoja įvairias radikalia grupuotes ir kuriam nepatinka tai, ką apie jį rodė „Inter“, priešprieša. Matyt todėl europine prasme šokiruojančio įvykio tyrimas vyksta lėtai. Bendrai paėmus, minėtas epizodas tik dar kartą patvirtiną hipotezę, kad nesutarimai ukrainietiško valdančiojo elito viduje didėja, ir Porošenkai vis sunkiau kontroliuoti padėtį. Tuo pat metu pažymėtina, kad nerezultatyvios „Normandijos trejeto“ derybos Kinijoje gali baigtis karinio konflikto eskalavimu, ir Rusija per savo statytinius Donbase leidžia Kijevui suprasti, jog šį kartą nueis toli. Na o pabaigai dokumentinis tyrimas apie Ukrainos „didvyrių“ „žygdarbius“, kurių mūsų URM nenori girdėti ir matyti.



Bei žinia, jog šalies vyriausybė atnaujino privatizuojamų valstybinių įmonių sąrašą – gerai, kai yra ką grobstyti (beje, Vokietijos finansų ministras šiame kontekste pareiškė: „Mes pasiruošę padėti, konsultuoti, dalintis privatizacijos patirtimi“)...

Trečioje vietoje dar viena staigmena iš Turkijos prezidento Erdogano. Iš pradžių jis susitaikė su Putinu ir pradėjo kritikuoti Vakarus, o dabar pareiškė, jog yra pasiruošęs kartu su amerikiečiais (suprask, jų aviacija) išvaduoti nuo „Islamo valstybės“ (IV) Rakos miestą (neoficiali IV sostinė Sirijoje). Tiesą pasakius, gana netikėtas posūkis, kadangi Maskvai, su kuria turkai vėl draugauja, Damaskui ir Iranui tai nenaudinga, nes faktiškai atims Raką iš Asado neribotam (o gal ir visam) laikui. Kol JAV galvojo paimti ją su kurdų pagalba, jie buvo ramūs ir planingai „valė“ Alepą, bet Turkijos kariuomenė jau visai kitas reikalas. Kita vertus, nepavykti gali ir jai, nes, kaip rodo Alepo pavyzdys, mieste islamistai priešinasi atkakliai. Pagaliau, neaišku ar Vašingtonas tikrai nori, kad Turkija įsitvirtintų Rakoje, nes jai nepavyks įsakinėti kaip įvairioms opozicinėms gaujoms. Gal todėl Kremlius ir kompanija kol kas pernelyg nesijaudina, bet stebi situaciją, kadangi iš už išeinančio Obamos nugaros veikiančių grupuočių JAV elite galima laukti bet kokio siurprizo (pavyzdžiui, bandymo nukreipti kurdus prieš Asadą).