Lietuva jau seniai nebe paraštėse: Kapčiamiesčio giria, Kubilius ir nauja Europos gynybos architektūra

Europa įžengė į laikotarpį, kuriame saugumas jau nebėra teorinis klausimas ar diplomatinė frazė. Jis grįžo į pačią istorijos darbotvarkės viršūnę, o kartu su juo sugrįžo ir senas klausimas: ar Europa pasirengusi pati organizuoti savo gynybinę galią, ar ir toliau liks priklausoma nuo kitų valios, pajėgumų ir politinių ciklų.

Šiame kontekste Kosmoso komisaro Andriaus Kubiliaus keliama bendros Europos karinės jėgos idėja (apie tai plačiau valstybinio transliuotojo LRT publikacijoje „Kubiliaus idėja apie bendrą ES kariuomenę pažėrė klausimų: „Iš kur paimsime karių?“) turi būti vertinama rimtai. Tai ne vienkartinis pareiškimas ir ne abstrakti fantazija, o bandymas įvardyti tai, kas jau bręsta geopolitinėje realybėje: Europa nebegali sau leisti būti vien ekonomine galia be adekvačios karinės atramos.

Todėl diskusija jau vyksta nebe apie gražesnę koordinaciją tarp valstybių narių, o apie kontinentinės gynybos architektūrą, sąveikius karinius pajėgumus ir tokį europinį modelį, kuris krizės atveju veiktų kaip vieningas strateginis organizmas.

Ir būtent čia Lietuva įgauna ypatingą svorį.

Lietuva šiandien nėra vien rytinio flango valstybė, kuri prašo apsaugos. Ji vis labiau tampa valstybe, kuri pati dalyvauja formuojant Europos gynybos logiką. Tai matyti iš labai konkrečių procesų: planuojamos nacionalinės divizijos kūrimo, Vokietijos brigados dislokavimo, karinės infrastruktūros stiprinimo, priimančiosios šalies paramos plėtros ir vis platesnės sąjunginių pajėgų integracijos Lietuvos teritorijoje.

Tai jau daugiau negu nacionalinė gynyba siaurąja prasme. Tai pradeda panašėti į vieną iš pirmųjų realių europinės karinės integracijos modelių, kuriame skirtingų valstybių pajėgos jungiasi į vis labiau vientisą karinę struktūrą, paremtą bendru planavimu, logistika, pratybomis ir operaciniu mąstymu.

Šioje sistemoje Kapčiamiesčio giria, kurioje vystomas karinio poligono projektas, įgauna ypatingą reikšmę. Jeigu jis bus išvystytas iki aukšto parengties ir daugianacionalinio panaudojimo lygmens, jis gali tapti ne tik Lietuvos kariniu objektu, bet ir vienu svarbiausių Europos gynybinės infrastruktūros atramos taškų. Tokia erdvė būtų reikalinga ne vien treniruotėms, bet ir bendram pajėgumų formavimui, sąjunginių vienetų sąveikos patikrai, vadovavimo grandinių suderinimui ir praktiniam europinio karinio stuburo kūrimui.

Kitaip tariant, Kapčiamiesčio giria galėtų tapti vieta, kur Europa ne tik kalba apie gynybą, bet ją realiai konstruoja.

Tokioje perspektyvoje Lietuvos divizija, Vokietijos brigada ir Kapčiamiesčio giria nebeatrodo kaip atskiri projektai. Jie jungiasi į vieną strateginę schemą, kurioje politinė vizija, karinis pajėgumas ir infrastruktūrinė bazė ima veikti kaip viena sistema.

Lietuva šioje srityje turi realų pagrindą kalbėti garsiau už daugelį kitų, nes gynybai skiria didelę bendrojo vidaus produkto dalį ir taip rodo, kad į grėsmes žiūri rimtai, o į atgrasymą investuoja ne formaliai, bet strategiškai. Tarptautinėje aplinkoje tai svarbus signalas, suteikiantis pagrindą pretenduoti į lyderystę.

Todėl Lietuvos lyderystė Europos gynybos srityje būtų grindžiama ne retorika, o realiais sprendimais, investicijomis ir infrastruktūrine pažanga, leidžiančia Lietuvai tapti ne tik perspėjančiu balsu, bet ir konkretaus gynybinio modelio siūlytoja visai Europai.

A. Kubiliaus idėjos svarba ta, kad ji politiškai artikuliuoja tai, kas Lietuvoje jau įgauna operacinį pavidalą: strateginė vizija čia jungiasi su karinės infrastruktūros plėtra, pajėgų generavimu ir europinės gynybinės integracijos trajektorija.

Jeigu šie procesai bus nuosekliai sinchronizuojami, Lietuva gali tapti vienu iš naujosios Europos saugumo architektūros mazgų, paremtų realiais pajėgumais, parengtimi ir Rusijos atgrasymo potencialu.

Tada klausimas bus nebe ar Europa pajėgi konsoliduotis Rusijos atgrasymui, o ar ji laiku suvoks, kad vienas svarbiausių šios gynybinės konfigūracijos atramos taškų jau formuojasi Lietuvoje.