Lietuva turi mokytis prisiimti atsakomybę ir raginti Vakarus siekti taikos Sirijoje bei Artimuosiuose Rytuose

Į sudėtingus klausimus nėra paprastų atsakymų. Visada manau, kad egzistuoja kolektyvinė tautos išmintis, jeigu žmonėms yra suteikiama pakankamai teisingų duomenų, kad jie galėtų susidaryti aiškią nuomonę sudėtingais valstybės gyvenimo klausimais.

Nuotr. un.org

Migracijos krizė Europoje ir pabėgėlių tema Lietuvoje skendi migloje ir stokoja aiškių atsakymų. Dar daugiau – ji stokoja tikslių problemų nustatymo.

Tauta tikisi iš valstybę valdančių politikų daugiau nei nerišlių atsakymų apie kasdien kintantį optimalų pabėgėlių skaičių. Visi nori, kad Lietuva, kaip suvereni šalis, turėtų savo nuomonę, paremtą tvirtais argumentais. Net ir mažos šalys gali būti sąžinės balsu didiesiems. Bėda, kad mūsų sisteminės partijos didžiojoje politikoje įprato bukai atkartoti JAV ar ES vadovų Briuselyje mintis. O jie taip pat daro klaidų. Dėl to tenka sutikti su prof. Alvydo Jokubaičio išsakytomis mintimis, kad Lietuvos suverenitetas yra tapęs abejotinu.

Dėl to ir pabėgėlių krizė Lietuvoje yra pateikiama paviršutiniškai, neieškant giluminių jos priežasčių. Tos priežastys kiekvienam turinčiam laiko užsiimti analize ir duomenų rinkimu piliečiui yra aiškios – tai karai ir kilęs chaosas Artimuosiuose Rytuose. Tų karų pirminė priežastis – nesėkmingos JAV inicijuotos karinės operacijos Afganistane, Irake ir Libijoje. Visuose karuose kovojome su blogais diktatoriais, bet vertinant bet kokį reiškinį būtina žvelgti į pasekmes. Jos daugiau nei aiškios. Afganistane pamažu į valdžią sugrįžta Talibanas ir šalis toli nuo demokratijos. Irake du milijonai žuvusių per karą, daugiausiai civilių, o trečdalis teritorijos kontroliuojama Islamo valstybės, kurią sukuriant smarkiai prisidėjo neintegruoti į naują valstybę Sadamo Huseino armijos generolai ir karininkai. S. Huseinas buvo žiaurus diktatorius, nusikaltęs kurdų žudynėmis, bet masinio naikinimo ginklų ir sąsajų su tarptautiniais teroristais pas jo režimą nerasta. Dar daugiau – paaiškėjo, kad tarptautinis terorizmas, kaip didžiausia grėsmė jo valdžiai, buvo priešas numeris vienas. Skaudi JAV ir Vakarų šalių užsienio politikos klaida, kuri kainavo karjerą JAV prezidentui Dž. Bušui ir britų premjerui T. Bleirui. Juk jie nelaukė net Jungtinių Tautų Saugumo tarybos leidimo atakuoti Iraką. Libijoje po NATO bombardavimų ir pagalbos M. Kadafio nuvertime – valstybės faktiškai neliko. Šiandien ten radikalių islamistų „svajonių žemė“, skendinti kraujyje ir klanų tarpusavio kovose. Pasekmės daugiau nei iškalbingos.

Lietuvos politikai savų klaidų pripažinti nemėgsta ir tautiečius nenoriai informuoja apie nemalonią tiesą. O tiesa ta, kad Lietuva dalyvavo ir politiškai rėmė JAV karus Irake ir Afganistane. Esame NATO šalis narė, tad dalinai atsakome ir už Libiją. Europos Sąjungą ištikusios migracijos krizės priežastis ir yra minėti karai. O mūsų tauta neatėmė politikams mandato juos remti. Vadinasi chaoso nešimui Artimuosiuose Rytuose pasipriešinta nepakankamai. Dėl to teks prisiimti ir atsakomybę – priimti pabėgėlius iš šio regiono. Tokia normali pasaulinė politinė praktika, net jei to ir nenorime suprasti.

Jeigu suvokėme ankstesnes klaidas – tai būtų išmintinga jų nekartoti Sirijoje. Iš istorijos išminčiai siūlo mokytis, nes ji turi tendenciją kartotis. Tas būtent ir vyksta. Vėl karas. JAV, Saudo Arabija, Turkija, Kataras intensyviai remia kovą su diktatoriaus Bašaro Al-Asado režimu. Karas vyksta jau 5 metus. Apie jį iki migrantų krizės daugelis žinojo per mažai, o pasekmės skaudžios jau šiandien. Per karą žuvo apie 250.000 žmonių, ne mažiau kaip 4 milijonams teko bėgti nuo karo į užsienį, o dar maždaug 4 milijonams tapti pabėgėliais šalies viduje. Apie pusė Sirijos teritorijos dabar priklauso teroristinei ISIS valstybei. Daug JAV ir kitų šalių remtų Sirijos opozicijos kovotojų su visa ginkluote perbėgo kovoti Islamo valstybės gretose. Kitos kovojančios grupuotės kaip įvairios Al-Qaeda atšakos ar Al-Nusra – taip pat yra radikalūs islamistai. Nesunku suvokti, kad nelikus B. Al-Asado režimo visa Sirijos teritorija pereis ISIS kontrolėn, o Europa susidurs su daugiamilijonine pabėgėlių banga. Stabilumas Sirijoje – tai visų pirma spaudimas Arabų lygos šalims neremti finansais ir ginkluote jokių islamistų grupuočių ir spaudimas Turkijai rimčiau prižiūrėti jos pasienį. B. Al-Asado režimas galės pasikeisti tik šalyje nusistovėjus stabilumui. Jeigu 5 metus jis išsilaikė – tai rodo, kad dalis žmonių jį gana stipriai palaiko ir vertina tikrai kaip mažesnę blogybę nei blogio valstybę ISIS, kurios nusikaltimų sąrašas yra be pabaigos. Kovoti su ISIS – tai reiškia spausti Vakarus imtis politinių priemonių, kad atimti iš jų galimybes gauti lėšų iš parduodamos naftos kontrabandos karteliams Turkijoje, Jordanijoje. Be pinigų bus sunkiau įsigyti ginkluotės ir rekordiniu greičiu plėsti teritorijas. Jau dabar ISIS remia dalį Nigerijos užėmę Boko Haram teroristinė karinė organizacija ir dalį Somalio valdantys – panašūs į pastaruosius Al-Shabaab. JAV politikos visišką nesėkmę Sirijoje ir dėl to kilusią migrantų krizę pripažinto net aštriais pasisakymais garsėjantis respublikonų senatorius Džonas Makeinas.

Sugrįžkime prie Lietuvos. Minėti faktai verčia objektyviai permąstyti praeitį ir taisyti klaidas. Turime būti sąžinės balsu – skatinti taiką, o ne karą! Tą palaikys visa tauta. Mums karų jau gana.

Kartu privalome suvokti, kad migracijos krizę Lietuva išgyvena jau 25 metus. Ji menkai domina valdantįjį elitą, bet būtent šalį valdžiusių sisteminių partijų politika paskatino emigracijai beveik 1 milijoną darbingo amžiaus Lietuvos žmonių. Ištuštėję ištisi mieteliai ir kaimai... sunku rasti šeimų, kurias nebūtų paveikusi emigracija. Būtent tai yra Lietuvos tragedija.

Beveik 12 metų gauname didžiulę ES finansinę paramą, bet nesugebėjome sukurti ženklesnį kiekį naujų darbo vietų, investuoti į ilgalaikį struktūrinį pramonės vystymą, įveikti sisteminę korupciją ir be „pinigų nutekinimo“, skaidriai panaudoti gautas lėšas. Žmonių nusivylimas teisėsaugos sistema ir tuo, ką mato šalyje aiškiai atsispindi per pasyvų protestą – jau minėtą emigraciją.

Dėl to mūsų esminė problema yra tai, kad per 25 metus buvo sukurta korumpuota valstybė, su bujojančia sistemine korupcija ir didžiule turtine atskirtimi tarp vadinamos 1% elito mažumos ir visos likusios tautos. Pabėgėlių priėmimo klausimas parodė tiesą, kad karalius yra visiškai nuogas. Negebame integruoti net savų tautinių mažumų, išspręsti ilgalaikės Vilniaus čigonų taboro problemos. Užklausus mūsų savivaldybes kiek pabėgėlių gali jos realiai priimti pirminiai atsakymai sugrąžina į realybę. Priimti po vieną ar dvi pabėgėlių šeimas sutinka tik keletas savivaldybių. Dauguma jų kol kas iš viso nieko neatsakė arba teisinasi neturinčios laisvų būstų, integracijos galimybių ir prašo skirti pinigų. Socialinių būsto mūsų pačių piliečiai laukia po 10 metų... pribloškiantys „efektyvaus valdymo“ faktai.

Kita vertu politinis elitas per 25 metus taip ir neišmoko pripažinti savo klaidų ir tartis su tauta svarbiais valstybei klausimais. Nemokama aiškinti žmonėms suprantama kalba, nenorima girdėti kitokios nuomonės, o dažnai net nematoma prasmės vesti garbingą dialogą su paprastais šalies piliečiais. Sulaukėme laikų, kai bet kokia demokratinė protesto forma (referendumui parašų rinkimas ar mitingo organizavimas) yra smerkiama, išjuokiama ir paniekinamai tapatinama su išorės priešų slapta įtaka. Ją matome visur, bet demokratiška valstybė gali būti stipri, tik, kai jos didžiausia vertybe tampa kiekvienas joje gyvenantis žmogus.

Žemėlapyje pavaizduoti migracijos srautai į Europą. Kaip matote iš jo – migracijos krizė Europoje yra pasiekusi milžiniškas apimtis ir skaičiai toliau auga. Normaliai funkcionuojančiai Lietuvos dydžio valstybei 1105 pabėgėliai grėsmės kelti negali. Ar mes jau tokia valstybė?! Deja, įvertinus anksčiau pateiktus duomenis, tenka pripažinti, kad ne. Žmonės pelnytai piktinasi situacija, nes mūsų daugiavaikės šeimos neaprūpinamos būstu metai iš metų, o pensininkai neišgali gyventi bent dalinai oriai iš gaunamų pensijų. Bet pyktis yra nukreiptas ne į tikruosius kaltininkus. Juk ne Europos Sąjungos valdžia sukūrė turtinę atskirtį Lietuvoje, negebėjo panaudoti savų ir gaunamų iš Briuselio lėšų tvarios demokratinės šalies sukūrimui!

Dėl to žmonėms dera paaiškinti, kad ES skirs per pirmus metus po 6000 eurų už vieną pabėgėlį. Tik trūkstamas lėšas, jei jų truks, tektų paimti iš mūsų biudžeto. Imigrantai negaus po 600 eurų išmoką per mėnesį, bet patys Lietuvos pareigūnai apskaičiavo, kad tiek pas mus gali kainuoti vieno pabėgėlio išlaikymas Rukloje, apimantis būstą, maitinimą ir kitas išlaidas. Lietuva nėra brangiausia ES šalis, tad jei būtų dedamos pastangos būti taupiems – mums tikrai turėtų pakakti ir gaunamų 6000 eurų. Mūsų žmonės geri ir atjautus kitų skausmui, bet nemėgsta melo, nori skaidrumo... bet ar jie tikrai žino visus čia išvardytus faktus!? Būtent nuo Lietuvos pareigūnų darbo efektyvumo priklauso pabėgėlių integracijos sėkmė ir trukmė. Planuojama, kad po 3 mėnesių Ruklos centre pabėgėliai būtų perkeliami į savivaldybes. Reikia kelti klausimą kaip tas bus įgyvendinta praktikoje!?

Timothy Kirkhope (Konservatoriai ir reformistai, Jungtinė Karalystė): „Tikiuosi, kad pažvelgsime plačiau, kaip realiai galėtume pažaboti kontrabandininkus, pagreitinti paraiškų nagrinėjimą ir ekonominių migrantų grąžinimą, užtikrinti saugias prieglobsčio sąlygas tikriesiems pabėgėliams ir padėti pabėgėliams Libane, Turkijoje ir Jordanijoje.“

Suprantu daugelio rūpestį dėl saugumo ir nuomonę, kad daug pabėgėlių yra paprasčiausi ekonominiai migrantai, ieškantys gerbūvio Vokietijoje ar Švedijoje. Tas tiesa. Kai bėgama nuo karo – žmogui turėtų tikti Austrija ar net Kroatija su Vengrija. Deja, daugeliui netinka. Štai Kroatijoje iš 27.000 pabėgėlių sutiko pasilikti vos viena moteris su vaikais. Būtent čia kitas svarbus faktas, kad Lietuva priims tik tuos, kurie patys sutiks čia atvažiuoti – patikėkite, tarp jų ekonominių migrantų tikrai nebus. Turėsime galimybę padėti realiai nuo karo rimtai nukentėjusiems žmonėms. Žinant mūsų šalies ekonominę būklę ir klimato atšiaurumą tikimybė tapti Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių imigrantų rojumi yra labai maža. Visi ekonominiai migrantai su pirma pasitaikiusia proga spruks iš skurdžios ekonomiškai Lietuvos ir jų sugaudyti galimybių nebus. Dėl to norėtųsi, kad šioje situacijoje Lietuvos žmonės elgtųsi oriai, gailestingai ir išmintingai, bet kartu drąsiai įvardintų Vokietijos ir kitų didžiųjų ES šalių migracijos politikos klaidas ir trūkumus – neturėjimą saugumo strategijos, tikrinant migrantų tapatybę, klaidinančių informacinių signalų siuntimą į Artimuosius Rytus, negebėjimą atskirti ekonominių imigrantų nuo tikrųjų pabėgėlių ir nuosekliai taikyti Dublino konvenciją, numatančią, kad pabėgėliai sprendimo dėl savo ateities turi laukti toje šalyje, per kurią pateko į ES.

Cecilia Wikström (Liberalai ir demokratai, Švedija): „Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas parodė gerą pavyzdį ir nedelsdamas priėmė sprendimą dėl pagalbos Europą pasiekusiems pabėgėliams. Krizė, kurią dabar matome, yra tik nedidelė dalis to, kas netrukus gali ištikti Europą.“

Lietuvos žmonės turi spausti šalies vadovus kuo skubiau siekti saugių pabėgėliams anklavų įkūrimo Turkijoje (priėmė apie 2,2 mln. pabėgėlių), Jordanijoje (priėmė apie 1.4 mln.), Libane (priėmė apie 1,2 mln.) ir įvairios paramos teikimui juos priėmusioms šalims Artimuosiuose Rytuose. Diskusijos šia linkme Europos parlamente ir kitose ES institucijose jau vyksta.

Vis tik turime parodyti ir supratingumą, solidarumą, kai visą Europą ištinka didžiulė nelaimė, nes paramą gaunant būti draugiškiems lengva. Karus remti, kaip rodo faktai, taip pat. Be to, patys įvairios pagalbos ir solidarumo su mumis prašome itin dažnai. Pripažinkime – neatrodome iš šalies šioje situacijoje itin gražiai.

Pabaigai norisi pasakyti, kad privalome nukreipti energiją į realią kovą už visų gerovę! Turime visomis priemonėmis spausti Lietuvos politinę valdžią kurti funkcionuojančias struktūras, pagalbai Lietuvos piliečiams jau dabar! Juk, kai organizmą supurto iš šalies – tai atsiranda gera proga išsikuopti savo kiemo šiukšles iš esmės. Patikėkite, sustabdžius neteisėtą pinigų nutekėjimą, lėšų tikrai yra – tiek globos namams renovuoti, tiek ir naujiems darželiams ar socialiniams būstams. Tik turime to IŠSIREIKALAUTI. Drąsiai ir oriai. Demokratija yra ne tai, ką apie ją mums sako! Žmonės, o ne elitas yra jos esmė. Pažvelkite kaip moka protestuoti prancūzai ar net įvairių ES šalių žmonės, atvykę į Briuselį! Mums tų vaizdų valdžia per televiziją nerodo, bet jų gausiai galite rasti internete. Mūsų valdžia neturi teisės mus už protestavimą bausti, o būtent tas ir vyksta pas mus ir dar bijoma, kad staiga pabusime ir suprasime tikrąją tiesą apie atimtas mūsų teises į geresnį gyvenimą Tėvynėje!!!

Užtenka dejuoti ir skųsti kaip pas mus blogai. Pabėgėlių krizė – tai išbandymas, kurio neišlaikymas tik dar sykį skaudžiai patvirtintų seniai žinomą tiesą, kad šaliai būtini skubūs ir rimti pokyčiai! Postūmis pabusti ir parodyti, kad Lietuvos piliečiai turi norą keisti šalį. Ją keisti savo balsais per būsimus Seimo rinkimus – neskiriant balsų visoms didžiosioms sisteminėms politinėms partijoms, kurios pakaitomis valdė Lietuvą 25 metus, turėjo daug galimybių kurti, bet galutinai prarado tautos pasitikėjimą.