Lietuva: po saule keičiasi tik laikas

Buvęs LR Seimo narys, vadovavęs Klaipėdos miesto tarybai, psichologas Vytautas Čepas yra parašęs romaną „Po saule keičiasi tik laikas“ (Vilnius: Alma littera, 2008). Leidėjų žodžiais, tai „tarsi ekskursija į netolimą praeitį. Tai humoro, ironijos kupinas pasakojimas apie nedidelio Lietuvos miesto žmonių gyvenimą iki ir po Nepriklausomybės atkūrimo. <...> Puikiai atpažįstami veikėjai ir šiandien gyvena šalia mūsų, juose įžiūrėsime jei ne savo, tai bendradarbio, kaimyno ar giminaičio bruožų. Nes laikas, anot rašytojo, „po šia saule teka kur kas greičiau, nei kad mes gebame keistis“.

Romane atpažinau ir savo bendramokslį, supratau ir kokio miesto gyvenimą autorius aprašė. Jis mane suintrigavo, tad parašiau lyg ir recenziją (LA, 2011-03-16).

Prisimenu ir V. Čepą, kai, dvi kadencijas būdamas Seimo nariu, dažnai vaikščiodavo po salę su portfeliuku ir vis pagąsdindavo profesorių Vytautą Landsbergį – esą vieną kartą ištrauksiąs iš jo ir parodysiąs viešai – kai ką... Deja, viskas tuo ir baigdavosi. Tuo laiku man tai nepatiko – buvau pirmojo atkurtos Lietuvos Respublikos vadovo šalininkas. Tačiau...

Ilgainiui vaizdas, apie ką ir anksčiau esu rašęs, ėmė rodytis tarsi pro besisklaidantį rūką. Kol pagaliau ir aiškiai atsiskleidė: V. Landsbergis ir mane jau vadina... „Kremliaus agentu“. Nebesupratau, kas čia darosi. Ir Rasa Juknevičienė – Afganistane vos ne karo veiksmuose dalyvavusi – stengiasi net kumšteliu patarti ir pritarti. Pavyzdžiui, kad ir tam, ką parodė pastarieji įvykiai, – įstumti Putiną į kampą – kaip rusišką mešką. O ši gi – ne juokai – įniršusi ir neišlaikiusi – gali ir prikvailioti – net 3-iąjį pasaulinį karą sukelti (štai ir Henris Kisindžeris patarė elgtis apdairiau, nes...). Žinoma, ir LTR laida „Vremia“ (atsiprašau, nes jau senokai mūsiškę „Panoramą“ taip vadinu, ir niekas to nepaneigia) dažnai tik patikrintus vaizdus pateikia. Suprantama: tokia ir turi būti valdiška ir „demokratiška“ informacija liaudžiai: kai nei laivai skęsta, nei avarijų būna (nebent kokia MaXima...), nei žmonės prie konteinerių pešasi... Taigi, gyvenimas tik gerėja ir gerėja – kelia optimizmą. Jei kas gauna daugiau, dar daugiau ir pridedama. Ir LR Konstitucinis Teismas pritaria! Ir Prezidentė, kovodama... su oligarchais, „nemato“, kad Lietuva („mieli Lietuvos žmonės“) išsivaikščioja, dalijasi įvairiais požiūriais. Štai, kadaise atsirado „runkeliai“ ir „elitas“ (jam – kiti standartai!). Tad netrūksta darbo ir sociologams (pvz., V. Gaidžiui), ir filosofams (pvz., kad ir minėto romano personažui – „daktarui Kirdeikiui“).

Per daugiau nei du dešimtmečius gyvenimo nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje įvyko daugybė pokyčių. Oponentams paprieštarausiu: nėra viskas blogai (kaip kad ir man tą nuomonę nori primesti, net telefonu!), bet galėtų būti kur kas geriau. Jeigu ne materializmu (godumu ir pan.) persmelkta valdžia. Tačiau, kaip jau ir įsitikinau, niekas greitai nesikeis: kokia visuomenė – tokie ir ją vadeliojantys. Pavyzdžiui, balsuosiu už Grybauskaitę – man ji patinka... Tad ir praėjus 24 metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo turime dvi Lietuvas ir dvi valstybės vėliavas: Trispalvė – tautai (liaudžiai), raudona su Vyčiu – elitui (jam Tautos reikalai n-toje vietoje). Pagaliau ir svarbiausios valstybės datos jau paminimos atskirai, nes...

Štai šįmet Kovo 11-ąją Lietuva paminėjo 24-ąsias Nepriklausomos valstybės atkūrimo metines. Kaip visada, ta proga vyko LR Seimo posėdis pagal scenarijų: Prezidentė, LR himnas; Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės kalba, pradėta... prancūziškai (iškart pamaniau: naujovė!..), bet tuojau pat perjungta į valstybinę kalbą (kažkas aiškina: tokia režisūra...). Kalbėjo trumpai, apie viską apskritai – ir diplomatiškai. Visų dalyvaujančių atsistojimu pagerbti žuvę Maidano kovotojai. Kalba baigta maždaug taip: „Viduje daug pavojų, skaldymas iš vidaus... Toliau dirbkime – vardan Vienybės!..“

Mano nuomone, solidžiausia buvo Signatarų klubo vadovės Birutės Valionytės kalba (cituoju, kas įstrigo atmintin): „...Prieš 24 metus pas mus vyko tas pats, kas dabar Ukrainoje. LR remia Ukrainą. Europos valstybės pirmiausia gina savo interesus, nenori pažeisti savo gerovės... Jei toliau taip tęsis, nieko gero ateityje nesitikėti. Rusijos tikslas – atkurti SSRS buvusiose ribose. Šalis saugi, kai gynybai pasiruošę visi: ne tik kariuomenė, bet ir tauta. <...> Daug laimėjimų. Bet dėl pensijų – 3-ioji vieta po Rumunijos ir Bulgarijos. LR valdžia labai nutolo nuo tautos. Jos negirdi ir nenori girdėti. Ypač supyko dėl referendumo. Tad per 24 metus susidarė pavojinga padėtis. Pavojai – ir dėl lietuvių kalbos išlikimo, ne tik kaip valstybinės. Ją būtina stiprinti – tai vadovų pareiga. Visi LR vadovai turi susitikti ne su savo partijų gerbėjais, o su visais vietos gyventojais. Iš pradžių buvo nutiesti tiltai, bet dabar smarkiai apgriauti. Sparčiai mažėja gyventojų skaičius. Šalyje susipriešinimas pasiekė pavojingą ribą. <...> Nėra vizijos! Kol kas Lietuva kaip laivelis plūduriuoja vietoje. Nepamirškime, kad Lietuvos valstybė – tai mes, žmonės, kalba, teritorija, papročiai. <...> Esame gabūs ir turime kuo džiaugtis ir didžiuotis. Turime Rūtą Meilutytę, pirmojo palydovo kūrėjus, tad reikia tik platesnio valdžios požiūrio į Lietuvą.“

Anot vyskupo Kęstučio Kėvalo, „valdžia negali būti savavalė, ji turi tarnauti žmonėms, kurie ją išrenka ir maitina. <...> Turime stiprinti moralę, tikėjimą Dievu, saugoti šeimą: vyro ir moters santuoką. Vienybė – nacionalinio saugumo esmė. <...> Būtina vilties kultūros politika. Juk ne visi išvyko iš Lietuvos – tik dėl ekonominių sunkumų, daugeliui atgrasu moraliniai nuosmukiai. ES laukia ne tik pritarimų jos direktyvoms, bet svarbiausia – patarimų!“ (O kaip yra iš tikrųjų, ar stoka tokių pavyzdžių? Na, kad ir: viena – paramos kaulijimas, kita – skolinimasis už didesnes palūkanas. Valstybės skola – 50 mlrd. Lt – aut. past.)

Kultūros atstovas profesorius Giedrius A. Kuprevičius net ironizavo: „Gerbiamieji LR vadovai, paskirtieji! O gal išrinktieji?! <...> Partiniai reikalai – blogai Lietuvai! <...> Jei man gerai – kitiems nesvarbu!.. Tokiu būdu progreso nebus. Politikams praradus atsakomybę, kažkas turės jos imtis. Kultūra – ne tik „Chorų karai“. Tik vienadieniai reikalai. Kur pagarba lietuviškos kultūros palikimui? Štai Vasario 16-oji Kaune buvo skirta Vagneriui, o kodėl pamiršti Lietuvos kompozitoriai? <...> Rūpinamės „lenkiškomis lentelėmis“, o kaip kalbame? Prarasta sąžinė. Maišatis – vyksta kova su savimi. Ir abejingumas!“ Nėra ką ir pridurti.

Valdžios elitui pridarė „eibių“ ne tik referendumo grėsmė, bet ir Lietuvos jaunimo, tautos ateities, nubudimo ženklai. Pavyzdžiui, prieš keletą metų negausios jo eisenos buvo šmeižiamos (kaip ir sovietmečiu!), vadinant dalyvius skustagalviais, naciais, net fašistais (nesuvokiant tų sąvokų esmės!). Pernai darytos Zuoko kliūtys: žmonėms teko eiti kaip per barjerus, tai šįmet jau su leidimu. Visa tai – jaunos demokratijos bruožai, pasakytų valdžios advokatai. Nors nu(pa)pirkta žiniasklaida ir dabar skleidė nepasitenkinimą, bet jau nebeminėjo skustagalvių... Pagaliau informacija buvo gana skurdi. Nes ir aš, žygiuodamas kartu su kitais panevėžiečiais ir pasvaliečiais, Žemės gynėjais, jų nepastebėjau. Kodėl pykti dėl šūkių: „Savo žemės neparduosim – Briuseliui nepasiduosim!“, „Mūsų žemė – Lietuvos vaikams!“, „Lietuva, būk laisva!“, „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ (skanduotas einančiųjų su Ukrainos vėliava), arba „Įsivaizduoju pasaulį be liberalų“ – šaunu (nes esu pats turėjęs reikalų su tokiais), ar dėl gražių lietuviškų dainų? Ne tokių kaip „pupyčių“ ir kitų... „žvaigždučių“. Eisenos ir po jos įvykusio mitingo vaizdai priminė laikus, kai ginta ir saugota LR širdis – AT nuo Jedinstvos ir okupantų grėsmės. Džiugino širdį gausybė įvairaus amžiaus gražių žmonių, pasipuošusių trispalviais ženklais. Gausybė lietuviškų vėliavų. Ir jokių „naujovių – neužmirštuolių“. Kaip kad šią Vasario 16-ąją – pagal ES direktyvas... Taigi – tik laisva Lietuva šitaip gali švęsti.

Na, o valdžios partijų organizuota eisena, vykusi po Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo, kokia buvo? Apgailėtina. Dar ir vakarinis koncertas, transliuotas per vieną TV, priminė tikrą kičą. Nepalyginti kad ir su minėtos eisenos dalyvių tautinėmis ir patriotinėmis dainomis. Todėl šia proga negaliu nepacituoti vieno Delfi portalo straipsnio komentatoriaus („Europos diena“) pastabų: „Visko pradžia buvo pats renginio šūkis – „Europa – tai jėga“ (jį žygiuodamas tautinėje eisenoje mačiau – aut. past.). Kai bukapročiai sumąsto Lietuvos valstybei svarbią dieną paversti Europos „vertybių“ reklamos diena, taip ir išeina. Dainos – ne patriotinės, o iš „Sveikinimų koncerto“. Kalbos – ne apie valstybę ir jos žmones, bet kaip gera mums (t. y. europarlamentarams Briuselyje). Tad ką mums dar mėgins įsiūlyti švęsti artimiausiu metu? GRĄŽINKITE VALSTYBĘ ir ŠVENTES TAUTAI!!!“ Tiesa, ne vienas komentatorius paminėjo Prezidentės ir ypač V. Landsbergio „nusikalbėjimus“. Kitas siūlė: šventę pavadinti „Lietuva – tai jėga!“, nes nuo jos priklauso ES stiprybė. Tikra tiesa! Tik ne tokiam „elitui“ suprasti. Kartoju: tad ir turim dvi Lietuvas. Ar galimos permainos? Kas atsakys?

Grįžęs iš Vilniaus galėjau išklausyti (žmona buvo įrašiusi) V. Landsbergio nusikalbėjimus, tikrąja to žodžio prasme. Pasirodo, tie, kas „ne su mumis – tie priešai“. Beje, profesorius būtų ne profesorius, jei savo „vertybių“ arsenale neturėtų naujų „amunicijos“ priemonių. Šį kartą buvo ištraukti „katukai“. Suprantama, čia turėta omenyje tie patys „neprieteliai“. Kaip ir tie „kurdupeliai“. (Vartydamas Pašvitinio parapijos archyvą, radau faktą: Johanovo palivarko (dabar – Sosdvario gyvenvietė, Pakruojo r.) vietininku apie 1850 m. būta Kristupo Landsbergio (Kszysztof Landsberg, kaip parašyta, – aut. past.). Gal iš tos pačios plačios giminės Šiaurės Lietuvoje? Ir kas beprisimins – ar jis irgi niekino savo baudžiauninkus?) Ačiū Dievui, šį kartą apsieita be gąsdinimų minint – kad ir Putiną.

Taigi nieko naujo mūsų Lietuvoj, šalelėj mylimoj. Ponų palikuonys – iš „prie ruso buvo geriau“ laikų – ir ilgainiui prie jų pritapę naujai susidariusių „tradicinių“ partijų (tiksliau – interesų grupuočių) atstovai ir toliau juokiasi iš savo pavaldinių. Kai kurie iš pastarųjų (ne – „katukų“) net paploja – matėsi ir Vasario 16-ąją – prie „balkono“ Vilniuje. Na, o „opozicija“ butkevičių, pavilionienių ir kitų ne „katukų“ pavidalu to ir laukia. Dar ir Putinas per „Latvių gatvę“ pasišaipo. Mato ir H. Kisindžeris Lietuvos politikierių gebėjimus... Taigi – nieko naujo: po saule keičiasi tik laikas.

P. S. Naujausiomis žiniomis, buvo išvaikyta taiki akcija prie Seimo, išdraskytas ir užgesintas Signatarų laužas, yra suimtų... Viskas kaip prie Stalino – arba Hitlerio Vokietijoje. Štai tokia lietuviškoji demokratija. Ir dar šaipomasi – iš Lukašenkos ar putinistų.

Ir dar: kai kas skundžiasi, kad pataruoju metu blogai veikia laidinis telefonas: skambteli, bet pakėlus ragelį – tyla...