|
|
......"Ji – audra, kuri ir laužė, ir laistė mūsų žemę, tarsi mėnulis virš naktinės Lietuvos – šviesi, bet neatsiejama nuo tamsos, nušviečianti kelią, nors ir jei pats kelias vingiuoja per „nuodėmę“. Šiandien mes, jaunoji karta, gyvename neramiais laikais. Mus slegia spaudimas, nežinomybė, baimė klysti. Žinoma, mes nebegyvename totalitariniame režime, bet turime ne labiau varžančius vidinius kalėjimus – lūkesčių, kaukių, tapatybės paieškų. Salomėjos žodis tampa giliau jaučiančiųjų šviesa – ji kalba su mumis ne kaip didvyrė, kokia ir nesideda esanti, o kaip klaidžiojanti siela – tokia pati, kaip ir mes. Žmogus yra trapus. Ir dar trapesnė – jo moralė, kai ją spaudžia baimė, nežinomybė, prievarta. O veidmainystė – tai saugus prieglobstis, kai kaltiname kitus, kad mums nereikėtų matyti savo pačių silpnumo. Kartais smerkiančiųjų balsai pasiekia ir tuos pavienius drąsius žmones, išdrįsusius kalbėti apie Salomėją ne tik kaip apie „išdavikę“, bet ir kaip apie žmogų – tarsi bandymas suprasti prilygtų pateisinimui. Tarsi žmogiškumas būtų silpnumo ženklas. Juk palaikyti Salomėją Nėrį nereiškia pritarti viskam, ką ji padarė. Tai reiškia neteisti žmogaus remiantis gyvenimo fragmentu. Tai reiškia matyti ir jos kaltę, ir jos grožį. Ir net jei jos pasirinkimai skaudino tautą, jos kūryba gydo sielą – paradoksas, kurį tenka priimti. Mes, kurios kalbame jos vardu, nesame prieš tiesą. Nesame prieš Lietuvą. Priešingai – mes giname teisę į… Niuansą. Į nepatogų sudėtingumą. Giname žmogų, kuris klydo, bet jautė. Kuris galbūt pasidavė, bet vėliau graužėsi. O svarbiausia – kuris liko ištikimas žodžiui, net tada, kai pasaulis jo nebenorėjo girdėti. Ir todėl tie, kurie ją palaiko, nėra nei kvaili, nei neišprusę, nei nusikaltėlių garbintojai – jie yra tie, kurie renkasi atjautą, kurie mato ne tik kaltę, bet ir skausmą. Ir būtent tokie žmonės dažnai tampa didžiausiais tautos sąžinės sergėtojais. Ir jei mes atmetame ją visiškai ir absoliučiai, jei nepaliekame jai jokios vietos atmintyje – ką tai sako apie mus? Kad mūsų teisingumas be gailestingumo? Kad mūsų moralė tvirta tik tada, kai ją taikome kitiems? O jeigu jau triname Salomėją – tai kodėl neiname iki galo? Gal tuomet turėtume atimti profesūras iš tų, kurie analizavo, kurie rašė disertacijas apie jos kūrybą? Gal atimkime premijas iš aktorių, kurie deklamavo jos eiles, iš dainininkų, kurie virpino širdis jos žodžiais giedodami? Kodėl nesunaikiname paveikslų, įkvėptų jos poezijos? Kodėl paliekame muziką, kuri gimė iš jos strofų? Ar tik todėl, kad dailėje ir muzikoje lengviau paslėpti dviprasmybes, o literatūroje jos stovi nuogos? Kur tada mūsų kultūros nuoseklumas? Ar netapome selektyvūs teisėjai – vieniems klydusiems atleidžiame, kitiems – skelbiame amžiną tremtį? Ezopo kalba – Nėris ją pažino. Ji šifravo sąžinę tarp eilučių, lyg būtų tikėjusi, kad vieną dieną mes… Bet gal problema ta, kad dabar mes nebenorime ir daugelis net nebemokame skaityti tarp eilučių. Mes trokštame vienareikšmiškumo. O menas – jis juk ne toks savo natūra, todėl ir pavojingas.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/planuojama-nukelti-paminkla-salomejai-neriai-jauna-menininke-nusprende-netyleti-120113430"
|
Association „Global Gaze Network“
