Lietuva dar kartą įrodė esanti ne tik geopolitinio regiono sąžinė, bet ir aktyvi veikėja, galinti pasiekti realių rezultatų tarptautinėje arenoje. Po JAV specialiojo pasiuntinio Keith Kellogg vizito į Minską, išlaisvintas Sergejus Tichanovskis – politinis kalinys, Svetlanos Tichanovskajos vyras, laikytas vienu iš pagrindinių Aleksandro Lukašenkos režimo įkaitų nuo 2020 m. protestų pradžios.
Nors oficialūs pasaulio kanalai kol kas neskelbia detalių apie diplomatinį procesą, neoficialūs šaltiniai rodo, kad Lietuva buvo neatsiejama šio proceso dalyvė – veikianti tiek dvišaliu, tiek daugiašaliu formatu. Lietuvos prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija palaikė glaudžius ryšius su JAV Valstybės departamentu ir koordinavo veiksmus, kad būtų užtikrinta, jog S. Tichanovskio klausimas išliktų prioritetu visose derybose su Minsku.
Tokia taktika – būdinga moderniai diplomatijai, kai valstybė veikia ne per atvirus pareiškimus, bet tylų, nuoseklų spaudimą, pasitelkdama partnerystes su įtakingesnėmis valstybėmis.
K. Kellog vizitas į Minską pats savaime buvo netikėtas ir interpretuojamas kaip ženklas, kad Vašingtonas ieško naujų kanalų bendrauti su autoritariniais režimais, tačiau tuo pat metu išsaugo vertybinį stuburą. Lietuva, kaip patikima sąjungininkė, pasinaudojo šiuo atsidariusiu langu ir nukreipė dėmesį į konkrečius žmogaus teisių pažeidimų atvejus, tarp kurių – ir S. Tichanovskio kalinimas.
Lietuvos diplomatų darbas – tiek viešojoje erdvėje, tiek užkulisiuose – padėjo suformuluoti JAV poziciją, kuri buvo ne ultimatyvi, bet grindžiama aiškiais reikalavimais dėl žmogaus teisių.
S. Tichanovskio išlaisvinimas yra daugiau nei simbolis – tai pirmasis ženklus laimėjimas per ilgą laiką, kuris suteikia vilčių šimtams kitų politinių kalinių Baltarusijoje. Tai taip pat sustiprina S. Tichanovskajos autoritetą ir padidina jos politinį kapitalą tiek Baltarusijos opozicijos viduje, tiek tarptautinėje bendruomenėje.
Lietuvai – tai diplomatinė pergalė, leidžianti iš naujo įtvirtinti savo poziciją kaip regiono lyderės žmogaus teisių srityje ir patikimos partnerės transatlantiniuose santykiuose.
Lietuvos aktyvumas ir gebėjimas dirbti per daugiašalę diplomatinę struktūrą dar kartą įrodo, kad net ir mažos valstybės, turėdamos aiškią strategiją, vertybines nuostatas ir patikimus partnerius, gali pasiekti konkrečių rezultatų.
S. Tichanovskio išlaisvinimas – tai ne tik moralinė pergalė, bet ir taktinė žinutė: Lukašenkos režimas nėra nepažeidžiamas, o spaudimas veikia.
Belieka stebėti, ar ši diplomatijos sėkmė taps proveržio pradžia plačiau sprendžiant žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje. Jei taip – Lietuva ne tik pademonstravo galią, bet ir įrašė savo vardą į šiuolaikinės Europos diplomatinės istorijos puslapius.
