Šitas tekstas buvo publikuotas 2024.02.29 Rusijos interneto svetainėje katehon.com [1]. Dėkoju Dievui už dovaną šiuo pasaulinio virsmo metu palaikyti ryšį su didžia Rusijos mintimi ir kultūra.
Kai mąstantis ir patriotiškai nusiteikęs žmogus mato, kad jo valstybės valdžia veikia prieš jo tautos nacionalinius interesus, jis, ieškodamas sąjungininkų, kreipia savo žvilgsnį pirmiausia į savo tautos minties istoriją. Ir aš esu labai patenkintas tuo, kad Lietuvos minties istorija suteikia man tvirtą pagrindą ryžtingam dabartinio Lietuvos režimo politikos pasmerkimui. Politikos, kurią aš negaliu pavadinti kitaip, kaip lietuvių tautos istorijos ir Lietuvos valstybės istorijos išniekinimu. Čia aš leisiu sau pasitelkti kaip sąjungininkus tris lietuviškosios minties atstovus.
Knygoje „Noomachija: Neslaviškieji Rytų Europos horizontai“ Aleksandras Duginas aukštai įvertino Vydūno [2] kūrybą ir pavadino jį „pirmuoju tradicionalistinės krypties lietuvių mąstytoju“ [3]. (Kitas Rusijos tyrinėtojas Maksimas Medovarovas Lietuvos tarpukario minčiai skyrė antrą vietą visoje Rytų Europoje po Rumunijos [4].) Iš visų lietuvių mąstytojų Vydūnui labiausiai būdingas šviesus tikėjimas žmonija – tikėjimas žmoniškumo žmonijoje tobulėjimo galimybe. Dviejų pasaulinių karų liudininkas, turėjęs kalinio nacių kalėjime patirtį, netekęs viso savo turto, priverstas palikti tėvynę (per evakuaciją iš Rytų Prūsijos 1944-1945 m.), Vydūnas 1948 m. publikuoja knygą „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas. (Kada karų nebebus)“ [5], kurios pavadinimas liudija, jog mąstytojas išsaugojo šitą tikėjimą žmonija iki savo gyvenimo pabaigos. Bet žmonija – tai ne kažkas abstraktaus ir ne individų suma. Žmoniją sudaro tautos.
Pasak Vydūno, kiekviena tauta yra pašaukta tobulinti žmoniškumą žmonijoje. Ir lietuvių tautos (kaip ir bet kurios kitos) pašaukimas yra tai, kad žmoniškumo žmonijoje būtų daugiau. Daryti žmoniją žmoniškesne – tai yra tautos buvimo prasmė ir pateisinimas. Knygoje „Mūsų uždavinys“ (1911) Vydūnas rašė: „Lietuvių tauta turi prisidėti prie bendro žmonijos kilimo. Ji turi įnešti į žmonijos gyvenimą tam ypatingus akstinus. Tik tuomet ji turi teisę išlikti. Tik tuomet ji yra gyva žmonijos šaka“ [6]. Ir jeigu tautai suteikta valstybingumo dovana, ji turi būti naudojama tam pačiam tikslui.
Kalbėdamas apie Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos gaisre atsiradusią Lietuvos valstybę, Vydūnas 1923 metais parašytame straipsnyje pažymi: „Tačiau mūsų tauta negali girtis pati sau iškovojusi laisvę. Ir nuolatos turėtume atsiminti, kad ne mes patys ją pasiėmėme, bet kad laisvė mums teko. Iš ypatingų padėčių ir santykių pasaulyje ji mums radosi. Laisvė yra lietuvių tautai suteikta. Berods ne žmonių“ [7]. Pati Apvaizda dovanojo lietuvių tautai politinę laisvę ir valstybingumą kaip žmoniškumo tobulesnio įgyvendinimo įrankius.
Lietuvos valstybingumas yra Apvaizdos įrankis ir kito lietuvių mąstytojo – Stasio Šalkauskio (1886-1941) – koncepcijoje. Per savo neilgą gyvenimą Peterburgo ir Fraiburgo universitetuose (pastarajame apgynė disertaciją apie Vladimiro Solovjovo filosofiją) studijavęs Šalkauskis parašė daug, bet būtent savo pirmojoje knygoje jis suformulavo idėją, su kuria pirmiausia siejamas jo vardas lietuviškosios minties istorijoje. Pirminis šios knygos tekstas buvo parašytas rusų kalba 1917 metais. (Rankraštis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Iš jo buvo verčiama į prancūzų kalbą.) Knyga buvo išleista Ženevoje 1919 metais ir vadinasi „Sur les Confins de deux Mondes. Essai synthétique sur le problème de la Civilisation Nationale en Lituanie“.
Pagrindinė šios knygos mintis yra ta, kad lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorinis pašaukimas ir buvimo prasmė yra Rytų ir Vakarų civilizacijų pradų sintezės įgyvendinimas. Šitas pašaukimas lydi Lietuvą nuo pačios Lietuvos valstybingumo pradžios: „Siekdamas apsaugoti nuo Rytų barbarų tai, kas vertingiausia Vakarų civilizacijoje, ir apginti Rytų civilizacijos lobius nuo Vakarų barbarų, likimas teikėsi pakviesti į istorijos areną stabmeldžius lietuvius ir atlyginti už naudingą pagalbą, skirdamas jiems sulydyti civilizacijas, kurias jie taip gerai gynė. Tokia yra XIII a. įsteigtos Lietuvos valstybės reikšmė“ [8].
Kas tokie Rytų barbarai, nuo kurių pagoniška Lietuva gina krikščioniškuosius Vakarus? Tai – totorių ordos. Kas tokie Vakarų barbarai, nuo kurių pagoniška Lietuva gina krikščioniškuosius Rytus? Tai – teutonų ordinai. Pasak Šalkauskio, Vakarų civilizacijos pradas veikė Lietuvą pirmiausia per Lenkiją, o Rytų civilizacijos pradas – pirmiausia per Rusiją. Atlikęs Lietuvos istorijos analizę, Šalkauskis prieina išvados: „Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga“ [9].
Savo knygoje Šalkauskis kelis puslapius skiria ir Vydūnui, kurio kūrybą kartu su tapytojo Mykalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba laiko vienu ryškiausių Rytų ir Vakarų kultūrinių pradų sintezės idėjos įsikūnijimu. (Vydūnas, beje, yra pirmasis „Bhagavadgitos“ vertėjas į lietuvių kalbą.)
Jeigu pažvelgti į Vydūno ir Šalkauskio mintis kaip į papildančias viena kitą, mes pamatysime iškilų lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės pašaukimą – žmoniškumo žmonijoje įgyvendinimą ir tobulinimą kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime įkūnijant Rytų ir Vakarų pradų sintezę. Vadinasi, atsisakymas nuo tokio įkūnijimo (jau nekalbant apie sąmoningą kenkėjišką jo atžvilgiu veiklą) reikštų atsisakymą nuo tikslo įgyvendinti ir tobulinti žmoniškumą žmonijoje, o blogiausiu atveju – pagalbą jėgoms, siekiančioms žmonijos nužmoginimo.
Ir, pagaliau, Oskaras Milašius (1877-1939). Poetas, diplomatas, mistikas, rašęs prancūzų kalba. Žmogus, kuris galėjo pasirinkti ir lenkišką (kaip jo sūnėnas ir Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas), ir prancūzišką tapatybę. Jis pasirinko lietuvišką tapatybę. Apreiškimo Jonui aiškinime, išleistame 1933 metais, žvėryje, išnyrančiame iš jūros (Apr 13, 1), Oskaras Milašius pamatė Jungtines Amerikos Valstijas. JAV blogis glūdi „materializme“, palyginti su kuriuo „Rusijos mechanizmai ir penkmečio planai – tai naivūs Amerikos materializmo vaikai“ [10].
Mintys, išsakytos trijų lietuvių tautos atstovų prieš šimtą metų, pasirodė pranašiškos.
Lietuvos valstybė, paskelbta 1990 m. kovo 11 d., – lygiai kaip ir Lietuvos valstybė, paskelbta 1918 m. vasario 16 d., – Vydūno žodžiais tariant, radosi „iš ypatingų padėčių ir santykių pasaulyje“. Taip visada atsitinka pastarąjį šimtmetį. Lietuvos valstybingumas patiria esmines transformacijas pasaulinių sukrėtimų metu. Pirmasis pasaulinis karas. Antrasis pasaulinis karas. „Šaltojo karo“ pabaiga (TSRS žlugimas). Ir dabar.
O kas dabar?
Pasitelkiant Šalkauskio terminologiją galima pasakyti, kad dabartinis Lietuvos režimas išdavė Apvaizdos paskirtą Lietuvos valstybės pašaukimą būti Rytų ir Vakarų pradų sinteze ir pavertė ją „Vakarų barbarų“ karo prieš Rytų civilizaciją įrankiu. Kaip kitaip galima suprasti Lietuvos režimo plojimus tiems nusikaltimams, kuriuos „Vakarų barbarai“ įvykdė Irake, Libijoje, Sirijoje? Kaip kitaip galima suprasti Lietuvos režimo veiksmus – prieš lietuvių tautos gyvybinius interesus – Rusijos, Baltarusijos, Kinijos atžvilgiu? Kaip kitaip galima suprasti Lietuvos režimo siekį iškovoti pergalę prieš Rusiją „mūšio lauke“?
Lietuvių tautos neoliberalių skerdynių metu potencialių žmoniškumo nešėjų Lietuvoje sumažėjo nuo 3,7 iki 2,8 milijono.
O ar galėjo būti kitaip, jei Lietuvos valstybės egzistavimo užduotimi laikomas ne žmoniškumo žmonijoje tobulinimas įgyvendinant Rytų ir Vakarų sintezę, o kenkimas Rytams norint įsiteikti Vakarų barbarybei?
Vydūnas, Stasys Šalkauskis, Oskaras Milašius negalėjo žinoti apie konkrečius pasaulio istorijos įvykius, kurių liudininkai esame mes. Tuo vertingesnės yra jų mintys. Tuo labiau jos yra neoliberalaus antinacionalinio Lietuvos režimo rūstus ir pranašiškas demaskavimas. Režimo, kuris lietuvių tautos ateitį aukoja ant vienpolio pasaulio – neoliberalios „istorijos pabaigos“ ir Apokalipsės žvėries – altoriaus.
1 - https://katehon.com/ru/article/litovskaya-mysl-kak-oblichenie-neoliberalnogo-litovskogo-rezhima
2 – Vydūnas – Viliaus Storosto (1868-1953) kūrybinis slapyvardis
3 – А. Дугин, Ноомахия: войны ума. Неславянские горизонты Восточной Европы: песнь упыря и голос глубин. — Москва, Академический проект, 2018, c. 124
4 – politconservatism.ru/choice/osmyslenie-litvy-evrazijskie-zametki
5 – Vydūnas, Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas (Kada karų nebebus), Detmold, 1948
6 – Vydūnas, Mūsų uždavinys, Tilžė, 1911, p. 158
7 – Vydūnas, Raštai, T. 3, Vilnius, Mintis, p. 258
8 – S. Šalkauskis, Raštai, T. 4, Vilnius, Mintis, p. 81
9 – S. Šalkauskis, Raštai, T. 4, Vilnius, Mintis, p. 170
10 – Milosz, L'Apocalypse de Saint-Jean Dechiffree, Paris, Horse Commerce, 1933
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]