Lietuvos pasirinkimas

Artėja rinkimai į Seimą. Spalio 14-ąją Lietuvos tauta, visuomenė, dar kartą turės išreikšti savo valią ir nuspręsti, kokia partija ar partijos dar ketverius metus žmones engs, atsiprašau, valdys, o gal netgi tarnaus. Kaip iš gausybės rago televizijos ekranuose, žiniasklaidoje pasipylė rinkiminiai pažadai, „programiniai“ įsipareigojimai savo rinkėjams.

Turbūt visiškai normalu, kai rinkėjams įsipareigoja naujos politinės jėgos, niekad nebuvusios valdžioje. Rinkėjai visada suklūsta, o gal tikrai verta išreikšti pasitikėjimą naujomis politinėmis jėgomis, naujais veidais, tuo labiau, jei jie patys yra patyrę visą klaninės valdžios neteisingumą ar neteisėtą persekiojimą. Tokios politinės jėgos galbūt tikrai atstatys teisingumą mūsų visuomenėje, visose gyvenimo srityse? Juk viltis miršta paskutinė...

Kita vertus, kai eilinį kartą savo rinkėjams pažadus dalija vadinamosios sisteminės partijos, kurios virš dvidešimties metų, viena kitą valdžioje keisdamos, faktiškai valstybę ir visuomenę jau įstūmė į skurdo ir neteisingumo bedugnę. Tokių politikų kalbas galima būtų pavadinti vien įžūlia veidmainyste, cinizmu bei pasityčiojimu iš savo engiamų piliečių.

Ar niekam nekyla klausimų, kodėl sisteminės partijos niekada nevykdė savo rinkiminių pažadų būdamos valdžioje? Ar jums neatrodo, kad tokios politinės jėgos pirmiausia turėtų prisiimti visišką politinę atsakomybę už sukurtą teisinio nihilizmo ir neteisingumo valstybę, atsiprašyti už melą savo Tautos ir ATGAILAUTI, o ne eilinį kartą mėginti vėl apgaule „paimti“, uzurpuoti tik „išrinktųjų kastai“ tarnaujančią valdžią?!

Dažnai susimąstau, ar Lietuvą savo ateities vizijose mūsų Nepriklausomybės šaukliai matė tokią, kokioje jau virš 20 metų mes gyvename? Ar Baltijos kelyje rankomis susikibę stovėję Tautos sūnūs ir dukros svajojo apie tokią valstybę, kurioje visa valdžia tarnauja ne paprastiems žmonėms, bet saujelei turtingųjų, kur viską valdo vien pinigai ir klano interesai? Ar kas nors tada tikėjosi, kad žmonių rinkta valdžia taip „nustekens“ savo valstybę, kad ji taps kone skurdžiausia šalimi visoje Europos Sąjungoje? Ar jie norėjo gyventi tokioje valstybėje, kur kiekvieną dieną bus ignoruojamos žmonių teisės ir teisėti interesai, kur žmonės gali būti neteisėtai persekiojami, šalyje, kurios valdžioje vyrauja melas, apgaulė ir veidmainystė? Ar jie tada galvojo, kad šimtai tūkstančių pačių geriausių šalies žmonių kaip nuo maro bėgs iš savo valstybės, svetimose šalyse ieškodami duonos ir tiesos? Tikrai nemanau, kad tokiai išsigimusiai valdžiai pakvietus, žmonės vėl susikibtų už rankų nors apie Gedimino bokštą su valdžios, atsiprašau, Valdovų rūmais!

Mūsų „rinkta“ valdžia vos ne savo pirmuosius žingsnius pradėjo būtent atstatydama mistinius Valdovų rūmus, kurie visai Tautai jau kainavo kone pusę milijardo litų!.. Visi valdovai ir karaliai engdavo paprastą liaudį, savo baudžiauninkus, dažnai jų ir žmonėmis nelaikydami. O gal mūsų valdžios vizijose buvo ir tebėra toks istorinis paveldas, tokio valstybingumo atstatymas? Ar savo rinkėjų, savo Tautos valdžia atsiklausė, kad visų mokesčių mokėtojų milijardinės lėšos būtų išmestos į balą – įgyvendinti įvairius mistinius, o dažnai korupcinius, projektus? Juk Konstitucijos 9-asis straipsnis skelbia, kad svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Savo straipsnyje nekeliu tikslo pateikti visuomenei išsamią analizę, kaip buvo užgrobtas, išvogtas per šimtmečius sukurtas visų mūsų turtas, kaip tą turtą „privatizavę“ gimė „naujieji lietuviai“ – milijonieriai, oligarchai. Galiausiai, kaip mus pačius, visą visuomenę, tautiečių rinkta valdžia paliko prie „suskilusios geldos“. Netgi krizės akivaizdoje mūsų rinkta valdžia nusprendė, kad valstybę pirmiausia turi „ gelbėti“ pensininkai, o ne į krizę įstūmę bankai ar verslo ir pramonės „rykliai“.

Nesiruošiu smulkiau aprašinėti ir Mažeikių Naftos perdirbimo įmonės dovanojimo buvusio Prezidento draugams – amerikonams – aferos, nei kaip į sukčių rankas buvo perduotos ir taip pat sunaikintos Lietuvos aviacijos oro linijos, vos ne visas Lietuvos energetinis ūkis, kitos šalies strateginės įmonės. Amžiaus afera aš pavadinčiau ir Valdovų rūmų statybą, prieš ją nublanksta net auksinio tualeto statyba ar šimtus tūkstančių išplautų mokesčių mokėtojų pinigų paminklams Vilniuje „kanalizacijos vamzdžiui“ ar „Zuoko molekulei“. Jaučio odos neužtektų visiems politinės korupcijos „žygdarbiams“ surašyti.

Deja, Ostapo Benderio idėjos ir šiandien nemirtingos Lietuvoje. Viena jų – Atominės elektrinės statybos projekto įgyvendinimo „stūmimas“. Kiekvienas rimtas šeimininkas prieš kažką pirkdamas ar statydamas, iš pradžių rimtai pamąstys ir paskaičiuos, ar toks pirkinys, ar statinys tikrai yra reikalingas? Ar jis nekelia pavojaus? Kiek jis šeimos biudžetui kainuos ar apskritai tam yra pinigų? Ar tik nebus ubagais paleista visa šeimyna?.. Ir tik tada, pasitarus su visa šeima, bus priimtas sprendimas.

Tačiau mūsų valdžiai visiškai „nė motais“, kad jau ir taip „puikuojamės“ skurdžiausių Europos valstybių sąraše, kad esame visiškai prasiskolinę, kad tokiais projektais ruošiamasi užkrauti nepakeliamą skolų naštą ateities kartoms. Šią aferą „stumiantys“ „valdžiažmogiai“ yra tvirtai įsitikinę – pavojinga mūsų valstybei Atominė elektrinė turi būti galutinis taškas.

Ar gali būti dar didesnis pasityčiojimas iš nuskurdintų piliečių, kai valdžia, veidmainiškai deklaruodama visuotinį taupymą, pati viešai demonstruoja panieką visuomenei, kovoja vien dėl savo privilegijų arba dalyvauja visokiuose „šou“ projektuose?.. Visuomenė jau seniai kelia klausimą, kodėl mes turime išlaikyti net 141-ą, dažnai nieko vardan valstybės ir jos piliečių neveikiantį, Seimo narį? Kodėl mes privalome ne tik jį su jo visa „komanda“ visiškai išlaikyti, bet dar ir „padovanoti“ kiekvienam po prabangią automobilį?..

Tokie ir panašūs kurioziški sprendimai gali būti priimami valstybėje tik tada, kai žmonių rinkta valdžia nejaučia jokios atsakomybės dėl savo veikimo ar neveikimo padarinių valstybei ir visuomenei. Jie visada yra įsitikinę savo nebaudžiamumu. JIE JAUČIASI ESANTYS VIRŠ SAVO VALSTYBĖS IR TAUTOS, UŽMIRŠDAMI, KAD AUKŠČIAUSIOJI VALDŽIA – SUVERENITETAS – PRIKLAUSO TAUTAI.

Žiniasklaidoje jau senokai teigiama, kad pasaulį valdo masonai – keletas šimtų „išrinktųjų“. Be jų žinios, nepriimamas nė vienas visam pasauliui reikšmingesnis sprendimas. Manau, valstybių valdymo klausimai yra patys svarbiausi. Tikriausiai reikėtų sutikti, kad visiškai praskolintą valstybę valdyti, pajungti savo interesų įgyvendinimui yra lengviausia. Kas tai galėtų paneigti?..

Jau virš 20 metų šalies žiniasklaida aprašo, televizijų laidos detaliai atskleidžia milijardines aferas, per kurias išgrobstomas, išvagiamas valstybės bei visuomenės turtas. Atskleidžiami teisėsaugos institucijų piktnaudžiavimo, visiško teisinio nihilizmo, Konstitucijos, įstatymų, tarptautinės teisės normų ignoravimo, neteisėto piliečių persekiojimo, susidorojimo su jais, įvairūs neteisingumo vykdymo faktai. Atrodytų, kad mūsų rinkta valdžia turėtų nedelsiant reaguoti, imtis visų priemonių, kad teisingumas būtų atstatytas ir visi kaltininkai, nesvarbu, kokias pareigas beužimtų, būtų  nubausti.

 Deja, man atrodo, tikrai gyvename kreivųjų veidrodžių karalystėje - valdžia „apsimeta“ nieko negirdinti ir nematanti, nors būtent su jos palaiminimu dažnai didžiosios aferos, visas tas milijardinis neteisingumas Lietuvoje ir vyksta. Na, o tos pačios valdžios paskirti ir mūsų išlaikomi „nepriklausomi“ prokuratūros ir kai kurių teismų vadovai, lyg būtų valdžios pririšti prie grandinės ir lovio, dažnai lojaliai laukia - gal šeimininkas atriš ir leis laisvai „pasilakstyti“ po nusikaltėlių ūkį. Nesulauksite, nėra politinės valios! „Šeimininkas“ retkarčiais pats atriša, kai nori visuomenei pasirodyti esąs teisingas...

Nusikaltėlių niekas net nebando nustatyti, išaiškinti, netgi nedrįstama pradėti ikiteisminių tyrimų, nors nusikaltėlių pavardės viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje jau seniai įvardytos. Esu įsitikinęs, kad nedrįstama tik todėl, kad nėra politinės valios arba ši valia giliai paslėpta įvairių politinių partijų „įtakingų partiečių“, jų „vadukų“ partiniuose, asmeniniuose, dažnai ir korupciniuose, santykiuose su dabartiniais „naujaisiais lietuviais“, oligarchais ar kitokiais nusikaltėliais.

Ką jau padarysi: Lietuva – švogerių valstybė, kur akmenį mesi, gali pataikyti į giminę, draugą, bendraklasį, bendrakursį ir, neduok Dieve, jei tas „devintas vanduo nuo kisieliaus“ dar turi galingus „pusdraugius“ valdžioje... Čia ratas užsidaro. Ar ne taip ir formuojasi klanai ir klaneliai,  pedofiliniai – taip pat. Valstybėje yra nemaža baudžiamųjų bylų, kuriose ne tik nesistengiama tokius nusikaltimus išaiškinti, bet faktiškai sunkūs nusikaltimai yra dangstomi arba persekiojami asmenys, neįtikę valdžiai ir nepadarę jokių nusikaltimų. Galima būtų paminėti ir baudžiamąją bylą dėl pulkininko V. Pociūno nužudymo, E. Kusaitės „pavertimo“ teroriste ir jos persekiojimo baudžiamąsias bylas...

Kaip niekad anksčiau visuomenėje didelio rezonanso susilaukė Kauno tragedijos, seksualinio mergaitės prievartavimo, jos gyvenamosios vietos nustatymo bylų tyrimo ignoravimas bei aiškiai neteisėti sprendimai. Faktiškai visiškas valdžios abejingumas, prokuratūros, teismų, kai kurių vadovų įstatymų, tarptautinės teisės normų, duotos priesaikos valstybei ignoravimas, sukėlė sunkius padarinius – buvo nužudyti du žmonės, galbūt nužudyti dar du. Dėl institucijų kaltės buvo suskaldyta visuomenė ir gimė nauja politinė partija – „Drąsos Kelias“, kuri tikrai sukėlė valdžios „galvos skausmą“ artėjant rinkimams bei, manau, privertė imtis priemonių dėl galimo „konkurento“ kompromitavimo, jo pašalinimo. Ar ne todėl valdžia priėmė tik sau naudingas įstatymines pataisas, faktiškai uždraudžiančias juridiniams ir fiziniams asmenims finansuoti naujas politines partijas? Dėl to ir nusprendė, kad visas esančias ar buvusias valdžioje partijas privalo išlaikyti visa visuomenė, o po to patys sau pasiskirstė milijonus mūsų visų pinigų!..

Nebeanalizuosiu rezonansinių bylų. Tai daug kartų, susipažinęs su visomis aplinkybėmis bei dokumentine medžiaga, esu daręs savo analitiniuose straipsniuose. Galiu dar kartą patvirtinti tik tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūra, perduodama A. Ūso baudžiamąją bylą į teismą, tikrai buvo surinkusi pakankamai įrodymų, kad mergaitė ištisus du metus akivaizdžiai, motinai L. Stankūnaitei žinant ir matant, buvo seksualiai prievartaujama. Akivaizdu ir tai, kad įtarimai dėl bendrininkavimo padarius labai sunkų nusikaltimą privalėjo būti pareikšti ir L. Stankūnaitei.

Kad buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas savo nutarime, patvirtindamas Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadas dėl „D. Kedžio skundų tyrimo“, konstatavo net Seimas, pareikšdamas, kad tuometinis Generalinis prokuroras A. Valantinas, visiškai nekreipdamas dėmesio į iš D. Kedžio gautus daugkartinius skundus, ir jo pavaldiniai savo pareigas atliko tikrai netinkamai. Kad tikslinga pareikšti įtarimus L. Stankūnaitei, konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas, savo nutartyje aprašydamas akivaizdžius L. Stankūnaitės nusikalstamos veikos požymius.

Akivaizdu ir tai, kad pirmiausia privalėjo būti išnagrinėta mergaitės seksualinio prievartavimo baudžiamoji byla, o tik po to galėjo būti sprendžiamas jos gyvenamosios vietos nustatymo klausimas. Visuomenę papiktino Kėdainių teismo pirmininko V. Kondratjevo akivaizdžiai neteisėtas sprendimas, net nelaukiant „pedofilijos“ bylos išnagrinėjimo, mergaitės gyvenamąją vietą nustatyti kartu su L. Stankūnaite bei šio sprendimo skubus vykdymas. Juolab jo įvykdymas, pasitelkiant siaubingą prievartą prieš mergaitę, jos artimuosius bei besimeldžiančius vaiko gynėjus!..

Siaubingiausia yra ne tik tai, kad buvo išniekinti įstatymai, tarptautinės teisės normos, vaiko teisės ir teisėti interesai, bet tai, kad skubiai įvykdyti šį neteisėtą sprendimą faktiškai buvo pajungta kone visa valdžia, vos ne „garsiausi teisės korifėjai“, net Prezidentas Valdas Adamkus.

Prezidentei Daliai Grybauskaitei, išdrįsus viešai pareikšti savo nuomonę, kad ji prievartos mergaitės atžvilgiu netoleruosianti, nedelsiant Socialdemokratų partijos Garbės pirmininkas ir partijos prezidiumo narys Aloyzas Sakalas viešai keletą kartų pagrasino Prezidentei apkalta. Netrukus atsirado ir „pasekėjų“, kurie viešai pareiškė, kad mergaitės paėmimui reikia pavartoti net ginklus. Buvęs klounas, save įvardijantis kovotoju už žmogaus teises ir žurnalistu, A. Vinokuras netgi pareiškė, kad jis nesuprantąs, kodėl Lietuvoje persekiojami pedofilai, kad to Švedijoje tikrai nebūtų. Gali būti, kad atsilyginant už šio „kovotojo“ indėlį į „svarbų partinį interesą“, A. Vinokuras dabar puikuojasi socialdemokratų sąraše į Seimą!..

Apie kokią demokratinę-teisinę valstybę, Konstitucijos garantuotas minties ir žodžio laisves  šiandien galime kalbėti, jei po brutalaus smurto prieš mažą, bejėgę mergaitę šių metų kovo 23-ąją, kone visas Seimas socialdemokratų iniciatyva net uždraudė diskusituoti šiuo klausimu? Manau, pedofilijos klano pagrindiniai veikėjai ir gynėjai, pajutę, kad jų interesus visiškai atstovauja visa valdžia ir teisėsaugos institucijų vadovai, nebijodami jokios atsakomybės už padarytus sunkius nusikaltimus, patys nusiplėšė savo kaukes. Tačiau jie niekaip negali paaiškinti, kodėl jiems „staiga parūpo“ tik Kėdainių teismo sprendimo – vaiko perdavimo motinai skubus įvykdymas, nors tūkstančiai sprendimų nėra įvykdyti po keletą metų iki šiol?..  

Jie padarė viską, kad net po brutalaus smurto prieš mergaitę ir neteisėto sprendimo įvykdymo toliau būtų vykdomas teisinis nihilizmas ir galutinai susidorota su nerimstančia, teisingumo ieškančia Neringa Venckiene ir jos artimaisiais. Ko gera, tikrai norima įrodyti, kad Neringa Venckienė neva sumušė šarvuotą pasaulio sambo eksčempioną. Matyt, ją norima nuteisti ir už tai, kad mergaitės globėja nevykdė teismo sprendimo, tai yra, kad pati nevartojo prievartos prieš mergaitę ir taip neperdavė mergaitės į galimos nusikaltėlės rankas. Tikriausiai N.Venckienę norima nuteisti dar ir už tai, kad ji trukdė įvykdyti neteisėtą teismo sprendimą – leido ją mylinčiai ir iš baimės verkiančiai ir šaukiančiai mergaitei prie jos prisiglausti ir apsikabinti!..

Taip ir norisi Generalinio Prokuroro D. Valio paklausti, gal jau paruošti įtarimai ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei, nes ji pati ne vieną kartą buvo pareiškusi, kad prievartos prieš mergaitę netoleruosianti, ir kad jos manymu teismo sprendimas yra vykdomas. Manau, kad Neringa Venckienė, pati žinodama įstatymus, tikrai privalėjo įsiklausyti ir įsiklausė į valstybės vadovės poziciją, kad prievartos prieš mažą mergaitę niekam nevalia vartoti, net ir jai pačiai. Tikriausiai ir pati Prezidentė savo viešą, griežtą poziciją buvo išreiškusi po konsultacijų su visa Prezidentės teisininkų komanda. O vis tik gaila, kad Prezidentė po siaubingo gegužės 17-osios smurto prieš vaiką, kažkodėl „užmiršo“, kad būtina pareikalauti visus smurto organizatorius ir vykdytojus pačius patraukti baudžiamojon atsakomybėn!..

Gal bevalis Generalinis prokuroras jau ruošiasi net į Seimą kreiptis pradėti apkaltą Prezidentei? Tokią praktiką jau turime: tas pats klanas, tos pačios „proadamkinės“ jėgos organizavo apkaltą Prezidentui Rolandui Paksui vien už tai, kad jis išdrįso pasipriešinti Mažeikių Naftos perdirbimo gamyklos dovanojimo amerikonams aferai. Buvo pasitelktos visos mistinės „konstitucinės dvasios“, kad tokia apkalta įvyktų ir antrai kadencijai kaip prezidentas būtų „pastatytas“ ką tik rinkimus pralaimėjęs „spalvotųjų revoliucijų eksporto į kitas valstybes specialistas“ bei kovotojų už Nepriklausomybę išdavikas V. Adamkus!..

Ar ne tos pačios jėgos vėlgi, socialdemokratų iniciatyva, praėjus net 8 metams po prezidento R. Pakso apkaltos, ėmėsi priemonių, kad Konstitucinis teismas dar kartą pasitelktų dvasias ir uždraustų Europos Parlamentarui R. Paksui dalyvauti LR parlamento rinkimuose? Dar kartą pabrėžiu, kad Konstitucijoje tikrai jokių dvasių nėra, bet tik griežtai konstitucinėmis normomis išreikšta Tautos valia, kuri jokio draudimo dėl dalyvavimo rinkimuose nenumato ir dėl to Konstitucijos nė vieno straipsnio keisti nereikia!.. Keisti Konstituciją būtina tik konstatuojant, kad toks „dvasių“ ir politinių užsakymo vykdymo Konstitucinis teismas yra nereikalingas.

Mūsų valstybė ir visuomenė jau seniai pribrendo esminėms politinėms, teisinėms, ekonominėms, socialinėms reformoms. Reikalingos tokios reformos, kurios atstatytų teisingumą visiems piliečiams visose gyvenimo srityse ir pagaliau padėtų išlipti iš  neteisingumo ir skurdo prarajos. Manyčiau, kad būtina reorganizuoti valstybės politinę sistemą, didinant asmeninę politiko atsakomybę prieš savo rinkėjus. Šiuo metu nė trijų milijonų gyventojų nebeturinti valstybė jau virš 20 metų priversta išlaikyti net 141 prieš savo rinkėjus neatsakantį Seimo narį su visa jų komanda – ar ne per didelė prabanga skurstančiai valstybei?..

Palyginkime, pavyzdžiui, JAV 308,7 milijonų gyventojų renka 535 parlamentarus; Vokietija, turinti 81, 8 mln. gyventojų, į Bundestagą renka 603 atstovus; Švedija, turinti 9 mln. gyventojų, renka 349 atstovus; Italija, turinti 60,6 mln. gyventojų, renka 315 atstovų; Lenkija, turinti 38,5 mln. gyventojų, turi 560atstovų Senate. Net Rusijai, kurioje –142,8 mln. gyventojų, Dūmoje atstovauja tik 450 piliečių. Ar paskaičiavus rinkėjų atstovavimo proporcijas šiose valstybėse, skaitytojui bei rinkėjams „neatsistojo plaukai ant galvos“?..

Mūsų valstybėje būtina sumažinti Seimo narių skaičių taip, kad visiems rajonams ir miestams atstovautų ne daugiau kaip po du Seimo narius. Jie privalėtų būti renkami tik vienmandatinėse rinkiminėse apygardose. Visoms partijoms turėtų būti nustatytos vienodos galimybės dalyvauti rinkimuose ir savo kandidatus pristatyti visose rinkiminėse apygardose. Politinę valdžią formuotų ta partija ar koalicija, kurios atstovams labiausiai išreiškė pasitikėjimą rinkėjai. Vadovauti vykdomomajai valdžiai turėtų ne politikai, bet politinės valdžios pasamdyti ir paskirti aukščiausiojo lygio specialistai.

Reikia nustatyti Seimo narių privalomo atsiskaitymo rinkiminėse apygardose tvarką bei galimybę patiems rinkėjams atšaukti jų pasitikėjimo nepateisinusius ar priesaiką sulaužusius atstovus. Būtina visiems laikams atsisakyti rinkimų pagal partinius sąrašus, nes faktiškai tokie „sąrašiniai“ seimo nariai jokiems rinkėjams neatstovauja ir už nieką neatsako. Panaši tvarka turėtų būti numatyta ir rinkimuose į savivaldybių tarybas. Manau, kad miestų rajonų merai privalėtų būti renkami tiesiogiai.

Teisinė reforma privalėtų paliesti visas teisėsaugos institucijas, akcentuojant, kad visi pareigūnai privalo tarnauti tik žmogui ir valstybei, ir jausti visišką atsakomybę už jiems pavestų pareigų vykdymą.

Reformuojant teisėsaugą, būtina suprasti, kad šiuo metu veikianti teisėsaugos sistema yra per daug gremėzdiška ir sudėtinga. Paprastas žmogus sudėtinguose teisėsaugos labirintuose gali po keletą metų ieškoti teisybės ir neprisibelsti į aklos Temidės vos ne šarvuotas duris.

Konstitucinio teismo funkcijas būtina perduoti Aukščiausiajam teismui, kaip daugelyje valstybių. Visi sprendimai, ar įstatymai ar kitų teisės aktai atitinka Konstituciją, privalo būti priimami griežtai vadovaujantis šalies pagrindiniu įstatymu – Konstitucija, o ne ieškant joje kokių tai „dvasių“.

Būtina keisti Referendumo skelbimo tvarką, nustatant 100 000 piliečių parašų ribą dėl jo organizavimo.

Šiuo metu vykdoma prokuratūros reforma visiškai nieko bendro su reforma neturi. Aš jos kitaip kaip prokuratūros genocidu nepavadinčiau. Turėjome vieną Generalinę prokuratūrą, dabar mažoje valstybėje jų atsirado kone šešios su didelėmis ambicijomis valdyti. Ar ne per didelė prabanga nustekentai valstybei?

Tokia „reforma“ gimė ne Generalinėje prokuratūroje, bet valdžios užkulisiuose. Kažkada visiškai dirbtinai buvo įkurti Apygardų teismai bei prokuratūros. Vos ne 20 metų buvo ieškoma vieta šiems naujadarams teisėsaugos sistemoje. Eksperimentuojant buvo nueita lengviausiu keliu – jei nusikaltimas sunkesnis, ikiteisminius tyrimus kontroliuoja apygardų prokuratūros, o tokias bylas nagrinėja apygardų teismai. Vaizdingiau pasakius, jei pavogta suma viršija nors 100 litų nei numatyta, tokias bylas kontroliuos ir tirs jau „apygardiniai“ teisininkai, lyg jie būtų ne tuos pačius mokslus baigę, kaip apylinkių prokurorai ir teisėjai tik kažkodėl daug mažesnius atlyginimus gaunantys nei apygardų „išrinktieji“. Pagrindiniai, keletą kartų didesni darbo krūviai visą laiką buvo apylinkių teismuose ir prokuratūrose. Jau tada „naujai iškepti“ apygardų prokuratūrų vadovai pradėjo reikšti dideles ambicijas į Generalinės prokuratūros funkcijas – į rajonų ir miestų prokuratūrų kone tiesioginį valdymą. Manau, kad su jų iniciatyva ši „reforma“ ir buvo pagimdyta. Beje, labai panašią jau norima įpiršti ir teismams. Gal kitas žingsnis bus visai panaikinti Generalinę prokuratūrą? Kam ji reikalinga, jei faktiškai vos ne viską jau dabar valdo „apygardiniai generaliukai“?..

Būtent protestuodama dėl tokios genocidinės „reformos“ ir atsistatydino ilgametė Palangos miesto prokuratūros vadovė Nijolė Požarskienė!..

Manyčiau, kad naujoji valdžia turėtų priimti sprendimus dėl apygardų teismų ir prokuratūrų panaikinimo, kol dar „reforma“ nepadarė nepataisomos žalos visai valstybei, jų kadrais sustiprinant bei visas funkcijas perduodant rajonų, miestų prokuratūroms ir teismams. Atsirastų galimybė sustiprinti Aukščiausiąjį, Apeliacinį teismus bei Generalinę prokuratūrą. Rajonų ir miestų prokuratūros bei teismai, veikdami šalia žmonių ir gindami jų ir valstybės interesus, turi tapti pagrindinėmis nusikaltimų tyrimo kontrolės bei įstatymų vykdymo grandimis.

Visada bet kokiose bylose žmogui turėtų būti suteikta teisė sprendimus bei nuosprendžius skųsti ne tik Apeliaciniam, bet ir kasacine tvarka Aukščiausiajam teismui, kur galutinai visi nuosprendžiai ir sprendimai įsiteisėtų.

Būtina didinti visų teisėjų ir prokurorų asmeninę atsakomybę dėl piktnaudžiavimo, nusikalstamai netinkamo savo tarnybinių pareigų atlikimo, priesaikos sulaužymo. Jeigu visus teisėjus ar jų vadovus paskiria Prezidentas ar Seimas, tai reiškia, kad juos skiriant, baudžiant ar atleidžiant, Teisėjų tarybai galėtų būti suteikta tik patariamojo balso teisė, kuri būtų visiškai neprivaloma nei Prezidentui, nei Seimui. Manau, kad tai tikrai padėtų išgyvendinti nebaudžiamumo atmosfera visuose teismuose ir padidintų kiekvieno teisėjo personalinę atsakomybę.

Manau, kad visuose pirmos instancijos teismuose kone visos baudžiamosios bylos turėtų būti nagrinėjamos dalyvaujant visuomenės atstovams – tarėjams. Tai tikrai visus teisėjus įpareigotų atsakingiau žiūrėti į pavestų pareigų atlikimą. Gal mūsų „reformatoriai“ galėtų šiuo klausimu patirties pasisemti, tarkime, kaimyninėje Latvijoje?

Spręstinas klausimas dėl Aukščiausiojo teismo teisėjų, teismų vadovų, Generalinio prokuroro rinkimo. Turėtų būti pakeista ir Generalinio prokuroro skyrimo tvarka. Daugelyje valstybių prokuratūros yra vykdomosios valdžios sudedamoji dalis, todėl ir Generalinį prokurorą, kaip ir Teisingumo ministrą, pritariant Prezidentei, galėtų skirti Vyriausybė. Tai padėtų efektyviau kontroliuoti Generalinio prokuroro veiklą, bei priverstų visą vyriausybę jausti asmeninę atsakomybę už savo paskirtą pareigūną.

Žinoma, kad tokioms reformoms reikia Konstitucinės ir įstatyminės pataisos. Bet jei mes norime tikrai pagaliau pradėti gyventi teisinėje valstybėje – jos yra neišvengiamos. Jokių pataisų nereikia norint imtis priemonių nedelsiant iš teisėsaugos sistemos pašalinti ir patraukti atsakomybėn visus neteisingumo vykdymo organizatorius ir vykdytojus.

Žinoma, labiausiai žmonėms rūpi ekonominės reformos, kurios leistų visuomenei suprasti, kad pagaliau valdžia tikrai pradėjo tarnauti paprastiems žmonėms, visai tautai ir visuomenei.

Neseniai Susisiekimo ministras, liberalas Eligijus Masiulis viešai pareiškė – „už penkis tūkstančius gali dirbti tik vagys ir bepročiai“. Taip ir norisi paklausti: „gerbiamas ministre, ar tikrai manote, kad absoliuti dauguma jūsų rinkėjų, ne gyvenančių, bet pusbadžiu egzistuojančių iš valdžios numestos keleto šimtų išmaldos, yra vagys ir bepročiai?!.. Tikriausiai sutiksite, kad jų vagimis negalima vadinti, nes kone viskas jau seniai išvogta ir tikrieji vagys jau seniai Tautai špygas rodo. Belieka, kad jie visi yra bepročiai. Bepročiais, anot jūsų, reikėtų vadinti ne tik beveik milijoną duonos ir tiesos ieškančius Tautos sūnų ir dukrų svetimose valstybėse, bet ir čia dar likusius jų tėvus, senelius, gimines, artimuosius, į kuriuos visa valdžia vėl veidmainiškai apeliuoja, vėl žadėdama „aukso kalnus“, bet tik po rinkimų!.. Tiesą sakant, bepročiais reikėtų vadinti tokią valdžią, kuri sėdėdama ant pažemintos, paniekintos Tautos skurdo, neteisingumo ugnikalnio, nuolat dar benzino papila ir vis buria – sprogs ar nesprogs?..

Aš nesu ekonomistas, o tik teisininkas, bet tikrai esu įsitikinęs, kad  pati tauta turi nuspręsti, ar jiems bėra reikalinga tokia vien „ponams“ tarnaujanti valdžia, ar toliau valdžiai leisti vykdyti visuomenės genocido politiką?

Manau, kad naujoji valdžia turėtų nedeldama imtis priemonių, kad minimali ir niekuo neapmokestinama alga būtų nustatyta ne mažiau kaip 1 000 litų. Turėtų būti suteikta galimybė plėtotis smulkiajam verslui, taip pat iki 1 000 litų grynųjų pajamų neapmokestinant jokiais mokesčiais. Manau, kad šiems tikslams būtina panaudoti ir Europos Sąjungos skiriamas lėšas. Tai padėtų ne tik iš šešėlio ištraukti nelegaliai ieškančius pragyvenimo šaltinio, bet ir padėtų sutaupyti milijonines valstybės skiriamas lėšas socialinei paramai, tiksliau, išmaldoms vargstantiems žmonėms.

Pagaliau būtina priimti sprendimą dėl progresyvinių mokesčių nustatymo – daugiau uždirbi, daugiau ir moki, uždirbi tik nustatytą minimumą – visiškai nieko nemoki. Manau, kad jau seniai pribrendo klausimo išsprendimas dėl dividendų apmokestinimo iki 50 procentų. Dabar susidarė paradoksali situacija. Įmonių, bendrovių savininkai, akcininkai gali sau nusistatyti tokius atlyginimus, kad faktiškai valstybės biudžetui beliktų tik trupiniai, bet kai metų pabaigoje jie kone visi sau išsimoka milijonines sumas dividendų forma – mūsų valdžia tiktai skėsčioja rankomis – neva, tokie įstatymai...

Valdžia turėtų sumažinti PVM mokesčius šalyje gaminamoms ir jos viduje realizuojamoms maisto prekėms, tai padėtų žymiai sumažinti šių prekių mažmenines kainas. Ar dar ilgai mūsų valstybės piliečiai važinės pirkti būtiniausių produktų į kaimynines valstybes, ten palikdami milijonines sumas? Beje, tai sudaro puikias sąlygas „kontrabandinei“ veiklai, tokias prekes šiek tiek pigiau realizuojant juodojoje rinkoje.

Manau, būtina sutramdyti įsisiautėjusius įvairius užsienio privačius bankus, kurie, faktiškai disponuodami mūsų piliečių, verslininkų pinigais, juos pačius nuolat ir plėšia. Šią problemą tikrai padėtų išspręsti šalies valstybinio komercinio banko įsteigimas. Manau, kad valstybei garantavus indėlių saugumą, dauguma mūsų piliečių savo pinigines lėšas šiam bankui ir patikėtų. Atsiradus sveikai konkurencijai, tai „įkrėstų proto“ ir kitų valstybių interesus atstovaujantiems bankininkams.

Naujoji valdžia privalo susimąstyti, ar nėra tikslinga visas strategines šalies įmones ar bendroves, kažkada „privatizuotas“, sugrąžinti valstybei, jas nacionalizuojant. Manyčiau, kad visas energetinis ūkis, alkoholio, tabako gamybos pramonė turėtų grįžti į valstybės rankas.

Esu įsitikinęs, kad labai daug žalos šalies ekonomikai ir visai Tautai padarė kai kurių mūsų politikų pastovus priešų ieškojimas Rytuose ir senų žaizdų nuolatinis viešas draskymas. Reikia pagaliau suprasti, kad politikoje niekada nebūna nei amžinų priešų, nei amžinų draugų, yra tik amžini interesai. Tarpusavio santykiai su visomis užsienio valstybėmis, ir su Rytais ar Vakarais, turi būti grindžiami pasitelkiant geranoriškus, abipusiškai naudingus santykus. Manau, kad tokią politiką santykiuose su Rusija nuosekliai vysto ir Europos Sąjungos bei kitos valstybės.

Manau, jei tokią politiką būtų vykdę mūsų politikos „korifėjai“, tai mums šiandien tikrai nereikėtų verkti prieš EU ir skundus rašinėti – neva Rusija mus skriaudžianti, kad dujų ar naftos kainos per didelės. Reikia pagaliau suprasti, kad Tarybų Sąjungos jau senokai nebėra. Seniai jau kapuose ir valstybei daug metų vadovavę ne rusai, bet gruzinai Stalinas ir Berija, kad nuo stalinizmo ne mažiau yra nukentėjusi ir pati rusų tauta. Manau, kad manęs „politikos“ korifėjai neapkaltins noru sukiršinti su gruzinų tauta, kuri taip pat nukentėjo nuo stalinizmo vykdomos tautų genocido politikos.

Ar kartais neatrodo, kad stalinizmo idėjos bei apraiškos kažkodėl yra gajos mūsų pačių valdžioje ir teisėsaugoje? Pavyzdžių toli ieškoti nereikia...

Galvoju, kad visi natūralus gamtos vandens telkiniai, ežerai vėl turi būti sugrąžinti Valstybei ir Tautai, pašalinant visas privačių valdų tvoras bei kitokias užtvaras. Visa gamta, jos ištekliai turi priklausyti visuomenei, o ne „išrinktųjų elitui“. Tikriausiai senoji valdžia ir visą pajūrį būtų kam nors „padovanojusi“. Žinoma,  priemonių gelbėjant šalies ekonomiką bei padedant vargstančiai tautai  patyrę ekonomistai ir finansininkai gali pasiūlyti daug daugiau, tik reikia norėti juos išklausyti ir išgirsti.

Gali kas nors mane apkaltinti  kurstymu prieš bankus, stambųjį kapitalą. Deja, tokių ir dar daug radikalesnių priemonių pasaulinės krizės akivaizdoje 1933 m. kovo mėnesį ėmėsi JAV Prezidentas demokratas Franklinas Ruzveltas. Jo radikali politika ir priemonės, jų griežta įgyvendinimo kontrolė ir atsakomybė per keletą metų tiesiog pastatė šalies ekonomiką ant kojų – „Mes negalėsime pasiekti ilgalaikės gerovės, jeigu pusė šalies klestės, o kita pusė – vargs“, – taip kažkada kalbėjo Franklinas Ruzveltas (Inauguracinė 1933 m. kovo 4 d. kalba).

Artėja Seimo rinkimai. Kiekvieno piliečio teisė pasirinkti, ar jis nori toliau pasilikti praeityje ir gyventi apgaulės, melo, veidmainystės ir neteisingumo karalystėje? Ar pasitikėti naujomis politinėmis jėgomis, kurios nors įžiebė viltį, kad teisingumas bus atstatytas visose gyvenimo srityse?..

Man labai gaila kad dvi politinės jėgos – „Drąsos Kelias“ bei koalicija „ Už  Lietuvą Lietuvai“ taip ir nesugebėjo rinkimams suremti savo pečių!.. Nors koalicija „Drąsos Kelias už Lietuvą Lietuvoje“, tikrai būtų padėjusi rinkėjams lengviau apsispręsti.  Manau, kad čia nugalėjo pernelyg didelės vienos politinės jėgos politinės ir visiškai realiai nepamatuotos ambicijos, nepajėgiant suprasti, kad šių politinių jėgų rinkėjai iš esmės yra tie patys. Manau, Neringai Venckienei reikėjo kur kas atidžiau įsiklausyti į savo širdies ir proto balsą, nepaisant „netikėtai“ šalia atsiradusių kai kurių politinių avantiūristų patarimų!..

 Manau, kad dar ne viskas prarasta, – jei visa Tauta tikrai bus įtikinta ir supras, kad kito pasirinkimo nėra – VALSTYBĖS ATEITIS – TAUTOS RANKOSE.

Reikia pagaliau suprasti ir tai, kad artėja istorinė akimirka: nuo Tautos apsisprendimo priklausys, kokioje valstybėje mes toliau gyvensime. Galbūt tai paskutinė galimybė?..