Lietuvos prezidentinė „valdžios vertikalė“

Pastarojo laiko politinius žaidimus, aukščiausių valstybės institucijų priešpriešą jų vadovų asmenyse, Konstitucinio Teismo vykdomą valstybės politinės sistemos perdarymą, keičiant Konstituciją jos aiškinimais, ir kitus iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinamus dalykus galima susieti įžvelgus tam tikrą sumanymą ir jo įgyvendinimo logiką. Politiniai santykiai valstybėje yra jos svarbiausių valdžios institucijų galios santykiai. Lietuvoje kurta parlamentinė sistema su prezidentinės valdžios „pakraipa“. Koks dabartinio politinio vyksmo pobūdis politinės galios atžvilgiu, kitaip tariant, kur daugėja politinės galios ir politinės įtakos? Atsakymas akivaizdus – prezidento institucijoje. Kadangi valstybėje politinės galios visuma nei daugėja, nei mažėja, o tik persiskirsto, tai viena institucija didina savo politinę galią tik atimdama jos dalį iš kitos ar kitų institucijų. Toks būtų apibendrinantis valstybinių galių sąveikos modelis. Valstybinių institucinių galių santykiai, suprantama, priklauso nuo politinių jėgų aplinkos ir nuo svarbiausių valdžios institucijų vadovų, jų ambicijų, ryžto, galop išmonės žaidžiant nomenklatūrinius žaidimus.

Visiems aišku ir iš kokios institucijos atimama politinė galia – iš Lietuvos Respublikos Seimo. Sunku pasakyti, kas šioje valstybės „išparlamentinimo“ operacijoje groja pirmu smuiku – KT ar prezidentė, tačiau prezidentė visiškai palaiko ir pritaria tokiai KT veiklai. Suprantama, pats KT taip pat įgauna jam nebūdingų politinių galių, todėl jau tapo veiksmingu veikėju visose gyvenimo srityse – ekonomikoje nustatinėdamas darbo užmokestį ir įtvirtindamas socialinę atskirtį, sveikatos apsaugoje prisiimdamas gyvybiškai būtinų ir nebūtinų paslaugų žinovo ir arbitro vaidmenį, parlamentinės veiklos srityje reguliuodamas jo veiklos konstitucingumą ir, svarbiausia, mažindamas suvereno teisių apimtį. Reikšmingi KT laimėjimai ir ardant tradicinės – vyro ir moters santuoka grindžiamos – šeimos sampratą. Tačiau vienas pats KT veikti tokia linkme nebūtų pajėgus – reikalingas aukštesnis politinis „stogas“ ir politinis tikslingumas. Galima įžvelgti tik vienos „krypties“ tikslingumą – prezidentinės valdžios stiprinimą, kitaip tariant, „valdžios vertikalės“ kūrimą.

Prezidentas Valdas Adamkus labai rūpinosi išlaikyti institucinį valdžios balansą. Niekas negalėtų jo apkaltinti, kad kaip nors gviešėsi papildomos valdžios stengdamasis menkinti Seimą ir jo vadovybę ar politinių partijų lyderius. Jis buvo linkęs tartis ir susitarti, retai rodydavo savo nepritarimą aukščiausių pareigūnų veiksmams, stengdamasis palaikyti vakarietiškos valstybės ir jos valdžios institucijų vaizdinį. Prezidentė D. Grybauskaitė kitokio būdo. Vargu ar kas girdėjo, kad ji kokiais nors klausimais būtų tarusis su žmonėmis, su visuomene. Girdime tik kelių sakinių įsakymų formos paaiškinimus, matome politiškai nereikšmingus papozavimus rajoninių bendruomenių aplinkoje, žinant, kad tie žmonės tikrai neužduos nepatogių klausimų, o jei ir užduos, tai pasitenkins vienskiemeniais atsakymais. Tačiau prezidentė jaučiasi visagalė ir stengiasi tą galią stiprinti. Padedama jai pavaldžių institucijų – specialiųjų tarnybų ir Generalinės prokuratūros, kurių vadovai KT sprendimais tapo nebepasiekiami parlamentinei priežiūrai.

Tokia politinės sistemos pertvarka rodo Lietuvą esant rytietiškos „orientacijos“ politiniame lauke. Užkrečiamas kaimyninėse valstybėse įsitvirtinusių prezidentinių „valdžios vertikalių“ pavyzdys. Trūko žmogaus, kuris daugiau nieko neturi – tik valdžią – ir jai atsiduoda visa savo esybe. Prezidentas Rolandas Paksas politinį nomenklatūrinį elitą ir specialiąsias tarnybas išgąsdino nujaučiamu autoritariškumu ir galimu tokios vertikalės kūrimu, tad juo buvo greitai atsikratyta. Dabartinė prezidentė užsitikrino nemenką kai kurių politinių partijų paramą. Sunku pasakyti, ko tikisi tos partijos, kad taip įnirtingai ir beatodairiškai veikia menkindamos Seimo galias. Lietuvos žmonės visą laiką buvo pašiepiami, neva jie laukią „gelbėtojo“ ir išsirenką vienokį ar kitokį Uspaskichą, tačiau šiuo metu atrodo, kad kaip tik tų partijų vadovai įtikėjo, jog tikrasis „gelbėtojas“ jau įsikūrė Prezidentūroje.

„Valdžios vertikalės“ stiprinimas paaiškina ir prezidentės santykius su Seimo pirmininke Loreta Graužiniene. Demonstratyvus Seimo pirmininkės žeminimas niekaip nepuošia Lietuvos, nekuria vakarietiškos valdžios įvaizdžio. Atvirkščiai – žemina Lietuvą ir jos žmones. Ir ypač šiuo metu, kai gyvename Rusijos atviros agresijos prieš istorinę brolišką Ukrainą sąlygomis. Atsiradus pagrįstiems įtarimams dėl Seimo pirmininkės antivalstybinės veiklos, turėtų įsijungti kitokie mechanizmai, kurie panaikintų tokias grėsmes. Tačiau prezidentinei galiai stiprinti laikas pasirinktas geras – didėjant vidinei ir tarptautinei įtampai, žmonės linkę pritarti iš pažiūros kariškai aiškiems sprendimams. Prezidentė savo pasisakymu, kad nekvietė ir nekvies Seimo pirmininkės į Valstybės gynimo tarybos posėdžius, „atjungė“ pirmininkę nuo karinių struktūrų, duodama toms struktūroms aiškų ženklą, kad jos gali nebekreipti dėmesio į parlamentą.

Žeminant Seimo pirmininkę probleminama ne tik parlamento, bet ir vyriausybės veikla – juk parlamentui dabar reikėtų labai aiškiai pasisakyti dėl pasitikėjimo pirmininke, o koalicijai teks aiškintis, kaip toliau bendrauti. Tačiau, matyt, esama svarbesnių Prezidentūrai dalykų. Kokie jie galėtų būti? Prezidentė yra arši referendumų priešininkė, ji – visomis jėgomis už Lietuvos žemės išparceliavimą. Seimo pirmininkė nesyk pareiškė palaikanti referendumą dėl žemės. Seime vyksta „Snoro“ banko uždarymo ir jo išgrobstymo operacijos tyrimas, o tai operacijai vadovavo prezidentės patikėtinis ir kiti jos aplinkos žmonės. Į Seimą pradėti kviesti pagrindiniai „Snoro“ istorijos herojai. Jau dabar iškyla neįtikėtinų dalykų. O juk parlamentinis tyrimas rutuliojasi Prezidentūros link. Tokią veiklą būtina užkardyti, ir tam visos priemonės geros, juolab kad jaučiamas besąlygiškas kai kurių parlamentinių partijų palaikymas.