Lietuvos švietimo ne(iš)sprendžiama kokybės dilema

Lietuvos švietimas šiandien yra aklavietėje, į kurią atvedė neoliberalistinė valstybės politika. Aklavietėje, kurioje kokybė tėra, geriausiu atveju, antraeilis dalykas ir iš kurios nerandama išeities, nes vis dar stokojama politinės valios esminėms problemos išspręsti. Visuotinė (moksleivių, studentų, neformalaus ugdymo ir t.t.) krepšelizacija operuojant kiekybiniais rodikliais palengvino finansų paskirstymą, tačiau nuvertino patį švietimą. Švietimas, suvaržytas rinkos ekonomikos dėsnių susikoncentravo į finansavimą, kur marketingas tapo svaria finansų (krepšelių) pritraukimo ir įstaigos biudžeto išlaidų dalimi. Tuo tarpu kokybei liko likučiai...

2009 m. G. Steponavičiaus vadovaujama Švietimo ir mokslo ministerija buldozerio principu įgyvendino aukštojo mokslo reformą, kurios deklaruojamas tikslas buvo studijų ir mokslo kokybė, tačiau reformos rezultatai šiandien nedžiugina nei aukštųjų mokyklų, nei studentų. Teoriškai reforma siekė priversti aukštąsias mokyklas skirti visą dėmesį studijų ir mokslo kokybei, nes studentai su savo krepšeliais turėjo rinktis tik tas aukštąsias mokyklas, kurios teikia kokybiškiausias studijas. Praktikoje taip neįvyko, nes mokyklų krepšelizacija jau užaugino kartą, kurios dauguma siekia tik diplomo ir įprato ne stengtis aktyviai dalyvauti ugdymo procese, o diktuoti pedagogams savo „krepšelių“ sąlygas drauge su tėvais, mokyklų ir savivaldybių administracija bei politikais permesdami visą ugdymo kokybės atsakomybę mokytojams. Dėl krepšelizacijos dažnas jaunas žmogus dabar ydingai suvokia save tik kaip švietimo sistemos klientą, o ne kaip dalyvį, atsakingą už tam tikrą ugdymo proceso kokybės dalį.

Liberalų sąjūdžio dabartinis pseudo ministras būdamas valdžioje švietimui „pasitarnavo“ ir tuo, jog ženkliai padidino studijų kainas, o palankią studentui Valstybinio studijų fondo paskolų sistemą atidavė į privačių bankų rankas. Taip pat įteisino antikonstitucinę studentų rotacijos tvarką, kai rotacija praktiškai nebevyko, o valstybės finansuojamas vietas užėmė ir šešetais ar penketais besimokantys studentai. Šiandien Darbo partijos kuruojama Švietimo ir mokslo ministerija niekaip neranda sprendimo kaip išbristi iš šios betvarkės. Tuo tarpu aukštasis mokslas ilgiau laukti trypčiojančių vietoje politikų nebegali. Reikalingi sprendimai, tačiau Seimo kadencija jau baiginėjasi, o sprendimai vis dar projektuojami. Tuose projektuose didžiausias dėmesys skiriamas finansavimo klausimams. Siekiama padaryti, kad finansavimo srautus lemtų ne tik madų besivaikantys būsimieji studentai, o ir ministerija sudarydama konkrečias sutartis su aukštosiomis mokyklomis. Taip pat projektų akiratyje atsidūrė viešojoje erdvėje eskaluojamas gerai besimokančio studento sąvokos apibrėžimas, nuo kurio iš esmės ir priklausytų studijų finansavimas.

Ministerijoje gerai besimokančio studento sąvoką siūloma apibrėžti konkrečiu balu 7 (dešimtbalėje vertinimo sistemoje 7 = patenkinamai). Kitaip tariant – gerai jei mokaisi bent patenkinamai... Tokiu atveju tie, kurie gautų krepšelį (valstybės finansuojamą studijų vietą) jį prarastų tik jei gautų skolą ar jų semestro vidurkis nesiektų 7 balų. Rotacija galėtų vykti tik dėl atsilaisvinusių vietų nepriklausomai nuo to ar mokamoje studijų vietoje studijuojantieji mokosi geriau nei jų grupės draugai, stojimo metu gavę krepšelį. Su tokia „rotacija“ nesutinka studentų atstovai.

Studentai siūlo nesieti gerai besimokančio studento sąvokos su konkrečiu balu, nes skirtingose aukštosiose mokyklose ir studijų srityse yra nusistovėjusi ne vienoda vertinimo tradicija, todėl, jų teigimu, gerai besimokantis studentas gali būti apibrėžiamas kaip tas, kuris per semestrą ar metus išpildo studijų programoje numatytus studijų siekinius, t. y. įgyja reikalaujamas kompetencijas. Jų siūlomą modelį atspindėtų tokia sistema, kai per pusmetį studentas sėkmingai įgyvendina numatytus 24 kreditų, o per metus 48 kreditų reikalavimus. Ką reiškia sėkmingai įgyvendina numatytus kreditus? Tai reiškia išklauso tam tikrą paskaitų skaičių, atlieka užduotis ir gauna teigiamą įvertinimą t. y. neturi skolų. Toks siūlymas suponuoja dvi prielaidas: pirma, išlikus esamai krepšelinei tvarkai už studijas nemokėtų ir vos penketais besimokantys studentai, bet tokiu atveju mokančiųjų už studijas turėtų nelikti, nes gerai besimokančio studento sąvoką atitiktų visi (neskaitant skolininkų, kurie arba išsilaikytų skolas vėliau arba būtų šalinami iš studijų) studentai, o Konstitucija gerai besimokantiems garantuoja nemokamą mokslą; antroji prielaida realesnė - iš esmės keisti dabartinę, ydingą studijų finansavimo tvarką.

Objektyviai vertinant susiklosčiusią situaciją po Konstitucinio teismo išaiškinimo aukštojo mokslo finansavimo tvarką reikia keisti iš esmės, t. y. iš dalies grįžti prie buvusios sistemos, kai finansavimas siejamas ne su studentu, o su aukštąja mokykla ir konkrečia studijų programa. Grįžti, tačiau lėšas skirstyti ne taip kaip anksčiau, o jų skyrimą pagrįsti studijų kokybe ir Valstybės strategiją atitinkančiais poreikiais. Kitaip tariant, Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija turi prisiimti atsakomybę ir pradėti vertinti švietimą, kaip Valstybės strategijos prioritetinę sritį. Būtina numatyti specialistų poreikį juos įvertinant ne tik kaip potencialius darbo rinkos dalyvius, bet ir kaip Valstybės strateginių tikslų įgyvendintojus. Menininkai, humanitarai ir įvairių kitų sričių specialistai, kurie šiandien nėra paklausūs darbo rinkoje, dar nereiškia, jog jie visai nereikalingi Valstybei. Tokiu atveju Švietimo ir mokslo ministerija objektyviai nustačiusi specialistų poreikį (ne darbo rinkos, o Valstybės strateginiams tikslams pasiekti reikalingų specialistų poreikį) ir aukštųjų mokyklų studijų kokybę, finansuotų Valstybei reikalingų specialistų rengimą kokybiškiausiose studijose. Taip lėšos būtų panaudojamos racionaliausiai. Problema tik, ar mes turime Valstybės strategiją, kuri nebūtų tiek abstrakti, kad leistų kasmet objektyviai identifikuoti Valstybės lėšomis finansuotinų specialistų poreikį?