Lietuvos valstybės Didžioji (bendroji) strategija (visiškai slaptai)

LIETUVOS VALSTYBĖS DIDŽIOJI (BENDROJI) STRATEGIJA. VISIŠKAI SLAPTAI. STRATEGINIŲ STUDIJŲ CENTRAS

TYRIMO SANTRAUKA Tyrimas atliktas Užsienio reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos užsakymuTyrimo grupė: doc. dr. E. Motieka (tyrimo vadovas) prof. dr. A. Augustinaitis (mokslinis vadovas) doc. dr. T. Janeliūnas (mokslinis vadovas) doc. dr. A. Šakalys prof. habil. dr. J. Čičinskas A. Kiškienė (koordinatorė) R. Petuchovaitė (koordinatorė) Ž. Dambrauskaitė L. Kirvelytė Ž. Vaičiūnas Atskiras dalis parengė: dr. J. Barysienė K. Baubinaitė doc. dr. N. Batarlienė R. Cirulytė dr. R. Gatautis L. Kasčiūnas V. Lazauskaitė E. Leichteris E. Malinauskienė dr. A. Morkūnas prof. habil. dr. A. Paunksnis dr. S. Spurga L. Stračinskienė prof. dr. M. Šaulauskas D. Tarvydas G. Vaščenkaitė I. Žilionienė Tyrimo konsultantai: doc. dr. Algimantas Rimkūnas doc. dr. Antanas Kulakauskas Atskirais klausimais konsultavo: doc. dr. M. Arimavičiūtė prof. habil. dr. J. Augutis J. Dementavičius prof. habil. dr. (HP) R. Lopata dr. A. Molis doc. dr. N. Statkus prof. habil. dr. Ž. Svetikas dr. V. Urbelis P. Vaitiekūnas

SANTRAUKOS TURINYS Įvadas

I. Globalaus konkurencingumo principai
II. Globalios raidos scenarijai
III. Lietuvos konkurencingumo kaitos scenarijai
IV. Visuomenės raidos varomieji veiksniai
V. Spartinimo procesų technologinis lygmuo
VI. Spartinimo procesų informacinis lygmuo
VII. Spartinimo procesų žinojimo lygmuo
VIII. Spartinimo procesų vertybių lygmuo
IX. Lietuvos prioritetų įgyvendinimas tarptautinės aplinkos kontekste
X. Lietuvos vidaus ir užsienio politikos balansas ir sintezė
XI. Baigiamosios nuostatos

ĮVADAS
1. Didžiosios strategijos poreikis ir esminiai principai

1.1. Didžioji strategija yra ilgalaikis strateginis dokumentas, kuriame generuojamas visų valstybės išteklių sutelkimas nacionaliniams tikslams pasiekti. Iš jų esminis - valstybės saugumo ir išlikimo užtikrinimas. Didžioji strategija yra aukščiausios pakopos strateginis dokumentas, nurodantis svarbiausias valstybės raidos idėjas bendros Europos Sąjungos plėtros kontekste. Visi kiti strateginiai valstybės dokumentai turėtų būti konceptualiai ir metodologiškai subordinuoti Didžiajai strategijai.

1.2. Tradicine prasme Didžioji strategija dažnai tapatinama su Nacionalinio saugumo strategija. Taip yra todėl, kad nacionalinėms valstybėms išlikimas ir saugumas visuomet yra gyvybinis, svarbiausias nacionalinis interesas.

1.3. Moderniąja prasme Didžioji strategija suprantama kaip valstybės ir visuomenės didžioji/ idėja, kuri vienija visuomenę su valstybe ir skatina siekti ne tik valstybės išlikimo uždavinių, bet ir jos efektyviausio konkuravimo galimybių tarptautinėje aplinkoje.

1.4. Didžioji strategija pirmiausia nurodo valstybės santykį su išorine aplinka, kitais tarptautinės sistemos dalyviais. Todėl valstybės saugumas ir gebėjimai (galia) turi būti vertinami globaliame kontekste ir remiantis globaliosios raidos logika.

1.5. Didžioji valstybės strategija turi apimti svarbiausius vidaus plėtros, saugumo užtikrinimo ir užsienio politikos tikslus - to iki šiol trūko Lietuvos strateginiuose dokumentuose.

1.6. Didžioji strategija savo prigimtimi nėra ir neturi būti sektorinių strategijų visuma. Joje nekeliamas tikslas aprėpti visų valstybės veiklos sričių - tam skirtos sektorinės strategijos ar politikos. Didžiojoje strategijoje nurodomos ne vykdomosios ir administracinės, o tik esminės valstybės prioritetinės veiklos kryptys ir argumentuojama, kodėl tokios sritys iškeliamos kaip nacionaliniai strateginiai prioritetai.

1.7. Didžioji strategija orientuota į ilgąjį (15-30 metų) laikotarpį, tačiau kad būtų efektyvi, ji turi būti periodiškai atnaujinama ir koreguojama, reaguojant į Europos Sąjungos politikas ir globaliosios aplinkos pokyčius.

1.8. Lietuvos Didžiosios strategijos paskirtis - pateikti svarbiausių ilgalaikių (iki 2030 m.) valstybės poreikių ir interesų užtikrinimo uždavinius ir būdus, ji turi garantuoti dinamiškesnį strateginio planavimo ciklą valstybėje. Didžioji strategija ne pakeičia 2002 m. Valstybės ilgalaikės raidos strategijos ir sektorinių strategijų, bet jas papildo, pagrįsdama struktūrinių pokyčių ir kokybinių charakteristikų turiniu. Todėl būtina Lietuvos planavimo sistemoje įdiegti aukščiausio lygmens ilgojo laikotarpio strateginį dokumentą, kuris suformuotų konceptualų požiūrį, kokiu būdu ir pagal kokius principus turėtų būti telkiami strateginiai valstybės resursai ir galimybės.

2. Didžiosios strategijos koncepcinės prielaidos

2.1. Lietuvos Didžioji strategija remiasi trimis esminėmis koncepcinėmis prielaidomis. Pirmoji -struktūrinė valstybės ir visuomenės transformacija globalioje žinių visuomenėje, antroji -Lietuvos strateginio potencialo atskleidimas europeizacijos sąlygomis, trečioji - paties globalaus pasaulio iššūkiai, raidos dėsningumai ir veiklos paradigma, lemianti strateginius prioritetus ir kokybinius reikalavimus besikeičiančios praktinės veiklos sritims.

2.2. Rengiant Lietuvos Didžiąją strategiją vadovautasi „informacinio determinizmo" paradigma. Informacinis determinizmas ir vadybiškai, ir strategiškai traktuoja visus visuomenės santykius kaip informacinius ir lemiančius visus kitus visuomenės ir valstybės gyvavimo aspektus XXI amžiuje. Jis tiesiogiai suponuoja Lietuvos komunikacinio saugumo strateginę viziją, orientuotą į informacijos ir žinojimo potencialo didinimą. Informacinis determinizmas iš esmės atitinka globalizacijos ir žinių visuomenės logiką bei poreikius ir atliepia pagrindinius Lisabonos strategijos principus.

2.3. Visi svarbiausi valstybės poreikiai gali būti suvesti į gebėjimus efektyviai konkuruoti! naujomis kintančiomis sąlygomis, kuriant bendrą Europos Sąjungos gerovę ir didinantį globalųjį konkurencingumą. Šiuolaikiniai saugumo, pažinimo, kūrybos ir net vertybių! formavimo procesai vis labiau priklauso nuo visuomenės ir valstybės gebėjimų vykdyti] informacinę ir žinių ekspansiją Strateginiu požiūriu tai galima vadinti „naująja informacinio: kolonializmo politika" - pranašumas prieš kitus konkuruojančius veikėjus vis labiau priklauso nuo galios, įgyjamos informacinėje ir žinių erdvėje.

2.4. Strategija yra sudaryta iš dviejų vienas kitą papildančių lygmenų:
I. konceptualiosios ir metodologinės dalies, skirtos suprasti esminius valstybės ir visuomenės strateginius raidos ypatumus bei tendencijas ir bendruosius strateginės kaitos globalioje perspektyvoje principus. Šis lygmuo apima I-IV skyrius; II. antrojo lygmens, kuriame bendroji koncepcija konkretizuojama, išskiriant ir aktualizuojant šiuo metu svarbiausias kompleksines tarpsektorines sritis, pateikiančias konkrečių problemų strateginio modeliavimo gaires arba „tiltus", kurie leistų priimti optimalius laiko reikalavimus atitinkančius administracinius sprendimus ir tiktų tradicinių sektorių ilgalaikės plėtros strateginiam planavimui. Šie probleminiai kompleksai suprantami kaip taktinės proveržio sritys. Šis lygmuo apima V-XIII strategijos skyrius.

2.5. Didžiosios strategijos funkcinė sandara: a) valstybės ir visuomenės bendroji strateginė koncepcija, orientuota į ilgalaikę (iki 30 metų) perspektyvą; b) kompleksinių probleminių sričių (probleminių kompleksų) strateginė vizija. Tai viršsektorinės problemos, kurias būtina spręsti kompleksiškai ir kurios reikalauja esminių struktūrinių permainų, kitaip tariant, tai vidutinio strateginio lygmens uždaviniai - „tiltai", kuriuos reikėtų įgyvendinti per artimiausius 10-15 metų, ypač atsižvelgiant į ES struktūrinės paramos veiksnius. Jie sujungia konceptualųjį metodologinį lygmenį su šiandiene praktika ir jos teikiamomis galimybėmis, kurias būtina maksimaliai išnaudoti; c) tradicinės sektorinės strategijos - artimiausių 3-7 metų strateginiai „ūkiniai" sprendimai, leidžiantys praktiškai įgyvendinti pirmuosius Didžiosios strategijos tikslus. Pabrėžtina, kad Didžioji strategija neaprašo trečiojo (t. y. įgyvendinimo) lygmens, o tik konceptualiai nukreipia politinius sprendimus, kuriuos priima valstybės ir valdžios institucijos.

2.6. Didžiojoje strategijoje siekiama identifikuoti valstybės plėtros varomąsias jėgas ir jų lemiamas proveržio kryptis globaliu bei nacionaliniu mastu ir pateikti potencialius poveikio Lietuvai mechanizmus bei strategines užduotis, kurios gali sustiprinti Lietuvos galimybes konkuruoti informaciniu požiūriu spartėjančioje globalioje aplinkoje.

3. Strategijos misija ir vizija

3.1. Didžiosios strategijos misija: pateikti didžiąją Lietuvos valstybės ir visuomenės idėją skatinančią siekti ne tik valstybės išlikimo, bet ir jos efektyviausio konkuravimo galimybių tarptautinėje aplinkoje ir parengti kompleksinį ilgalaikį šios idėjos įgyvendinimo planą.

3.2. Didžiosios strategijos vizija: globalioji lietuvių tauta, turinti didžiausius gebėjimus konkuruoti pasauliniu mastu ir galinti visapusiškai įgyvendinti savo nacionalinius interesus, esmingai struktūriškai keistis, veiksmingai ir naudingai įsitraukti į europinius ir pasaulinius politinius, ekonominius ir kultūrinius tinklus, kaip savo konkurencinį pranašumą išryškindama stipriąsias tapatybės ir tradicijų ypatybes.

4. Lietuvos valstybės Didžiosios (Bendrosios) strategijos tikslai ir uždaviniai

4.1. Didžiosios strategijos tikslai. Lietuvos Didžioji strategija turi nurodyti uždavinius ir būdus, kaip ilguoju laikotarpiu užtikrinti esminius valstybės poreikius, įtvirtinant konkurencingos valstybės ir visuomenės struktūrinius principus globalioje aplinkoje: a) išlikimą tarptautinėje sistemoje kaip politiniam subjektui ir nacionalinės valstybės transformaciją globaliomis sąlygomis; b) visuomenės saugumo užtikrinimą; c) valstybės ir visuomenės konkurencingumo tarptautinėje aplinkoje didinimą; d) valstybinės politikos globalios konkurencijos sąlygomis konceptualių prielaidų formavimą

4.2. Didžiosios strategijos uždaviniai: a) suformuluoti ir išplėtoti ilgalaikę Lietuvos valstybės viziją ir su ja susietos socialinės raidos viziją b) teoriškai pagrįsti efektyvią struktūriškai ištobulintą ir šiuolaikišką valstybės ir visuomenės strateginės raidos paradigmą kaip metodologinį strategijos pagrindą c) ištirti, kokie globalios konkurencijos santykiai gali dominuoti ilgojoje (15-30 metų), vidutinėje (10-15 metų) ir artimoje (3-7 metų) strateginėje perspektyvoje. Tai leistų nustatyti, kokių savybių reikia Lietuvos visuomenei ir valstybei, kad gebėtų efektyviai konkuruoti tarptautinėje aplinkoje; d) sukurti prielaidas lietuviškajai „sėkmės formulei" kaip visuotiniam konkurencingumo modeliui, palyginti egzistuojančius ar besiformuojančius konkuravimo modelius, pateikti globalios aplinkos pokyčių ir konkuravimo tendencijų scenarijus; e) identifikuoti ir apibrėžti svarbiausius spartinimo lygmenis ir efektyviausias „proveržio" kryptis, kurioms Lietuva turėtų skirti didžiausius finansinius resursus, intelektines ir vadybines pastangas ir, svarbiausia, -jų laikytis nuosekliais politiniais įsipareigojimais bei sprendimais; f) suformuluoti kokybinį spartinimo sričių modelį (kokie veiksniai, kokios sąveikos ir kaip gali veikti specifines valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis), pagrįsti jo funkcionalumą ir gebėjimą adaptuotis prie tarptautinės aplinkos pokyčių scenarijų konstravimo metodų; g) nurodyti valstybės aktyvumo ir įtakos proveržio srityse galimybes bei jas paremiančių politinių sprendimų sąlygas; h) suderinti pokyčių greitį ir kryptis su ES strategijomis ir politikomis.

5. Svarbiausių Lietuvos strateginių dokumentų įvertinimas

5.1. Iki šiol Lietuvos strateginis planavimas buvo formuojamas remiantis autonomiškumo (statiškai, atsiribojant nuo išorinių, užsienio veikėjų ir procesų įtakos bei pokyčių) arba regionalizmo prielaidomis. Pastaruoju metu į Lietuvos strateginius dokumentus jau įtraukiamas tarptautinis lyginamasis kontekstas, tačiau jis dažniausiai apsiriboja tik ES lygiu - Lietuvos strateginiai tikslai priderinami prie ES siekių, dažniausiai mechaniškai perimant ES prioritetus, o galimi plėtros rodikliai siejami tik su ES vidurkiais, iš esmės neatsižvelgiant į strateginio potencialo plėtros galimybes.

5.2. Pagrindiniai Lietuvos strateginio planavimo sistemos trūkumai: a) strateginio mąstymo stoka ir strateginio valdymo kultūros stoka; b) nepakankamai tikslus ir išsamus Lietuvos strateginio valdymo principų metodinis reglamentavimas; c) strateginių dokumentų įgyvendinimo monitoringo, priežiūros ir kontrolės mechanizmų silpnumas; d) Lietuvos nacionalinių interesų besąlygiškas subordinavimas viršnacionaliniams strateginiams prioritetams; e) nepakankamai konceptualiai pagrindžiamos svarbiausios valstybės plėtros (proveržio) kryptys; f) silpna strategijų įgyvendinimo kontrolės sistema.

6. Lietuvos Didžiosios (Bendrosios) strategijos metodologinė koncepcija

6.1. Bendroji Didžiosios strategijos metodologinė prielaida yra komunikaciniu saugumu grindžiami nacionaliniai interesai, orientuoti į visapusišką informacijos ir žinojimo aplinkų (gyvenimo ir veiklos terpių) plėtrą. Ši prielaida konkretizuojama informacinio determinizmo principu, kuris kelia reikalavimą visus klausimus pirmiausia vertinti ir traktuoti informaciniu požiūriu. Visa tai leidžia suformuluoti „informacinio kolonializmo" strateginę viziją kuri globalųjį konkurencingumą traktuoja kaip „informacinių teritorijų" užvaldymą ir plėtimą pajungiant nacionalinių interesų viršenybei daugialypius ir įvairiakrypčius tarptautinius tinklus, sistemas ir organizacijas, taip pat pasaulinės (tarptautinės) komunikacijos plėtrą.

6.2. Informacinės ir komunikacinės spartos, kaip pažangos vertinimo kriterijaus, pripažinimas leidžia pasirinkti esminį atspirties tašką kuris nurodo žinių, technologijų ir komunikacijų lemiamą poveikį bemaž visoms kitoms valstybės ir visuomenės egzistavimo bei veiklos sritims. Bendroji spartinimo procesų struktūra persmelkia tiek materialiuosius, tiek vertybinius valstybės ar visuomenės resursus ir gebėjimus.

6.3. Spartinimo procesai vyksta pagal hierarchinį modelį, ką galima vadinti informacinio ir komunikacinio procesų spartinimo piramide, arba „žinių piramide" (valstybinės reikšmės slaptą piramidę gali pamatyti čia...)

6.4. Pirmąjį piramidės lygį sudaro technologinė komunikacija, apimanti duomenų, paslaugų, resursų, žmonių judėjimo sąlygas bei infrastruktūrą šalies viduje ir, svarbiausia, -visokeriopas komunikacijos su išoriniu pasauliu galimybes (gebėjimą keistis su juo resursais, prekėmis, paslaugomis, informacija, vertybėmis ir kt). Todėl technologinės komunikacijos lygmuo apibūdina valstybės ir visuomenės atvirumo laipsnį ir lemia priemones, kuriomis bendraujama tiek su išoriniu pasauliu, tiek valstybės viduje. Kartu su tam tikromis geopolitinėmis ir geoekonominėmis valstybės savybėmis technologinė komunikacija sukuria pagrindines sąlygas, nuo kurių priklauso komunikavimo greitis ir efektyvumas.

6.5. Technologinės komunikacijos lygmens savybės lemia antrąjį piramidės lygį - informacijos procesus. Jie apima visus informacijos ir duomenų perdavimo, apdorojimo, perėmimo būdus ir kokybines savybes, kurie priklauso nuo informacijos ir ryšio technologijų plėtros. Nuo informacijos ir ryšių technologijų lygio priklauso, kokiu mastu visuomenė ir valstybė yra „informatizuota" - t. y., kaip veiksmingai ir šiuolaikiškai ji pajėgi priimti informaciją, ją apdoroti, perimti, skleisti. Informacijos kiekis ir kokybė lemia, kaip tiksliai galima įvertinti esamą situaciją ir potencialias galimybes.

6.6. Informatizacija ir informacijos procesai didžia dalimi lemia žinojimą ir kvalifikaciją. Tai daro įtaką trečiajam spartinimo piramidės lygmeniui - žinių lygmeniui. Šis lygmuo apima gebėjimus kelti įvairiausio tipo kvalifikaciją, didinti kompetenciją, skatinti kūrybiškumą ir inovacijų plėtrą. Tai lemia bendrą ekonominį efektyvumą, sprendimų priėmimo kokybę ir konkurencinį pranašumą.

6.7. Aukščiausias spartinimo piramidės lygmuo - vertybių lygmuo. Šiuo lygmeniu sintezuojamos žinios ir vertybės, kurios integruojamos į ekonomiką, socialinius ir politinius procesus. Vertybių lygmuo - tai valstybės politikų formavimo ir plėtros pagrindas bei valstybės ir visuomenės konkurencinės konsolidacijos ir tarptautinės politikos globaliame pasaulyje esminis veiksnys. Nacionalinio saugumo požiūriu vertybių lygmuo strategiškai lemia informacinių karų sėkmę globaliame kontekste.

6.8. Spartinimo procesai prasismelkia į bemaž visas valstybės ir visuomenės veiklos ar politikos sritis. Nuo komunikacinės, informacinės ir žinojimo apytakos bei skvarbos vis labiau priklauso bet kuri veiklos sritis, nes keičiasi požiūris į bendrą problemų sprendimą, situacijos valdymą, ieškoma efektyviausių priemonių geriausiems rezultatams pasiekti. Todėl žinojimo struktūra ir kokybė bendrąja prasme (pradedant nuo techninių galimybių gauti informaciją ir baigiant vertybiniu, strateginiu pasirinkimu) lemia gebėjimus ir pranašumą bet kurioje srityje.

6.9. Kad išvardytieji metodologiniai principai pradėtų praktiškai veikti, į Didžiosios strategijos metodologinę koncepciją įtraukiami nuolatinio technologinės, informacinės ir komunikacinės spartos ir skverbties didinimo (dromologijos - kaip socialinio greitėjimo teorijos) ir dėl to vykstančių pokyčių globalaus konkuravimo žinių visuomenės sąlygomis mechanizmai. Dromologijos teorija teigia, kad visuomeninių procesų permainų greitis gali pakeisti tų procesų esmę. Be to, tai, kas geba judėti sparčiau, greitai užima dominuojančias pozicijas ir aplenkia judančiuosius lėčiau.

6.10. Remiantis informacinės ir komunikacinės spartos ir skverbties didinimo principais, galima paaiškinti tiek tam tikrų sektorių probleminių kompleksų, tiek visos valstybės mastu vykstančius kokybinius ir struktūrinius pokyčius, kuriuos lemia šiuolaikinio pasaulio įskaitmeninimas ir virtualizavimas. Informacinis vertinimo metodas leidžia suformuoti kompleksinius pažangos paradigminės kaitos ir kokybinius pokyčių kriterijus. Jis labiausiai tinka globaliųjų tendencijų stiprėjimo ir žinių visuomenės įsigalėjimo kontekste. Tai progreso (plačiąja prasme) vertinimo metodas. Jis skiriasi nuo klasikinių sisteminių ir sektorinių vertinimo požiūrių, kurie patys savaime kuo toliau, tuo sunkiau gali paaiškinti priežastinius ryšius ir todėl daro sudėtingesnį ilgalaikio planavimo, prognozavimo ir strateginių sprendimų priėmimo procesą.

6.11. Bendroji spartinimo procesų struktūra persmelkia ir materialiuosius, ir technologinius, ir socialinius, ir vertybinius valstybės ar visuomenės „resursus" pagal jų informacinio organizavimo lygmenį. Informacinio ir komunikacinio organizavimo lygmuo nusako kiekvienos srities ar probleminio komplekso brandą žinių visuomenėje ir strateginę spartinimo bei skverbties perspektyvą. Toks supratimas leidžia strategiškai modeliuoti pačios visuomenės organizavimą pagal „žinių piramidės" principus. Taigi spartinimas ir skverbtis taikomi dviem būdais: 1) brandos ir konkurencingumo aspektu ir 2) visuomenės organizavimo ir valdymo aspektu, kai ekonominiai visuomenės aktyvumai ir veiklos sritys traktuojamos net tik sektoriniu principu, bet informacinio organizavimo logika, kuri leidžia išskirti kompleksinių sąveikų sritis ir jų tarpusavio įvairiakryptes sąsajas. Tai yra proveržio krypčių detalizavimo ir probleminių kompleksų išskyrimo pagrindas.

6.12. Metodologiškai „žinių piramidė" atlieka šias funkcijas: a) leidžia nustatyti kiekvienos veiklos srities, sektoriaus ar probleminio komplekso kokybinius kriterijus pagal atitikties globalizacijos raidai laipsnį. Tai yra kompleksiniai kriterijai, kurie rodo srities informacinio organizavimo ypatumus pagal tai, kokia yra kiekvienos veiklos srities branda pagal informacinio įprasminimo laipsnį; b) leidžia nustatyti kompleksinius šiuolaikinės visuomenės santykius pagal vyraujantį informacinio organizavimo tipą. Faktiškai tai pakeičia sektorinį supratimą, kai sektoriai suprantami sistemiškai ir hierarchiškai. „Žinių piramidė" rodo globalios visuomenės organizavimo struktūrą, formuojamą pagal informacinių sąveikų organizavimo ir jų technologinių aplinkų kokybės bei valdymo kriterijus; c) leidžia išskirti vyraujančius probleminius kompleksus ir nustatyti strategines proveržio kryptis. Tokia metodologinė pozicija iš esmės skiriasi nuo „nuomonės", kas turėtų būti suprantama kaip „proveržio kryptis", nes parodo realią vietą informacinio organizavimo ir ryšių komplekse; d) komunikacinio ir informacinio spartinimo bei skverbties kriterijai leidžia metodologiškai formuluoti kokybinius ateities ekonominės veiklos modelius, kurie leistų suvokti, kaip poindustriniai ir jais grindžiami posovietiniai veiklos modeliai turėtų transformuotis iš linijinės paradigmos į vadinamąją interaktyviąją paradigmą ir siekti holistinės ekonominės veiklos vizijos, kuri yra vienintelis konkurencingumo ir plėtros spartinimo kelias postmodernioje (t. y. globalioje žinių) visuomenėje; e) komunikacinės ir informacinės skverbties kriterijai leidžia formuluoti ir bendrąją technologinės aplinkos viziją, kuri grindžiama perėjimu nuo e. erdvės link u. erdvės (angį. ubiąuitous - visur esantis), išnaudojant m. erdvę (angį. mobile - mobilus) kaip pereinamąjį technologinės aplinkos etapą; f) informacinės spartos ir skverbties kriterijai atitinka žinojimo potencialo didinimo tendenciją ir tampa darniojo vystymosi pagrindu. Ir t.t. ir t.t. ir t.t...