Vadinamosios liaudies respublikos Rytų Ukrainoje nedalyvavo rinkimuose į Aukščiausiąją Radą, tačiau lapkričio 2 dieną paskubėjo surengti savo rinkimus. Jų tikslas buvo suformuoti (o tiksliau – įteisinti) „Luhansko liaudies respublikos“ (LLR) ir „Donecko liaudies respublikos“ (DLR) valdymo organus. Suprantama, nė viena valstybė pasaulyje, be Rusijos, šių rinkimų ir jų rezultatų nepripažino. Maskva, kaip ir buvo galima nuspėti, pareiškė, kad „gerbia“ minėtų „respublikų“ gyventojų valią, tačiau nuo oficialaus pripažinimo kol kas irgi susilaikė.
Dėl šių rinkimų niekas neturėjo jokių didesnių iliuzijų. Jų teisėtumas bei rezultatų teisingumas nėra patikimesnis nei liūdnai pagarsėjusio Krymo „referendumo“. Iš esmės šie „rinkimai“ ir „referendumas“ Kryme yra identiški reiškiniai. Suprantama, ir pirmu, ir antru atveju „balsavimo“ rengėjai turėjo aiškių tikslų. Dėl Krymo „referendumo“ klausimų nekyla – jis buvo reikalingas Rusijai tam, kad ji galėtų užmaskuoti savo agresyvius ir neteisėtus veiksmus užgrobiant pusiasalį. O štai apie tikrąjį LLR ir DLR valdžios „rinkimų“ tikslą kol kas galima tik spėlioti.
Pabandykime dekonstruoti aptariamų „rinkimų“ reikšmę ir galimas pasekmes.
Pirmiausia rinkimai kaip politinio gyvenimo procesas yra vienas iš valstybingumo atributų. Tai yra tiek praktinis, tiek simbolinis veiksmas, kai visuomenė perduoda valdžią, kuria ji disponuoja, savo atstovams. Įdomu tai, kad net autoritarinės valstybės imituoja rinkimus, suprasdamos šio simbolinio proceso reikšmę. Pritaikant šiuos teiginius „rinkimams“ LLR ir DLR galima konstatuoti, kad „rinkimų“ faktas byloja, jog naujų kvazivalstybinių darinių suformavimo Rytų Ukrainoje idėja vis dar yra aktuali – jos neatsisakyta (čia būtina paminėti, kad šios idėjos autorių greičiausiai reikėtų ieškoti ne Rytų Ukrainoje, o Maskvoje). Kitas klausimas – ar šią idėją ir toliau bus bandoma realizuoti „Luhansko liaudies respublikos“ ir „Donecko liaudies respublikos“ ar kitu – Novorosijos – formatu? Atsakymas į jį greičiausiai priklausys nuo tolimesnės įvykių eigos.
Kaip ir minėta, Rusija vienintelė yra pozityviai pasisakiusi apie aptariamus „rinkimus“, tačiau klausimas, ar Maskva yra pripažinusi jų rezultatus, yra pakibęs ore. Rusijos prezidento padėjėjas Jurijus Ušakovas bendraudamas su žiniasklaida ypač akcentavo, kad „gerbti“ ir „pripažinti“ yra skirtingi žodžiai, tad atrodo, jog apie pripažinimą kalbos kol kas nėra. Kita vertus, neatmesčiau galimybės, kad laikui bėgant (ir atsiradus atitinkamam poreikiui) galima bus sulaukti Rusijos užsienio reikalų ministerijos išaiškinimo, kad „gerbti“ ir „pripažinti“ iš tikrųjų reiškia tą patį...
Tikėtina, kad pareiškimo apie rezultatų pripažinimą galima bus sulaukti tuo atveju, jei tai atitiks Maskvos interesus. Todėl pirmiausia reikėtų aptarti, kokias galimybes „rinkimų“ pripažinimas atvertų Kremliui.
Egzistuoja du daugiau ar mažiau aiškūs globalūs scenarijai, kuriuos savo politikai LLR ir DLR atžvilgiu gali rinktis Maskva. Vienas jų nuosaikus, kitas – radikalus. Abiejuose scenarijuose „rinkimų“ veiksnys yra gana svarbus.
Nuosaikaus scenarijaus esmė būtų bandymas paversti vadinamąsias „liaudies respublikas“ įšaldyto konflikto teritorija. Tokio scenarijaus realizacija iš esmės jau prasidėjo nuo Minsko susitarimo. Įšaldytas konfliktas ilgiems metams taptų Ukrainos stabdžiu. Pirmiausia jis užkirstų kelią potencialiai Ukrainos narystei NATO (po Rusijos agresijos šią idėją palaiko vis daugiau Ukrainos gyventojų) ir neleistų šiai valstybei ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos.
Įšaldytas konfliktas savaime yra rizika ir nestabilumo veiksnys. Maskvai tai taip pat yra potencialaus poveikio Ukrainai įrankis – jeigu Ukraina „elgiasi gerai“ (Rusijos požiūriu), įrankis nenaudojamas, bet jeigu tik Kijevas pradeda „elgtis blogai“ – aktyvuojamas LLR ir DLR „separatizmas“. Kremlius turi nemažai praktinės tokių įšaldytų konfliktų naudojimo patirties (Pietų Osetijoje, Abchazijoje, Padniestrėje, Kalnų Karabache).
Tačiau įšaldyto konflikto atveju pageidautina nors kiek įteisinti maištingų teritorijų valdžią. Žinoma, ši legitimacija yra greičiau simbolinė nei praktinė, tačiau rinkimų precedentas bet kuriuo atveju leis Maskvai kalbėti, jog LLR ir DLR valdžia atstovauja šių teritorijų gyventojų interesams. Tai papildomas argumentas sodinant separatistinių teritorijų atstovus prie derybų stalo, bandant įteisinti juos kaip lygiaverčius partnerius derybose (tai jau buvo bandyta padaryti Minske).
Beje, būtina paminėti, kad „rinkimuose“ nugalėtojais buvo paskelbtos ne pačios radikaliausios jėgos. Yra duomenų, kad Rusijos specialiosios tarnybos pradėjo pačios „rūšiuoti“ vadinamuosius separatistus, likviduodamos itin aršius jų atstovus. Pavyzdžiui, ne taip seniai pasirodė informacija apie, tikėtina, įvykdytą vieno iš tokių asmenų – Besu (rus. Velniu) pravardžiuoto Igorio Bezlerio likvidavimą.
Pastebimos ir kitos svarbios tendencijos. „Išrinktasis“ Donecko liaudies respublikos lyderis Aleksandras Zacharčenka jau pareiškė, kad yra pasirengęs derėtis su Kijevu. Staigus separatistų sukalbamumas yra gana įtartinas, tačiau jis atitinka Maskvos interesus. Rusijai iš tikrųjų nereikalingos neaiškios, nepripažintos „nepriklausomos“ teritorijos jos pašonėje, nes, be kita ko, rūpintis šiomis teritorijomis tokiu atveju irgi tektų Maskvai. Kremliui kur kas geriau būtų, jei LLR ir DLR nominaliai liktų Ukrainos sudėtyje ir kad būtent Kijevui tektų sukti galvą, kur rasti lėšų šių karo veiksmų nualintų žemių palaikymui ir atstatymui.
Maskva norėtų „pasitraukti“ iš konflikto Rytų Ukrainoje ir dėl jai taikomų Vakarų pasaulio sankcijų. Krentančių naftos kainų situacijoje ekonominis spaudimas gana sparčiai stumia Rusiją finansinės prarajos link. Kremliui būtina gelbėti padėtį, o padaryti tai galima būtų tik tuo atveju, jei Maskvai pavyktų įtikinti Vakarus, kad ji nedaro įtakos situacijai Rytų Ukrainoje.
Taigi, nuosaikaus scenarijaus realizavimo atveju LLR ir DLR formaliai turėtų likti Ukrainos sudėtyje. Šios teritorijos nebūtų pavaldžios Kijevui, tačiau dėl nuolat vykstančio politinio žaidimo išnaudotų Ukrainą kaip donorę – finansiškai už šias teritorijas būtų atsakingas Kijevas. Maskva, pasilikdama Krymą, nominaliai pasitrauktų iš konflikto Rytų Ukrainoje, taip formaliai patenkindama Vakarų reikalavimą (tai leistų kelti sankcijų sušvelninimo ar net atšaukimo klausimą).
Tačiau yra įmanomas ir kitas – radikalus – scenarijus. Šio scenarijaus esmė būtų „pagalbos šauksmas“, kurį LLR ir DLR gyventojų vardu Rusijai galėtų pateikti „teisėta“ vadinamųjų liaudies respublikų valdžia. „Pagalbos šauksmo“ esmė būtų pavojus, neva iškilęs rusakalbiams šių teritorijų gyventojams (kitaip sakant – tėvynainiams) dėl tikrų ar išgalvotų Ukrainos kariuomenės veiksmų. Atsakydama į tokį „pagalbos šauksmą“ Rusija galėtų oficialiai įvesti į LLR ir DLR savo kariuomenę, pateisindama šį veiksmą teise ir pareiga ginti tėvynainius. Iš esmės tai būtų variantas, analogiškas 2008 metų Rusijos karui su Gruzija Pietų Osetijos teritorijoje. Tačiau radikalaus scenarijaus grėsmė greičiausiai išaugtų tik tuo atveju, jei Maskvai dabar nepavyktų įgyvendinti nuosaikaus scenarijaus.
Kiekviename iš įvardytų galimų scenarijų „teisėtai“ LLR ir DLR valdžiai numatytas aiškus svarbaus sraigtelio vaidmuo dideliame geopolitiniame žaidime. Tačiau nereikia pamiršti, kad panašiais atvejais sraigtelis dažniausiai ir lieka tik sraigteliu...