LR Pirmosios Vyriausybės santykiai su LR Aukščiausiąja Taryba (IV d.)

IV. Dirbtinės žemės reformos problemos kaimo gyvenimo pertvarkyme

PV vadovų aršiai neigiama reakcija į Lietuvos žemdirbių sąjūdžio subrandintą žemės ūkio veiklos ir kaimo gyvensenos pertvarką, inspiravo esantį kaime ir jo egzistencijos pagrindu, susiformavusį, pačiais kukliausiais skaičiais - daugiau kaip 25000 (virš 22000 ūkio administracijos personalas ir virš 2.500 okupacinio periodo respublikinė ir rajoninio rango žemės ūkio valdininkų) tarybinė administracinė biurokratijos bendruomenė 39. Buvusį LKP/LDDP gretose ir susivienijusi į jos satelitines, savaveiksmes organizacijas: Lietuvos žemdirbių sąjunga, Agronomų seklyčia ir t.t. Visų jų neginčijamas bendras interesas ir tikslas buvo – išsaugoti savo dispozicijoje 45 m. turėtą žemės ūkio turto ir įmonių/organizacijų valdymą. Čia politinė ir ekonominė esmė. PV vadovų interesas ir tikslas buvo – užsitikrinti įmonių turto valdymą ir savo lyderiavimą žemės ūkio veikloje. Todėl ginant šios okupacinės ūkio sistemos valdininkijos bendruomenės interesus, prikalbėta visokių nesąmonių, pridaryta įvairiausių neprotingų, nelogiškų ir neteisėtų veiksmų, kurie turėjo ir tebeturi inspiruojamą tęstinę tendenciją.

Žemės ūkio ir kaimo pertvarkymui – ekonominiam ir teisiniam sugrąžinimui į visame pasaulyje veikiančią privačios nuosavybės ir rinkos sistemą, per 1990/1991 m. LR AT buvo parengtas ir priimtas Agrarinės reformos (AR) įstatymų paketas. PV to ne tik nepradėjus, bet ir sabotavus. Apie AR įstatyminės bazės rengimą, jos realizavimo procesą yra parašyta daug melo, dezinformacijos. Ryškus pavyzdys knyga „Lietuvos žemės ūkis amžių sandūroje“, ŽŪM išleista ministerijos atkūrimo 85-mečiui, Vilnius 2005. Knyga absoliučiai politiškai angažuota, sudarytojas dr. Vytautas Štuikys ir dar 18 autorių. Dauguma jų tarybinio periodo ŽŪM darbuotojai, mano buvę bendradarbiai. Dabar manęs nebepažįsta. Knygoje valstybės atkūrimo Sąjūdžio LR AT – atlikti žemės ūkio ir kaimo pertvarkos darbai, AR įstatymai – nutylimi. Tarsi jų nėra, nebuvo (?!). Tačiau yra paruošta ir išleista pakankamas kiekis teisingų, objektyvaus turinio, mokslinių tiriamųjų ir publicistinių rašytinių darbų. Keletas iš jų: Kelias į agrarinę reformą (autorius E.G). Vilnius, 1992; Kaimas lūžio metais: LŽS idėjų ir veiksmų 20-metis. Kaunas 2008 (autorių kolektyvas); Agrarinė teisė (autorius E.G) . Vilnius, 2009; Valstybės atkūrimas. Vilnius 2013, (autorių kolektyvas). Deja 2020 knygos apie PV autorė, įtakojama PV vadovų išreikštų abstrakčių (neargumentuotų), politiškai angažuotų pasisakymų, išdėstytų savo ar kitų jų vardu, kituose leidiniuose, bei tekstų užsakovų, materialių užsakymų, net nesiteikė pasidomėti kita medalio – valstybine ir teisingumo puse – oficialiu valstybinės politikos ir teisės istorijoje glūdinčiu turiniu. Šio turinio niekas nepanaikino, neatšaukė ir dar negali to padaryti prie galiojančios Lietuvos konstitucinės santvarkos. Deja, autorė, net gavusi iš ministro V.Knašio (jo teigimu) čia nurodytus leidinius ir nuorodas, į juos nekreipė dėmesio ir net neprisimena...(?!).

2000 m. knygos apie PV analizė parodo, kad PV vadovė K.Prunskienė nėra išreiškusi jokių, net kritinių nuostatų dėl vykdytas AR. Tik A.Brazauskas (po 10-ties metų) išreiškė savo politinės partijos ideologinius teiginius „nauji įstatymai siekė politinių tikslų ardyti politinė sistemą“. Apkaltino „žemės ūkio reformą“ (įstatyminis pavadinimas – AR – ignoruojamas), vykdytą politiniu tikslu – tarybinės kolūkių sistemos sunaikinimu. Teigė siūlęs įvesti naujas nuosavybės formas (kooperatinę, formuoti akcines bendroves, išdalyti žmonėms akcijas), 2000 psl. 143. Apie tai čia jau pasisakyta. 2008m. kolegos G.Ilgūno knygoje apie PV, nei K.Prunskienės, nei A. Brazausko pozicijos, tiesiogiai išreikštos kaimo ir AR atžvilgiu nėra (nei teigiamos, neigiamos). Tik aprašomi realūs ir ženklūs A. Brazausko nuopelnai Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje, psl. 85-86.

Tik 2020 m. knygoje apie PV, 7-ame skyriuje „Darbai ir politiniai žaidimai“, išdėstyta tema: „Konfliktas dėl žemės“ psl. 252-254. Knygos autorės parašytas jos turinys reikalauja objektyvaus tyrimo ir teisingo įvertinimo. Pradedama nuo K.Prunskienė priešpriešos ministrui Knašiui. Jam pirmuoju pavaduotoju ji skyrė Adolfą Šleževičių (pirmojo Seimo LDDP vyriausybės vadovas). Premjerė kaltino ministrą vykdomos žemės ūkio reformos nesuvaldymu. Nors PV veiklos metu jokia reforma žemės ūkyje nevyko ir negalėjo vykti, nes nebuvo tam įstatyminių pagrindų. PV vadovės nesantaika su ministru motyvuojama „dėl 2-3ha skyrimo valstiečiams“, psl. 252. Toliau knygos tekste LR AT 1990- 07- 26 nutarimas Nr. I-411. Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo 40 , įvardijamas kaip reforma (?!). Teigiama, kad dėl šio nutarimo virė aistros ir šios tariamos „reformos ir aistrų“ išraiška įvardijama taip:

1. Pirmiausia reikia parengti pagrindinius žemės reformos dokumentus (turi būti – įstatymas, EG pastaba), o 2-3 ha reforma vyks negreitai (A.Brazauskas, 1999m.), psl.253.

2. Būtina pirmiau apsispręsti dėl bendrų žemės naudojimo principų, dėl privatizuojamų gyvulininkystės fermų tvarkymo, iki to negalima rengti teisės aktų (K.Prunskienė, 2011m.), psl. 253.

3. Ant kreivų bėgių pradėtos reformos garvežys gali nugarmėti į bedugnę ( nenurodomų ūkių specialistų, faktiškai vadovų gąsdinimas).

4. Veikiant LTSR Žemės kodekso normoms, kolūkių įstatams, kitiems teisės aktams (?), o jų pakeitimui reikia daug laiko, neįmanoma teisiškai įforminti ir suteikti žemės asmeniniams ūkiams (parlamente dirbę naujo gyvenimo projektuotojai, kas tokie – nenurodoma?!).

5. Pradėjus dalinti žemę savininkams, kurie nemokėjo ir neketino ūkininkauti, į tą pačią žemę pretendavo net trys asmenys (savininkai, 2-3ha šeimininkai, asmenys dirbę žemę visą sovietmetį), K. Prunskienė, 2011m., psl.253.
Visi šie teiginiai visiškai neobjektyvūs, neturi jokio realaus nei politinio nei teisinio pagrindo – dėl šių motyvų ir faktinių duomenų:

Pirmas argumentas. Žemės sklypų ploto padidinimas naudojimuisi, tai jokia reforma, o tik dar tebeegzistuojančioje tarybinėje ūkio sistemoje pragyvenimo sąlygų pagerinimas. Tai buvo daroma ir okupacijos periode, kad neištiktų badas kaip Rusijoje. Asmeninio pagalbinio ūkio žemės sklypų ploto padidinimas turėjo dvigubą pagrindą: išlaisvinimą nuo priklausomybės būti tuometinių sovietinių ūkių vadovų valioje ir vykstant AR bei po jos, suteikti materialinį pagrindą, užsitikrinti pragyvenimo šaltinį.

Antras argumentas. Asmeninių pagalbinių ūkių sodybinių žemės sklypų plotų padidinimas kaimo vietovėse turėjo būti įvykdytas iki Žemės reformos (toliau ŽR) Lietuvoje pradžios (iki 1991-11-01). LR AT 1991-07-25 n. Nr.I-1608. Laiku to nepadarius, tai turėjo būti vykdoma LR ŽR įstatymo 16str. nustatyta tvarka.
Trečias argumentas. Pagal galiojančias nurodytas LR teisės normas šie žemės sklypai turėjo būti suteikiami tik naudojimuisi, o ŽR metu, jeigu tokių asmenų pagalbiniams ūkiams neatsirado nuosavybės teisės į žemę atstatymo pagal LR Nuosavybės teisių restitucijos įstatymo (sąlyginis vartojamas pavadinimas) 4 ir 5 str. teisės normos, tai šie jiems suteiktos naudotis žemės sklypo (atskiros sodybos) plotai turėjo būti paliekami tolesniam naudojimui nuomos pagrindais, ŽR įstatymo 16 str.  nustatyta tvarka.

Ketvirtas argumentas. Jokios iki 1990-03-11 galiojusios tarybinės teisės normos netrukdė ir negalėjo trukdyti šių žemės sklypų suteikimui ir teisiniam įforminimui, turėjo būti vadovaujami: LR 1990-03-11 įstatymo Nr.I-14 Dėl LR laikinojo pagrindinio įstatymo, LR AT 1990-07-26 n. Nr.I-411, LR Nuosavybės teisės restitucijos įstatymo 1991-06-18 Nr.I-1454 ir LR AT 1991-07-16 Nr.I-1548, LR ŽR įstatymu 1991-07-25 Nr.I-1607 ir LR AT 1991-07-25 nutarimo normomis Nr.I-1608 41. Tai pagrindiniai tuometiniai politiniai ir teisiniai sprendimai. Tinkamas šių teisės normų vykdymas garantavo savalaikę ir sėkminga ŽR raidą. Todėl dar 1995m. Lietuvoje buvo 400 000 asmeninių ūkių, disponavusiu 480 000 žemės ūkio naudmenų 42. Lietuvos kaimo gyventojai jokių neigiamų „aistrų“ dėl gaunamo padidinto sodybinio žemės ploto nekėlė. Deja, visų Seimų valdžios taip nutobulino ŽR įstatymą, kad procesas gavosi problematiškas. Tai buvo tik buvusios tarybinės valdžios (politinės ir ūkinės) politinis demaršas, siekiant išsaugoti ūkinio turto ir gamybos valdymo teises savo valioje  ir amoralus politinio išpuolio prieš Lietuvos Parlamentą sunkiu valstybės kūrimo gynybos metu, pavyzdys eskaluojamas iki šiolei.

Penktas argumentas. Politinis sprendimas atstatyti nuosavybes teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atitiko moralės ir nuosavybės teisių tęstinumo bei tarptautinės teisės principų nuostatas. Todėl LR Nuosavybės teisių restitucijos įstatymo, LR ŽR įstatymo normos savininkams užtikrino netrukdomą ir tinkamą nuosavybės teisių atstatymą pagal teisės normose nustatytus įvairius variantus. Tačiau gyvenimo praktikoje daug ką lėmė ir daug destrukcijos bei žalos darė ir dabar daro valstybinio ir savivaldybių administracinio konglomerato pareigūnai. Apie įstatyminių teisės normų nesilaikymą, piktybinį iškraipymą bei ignoravimą per visus 30 metų – pilna viešoji erdvė ir valstybės institucijų archyvai. Atkreiptinas dėmesys, kad Nuosavybės restitucijos ir Žemės reformos įstatymai priimti praėjus daugiau kaip pusę metų po PV atsistatydinimo. Kokiu teisiniu, moraliniu ar loginiu pagrindu tai rašoma ir samprotaujama, kaip PV vadovų veiklos pozicijos (?!) nenurodoma. Pažymėtina, kad 2020m. PV veiklos knygoje, net ištisas atskiras skyrius „Atnaujinta politinė scena“, psl.311-351, skirtas kitų Lietuvos vyriausybių (II-III) veiklai (?!).

Šioje temoje negalima nereaguoti į dar keletą netiesos ir melo sklaidos atveju.
Vienas iš jų – „Dėl pamažu grobstomų po 2-3ha pradėjo nykti parkai ir skverai, miškai“, psl. 251. Tokių faktinių duomenų apie želdinių plotų dalybas nėra ir negali būti. Tokie atvejai būtų absoliučiai neteisėti ir naikintini nuo jų atsiradimo dienos (jeigu yra ir tinkamai veikia teisėsaugos institucijos bei jų pareigūnai).

Antras iš jų – „AT palaimino sprendimą leisti žemei lakstyti, ją perkelti“, psl.253. Šis melas ir dezinformacija suformuotas pagal LDDP/LSDP politikų išsakytą nuomonę. Ją per klaidą 2013m. palaikė net signataras A. Sakalas 43. Teko atlikti ekspertinį tyrimą ir nustatyti, kad žemės grąžinimo nuosavybėn kitu lygiaverčiu turėtam žemės sklypui (kitoje vietoje, teritorijoje) teisinis reguliavimas atsirado 1997-07-01 naujoje Nuosavybės teisių restitucijos įstatymo redakcijoje (16str. 4,5,6d.). Suderintą projektą parengė A. Kubilius. Prezidento A. Brazausko 1997-08-08 dekreto Nr.1325 pagrindu dar jį rengė ir taisė, jau po priėmimo (?!), jo patarėjas A. Abromavičius 44.

Trečias iš jų – „Kol  PV ir AT ginčijosi kolūkiai ir gyvulininkystės kompleksai pradėti pamažu plėšti ir vogti“, psl.253. Apart „ginčų“, kitas tokios plėšimo ir vogimo padėties būvis argumentuojamas „...teisėsaugos pareigūnų rankų nepakankamumu ir tinkamų įstatymų nebuvimu“, psl.253. Šios knygos autorės išreikštos nuostatos prieštarauja jos pačios aukščiau knygoje išdėstytiems teiginiams apie šaunų KGB pareigūną, generolą M. Misiukonį, psl.52-80, jo puikiai dirbančią didelę, profesionalią pareigūnų sistemą ir apolitišką dar gausesnę miliciją (viso 14tūkst. pareigūnų), psl.53. Nutylima apie gausią A. Paulausko vadovaujama prokuratūros ir LR AT vadovaujama teismų sistemas. Šios gausios teisėsaugos jėgos ir administracinės bei valstybinės prievartos sistemos, turinčios reikiamas administracinės ir baudžiamosios teisės įstatymines bazes, pavaldžios PV tinkamai ir reikiamai neveikė nuo pat valstybės atkūrimo iki šalies ūkio ir ekonomikos sistemos reformų pabaigos. Knygoje nei žodelio nėra ką nuveikė PV užtikrindama šių institucijų tinkamą darbą saugant valstybės ir piliečių turtą. Vagystės ir grobstymai masiškai prasidėjo nuo pirmojo Seimo valdymo pradžios ir tęsėsi per visą vėlesnių Seimų valdymo periodą iki šių dienų.

Ketvirtas iš jų – „Akivaizdu, kad pirmosios nesėkmės (?!) nulėmė žemės reformos raidą“, psl.254. Per du puslapius tempiama nutarimo dėl 2-3 ha tema, pabaigoje autorės pavaizduojama kaip „pirmosios nesėkmės“. Blefas. 1991 m. buvo 465800 sodybinių ūkių, 1992m. – 479000 ūkininkų ūkių 45. Vėlesnio šalies valdymo politinės jėgos šiuos privačių ūkių kiekius totaliai sunaikino. Nėra ir neteko rasti informacijos, kad kas nors, neturėjęs atstatomų nuosavybės teisių į žemę, būtų atsisakęs ar neėmęs jam priklausančio 2 ar 3 ha sklypo sodybiniam ūkiui. Dar daugiau, politinį triukšmą dėl to kėlusi LDDP ir jos satelitinės organizacijos, turėdamos absoliučią valdžią pirmajame Seime, savo Vyriausybės 1994-03-16 nutarimu Nr.183 46, nepaisant esamų žemės savininkų protestų, šiuos sklypus privatizavo – pardavė (!!). Tai sukėlė realų žemės savininkų pasipiktinimą ir tai buvo viena iš daugelio priežasčių pašalinusių LDDP nuo šalies politinės valdžios vairo.

Žemės reformos raidą (jos ilgalaikiškumą ir kylančias problemas) lėmė visa eilė politinių ir teisinių sprendimų, priimamų per visą ir visų Seimų valdymo periodą. Didžiausią žalą padarė pirmasis, LDDP daugumos Seimas ir jo Vyriausybės daromi įvairiausi bandymai iškraipyti, dezorganizuoti pradėtą vykdyti AR ir vieną iš svarbiausių jos sudėtinių dalių – ŽR. Tai neginčijamai patvirtina LR Konstitucinio teismo (toliau KT) sprendimai, išnagrinėjus ir įvertinus pirmojo Seimo ir jų Vyriausybės priimamus AR „taisymo“ (peržiūros, keitimai) bandymus. Dar 1993-1995 m. KT priėmė dešimt nutarimų, pripažįstančių priimtų šio Seimo ir jo Vyriausybės teisės aktų prieštaravimą LR Konstitucijai 47. Per 1996 m. priimti dar trys KT nutarimai, pripažįstantys įstatymų ar nutarimų antikonstitucingumą 48. Toliau – dar gražiau, antrasis Seimas (TS/Lietuvos konservatorių ir krikščionių demokratų dauguma), 1997 m. priėmė Nuosavybės teisių restitucijos ir ŽR įstatymų naujas redakcijas: išplėtė ir performavo nuosavybės restitucijos ir žemės grąžinimo ribas, kompensavimo priemonių ratą ir kt. Tolesni LR Seimai nuėjo dar toliau – peržiūrėjo žemės grąžinimo tvarką miestuose, išplėtė žemės nuosavybės teises nuo piliečių (fizinių asmenų) iki juridinių ir net užsienio asmenų. Rezultatai – ne tik liūdni bet ir baisūs. Padaryti nusikaltimai Tautai ir ateities kartoms 49. Bet apie tai mokslininkai, politologai, „žinomi“ žurnalistai, tyli.

ŽŪM kaip ir visos kitos 16 ministerijų, PV veiklos periode dirbo savo sudėtyje turėdamos per 50 okupacijos metų išugdytų tarybinės administracijos tarnautojų komandas. Jos buvo išlavintos vykdyti vadovų nurodymus. Vadovai ir jų pavaduotojai po Kovo 11-osios buvo paskirti nauji. Atsirado pirma nesąryšio – nesuderinamumo problema, trukdžiusi produktyviam ūkinės sistemos reformavimo procesui. Vadovai kėlė naujas, visiškai priešingas idėjas ir nuostatas buvusiai, nusistovėjusiai tvarkai, o aparato darbuotojai abstulbinti ir šokiruoti, sunkiai suvokė kaip tai realizuoti į ūkinę veiklą praktiškai. Pateiksiu vieną vaizdingą pavyzdį: pas mane į AT atvyko kurso draugas, geras bičiulis, generalinio prokuroro pavaduotojas, jau a.a. Gedgaudas Norkūnas, aptarti eilę Lietuvos valstybingumo statybos praktinių teisėsaugos institucijoms iškylančių problemų. Greta daugybės problematiškų dalykų, jam iškilo moralinės plotmės problema, kuria išreiškė vienu sakiniu: aš visą gyvenimą gaudžiau ir sodinau tarybinės ūkinės sistemos priešus – spekuliantus, o dabar jie bus laisvos rinkos dalyviai, prekybininkai, verslininkai, padorūs žmonės (?!). Tai ryškiai parodo, kad visos PV ministerijos ir kitos institucijos, privačios nuosavybės ir laisvos rinkos ekonomikos pagrindais dirbančios ūkinės sistemos sukūrimo ir įgyvendinimo procesu nebuvo pasiruošusios nei teisiškai nei psichologiškai. Trypčiojo ir trūkčiojo vietoje. Todėl PV buvo nepajėgi operatyviai bei kokybiškai rengti skubiai reikalingų naujų, nepriklausomos Valstybės statybos pagrindinių įstatymų projektų. Išskyrus Ekonomikos, Finansų, Susisiekimo, Sveikatos apsaugos ir Žemės ūkio ministerijų vadovus. Todėl V. Knašys – LŽS tarybos ir prezidiumo narys, kaip ir jo du pažangūs pavaduotojai: T. Ikvilda ir A. Sviderskis, netiko PV vadovams – LKP lyderiams, turėjusiems nuostatas kaime ir žemės ūkyje išsaugoti kolūkinę sistemą. Todėl su T. Ikvilda buvo susidorota ir tenka apgailestauti, kad LR AT leido taip nepadoriai pasielgti. 2020 m. PV knygoje pateikiama dar viena niekinga melagystė, šmeižtas. Tariamai ministro pavaduotojas A. Sviderskis liepė užvirinti geležinkelio bėgius prie Alytaus mėsos kombinato, kad iš ten nebūtų į Maskvą išvežama mėsa, psl.338. Ši dezinformacija ministro pavaduotojo pasibaigė nepagrįstu išbarimu, tačiau net ir praėjus 30 m. nors ir neteisinga, melaginga, šmeižikiška, ši informacija rado vietos 2020m. knygoje apie PV. Kodėl?! Ką tai reiškia ir kam tai?!

Post Scriptum

Šioje PV veiklos rašytinėje, knygų turinių apžvalgoje paliesta tik dalis prieštaraujančios objektyviai tiesai, iškraipytos ir melagingos dezinformacijos. Valstybės atkūrimo Sąjūdžio valdymo periodo veikla besidomintys jauni ir ateities mokslininkai, politologai ir publicistai, kuriems svarbi Sąjūdžio veikla, turės platų lauką savo tyrinėjimams. Man, čia žvelgiant į visumą panoramiškai, neišvengiamai kyla tik trys esminiai logiško atsakymo reikalaujantys klausimai:
Pirmas, kodėl turinti būti patyrusi žurnalistė, žinanti žurnalistinės etikos principus, pasirinko ir vadovavosi vienašališka, vienpusiška, praeities ideologija paremtos informacijos atrinktais teiginiais, kurie neturi jokiomis teisės normomis galimos pagrįsti dokumentinės įrodomosios vertės?

Atsakymas dvejopas:

Naivus – pasitikėjo ir įtikėjo po 10, 18 ir net 30 metų pačių PV narių ar kitų autorių sukurtais ir išdėstytais teiginiais. Nematė pagrindo ir reikalo juos patikrinti ir įvertinti.

Pragmatinis – vykdė knygos užsakovų pageidavimą ir sąmoningai pasuko vienpusiškos, subjektyvios, melagingos ir iškreiptos dezinformacijos labirintais. Kad yra pasirinktas antras būdas, neginčijamai parodo net šis tik labai nedaug atverstas ir parodytas knygų turinyje surašyto melo ir dezinformacijos panoramos analitinis rašytinis. Šią išvadą patvirtina ir ministro V. Knašio pateikti duomenys apie tai, kad 2020 m. PV knygos autorė gavo iš jo, pasiėmė, bet nepanaudojo rašytinę (knygos) dokumentinę medžiagą, objektyviai ir teisingai vertinančią PV veiklą.

Antras, kodėl praėjus net 30 metų, jau tris kartus į Lietuvos Naujausių laikų istorijos klodus primygtinai brukami, švelniai sakant, neteisingos informacijos šaltiniai. O teisiškai, objektyviai žiūrint – melagingų vienpusiškų, dezinformacinių (todėl nusikalstamų) žinių šaltiniai. Trečio iš jų – paties chaotiškiausio, paties neteisingiausio 2020 m. PV veiklos sklaidos knygos turinys.

Trečias, kodėl toks (net trigubas) dėmesys tik devynis mėnesius veikusiai LKP daugumos Vyriausybei, kuri realiai nieko nespėjo daug Lietuvos labui nuveikti? Išskyrus: Ministrės Pirmininkės. reikalingas ir nelabai, keliones po pasaulio šalis, priešpriešos su LR AT organizavimą ir visuomenės susiskaldymo dėl šalies ekonomikos ir ūkio reformavimo sukėlimą. Atsakymo yra ir gali būti net keletas:

1. Išlikusio, pusę amžiaus veikusio ir giliai į sąmonę ir būvį įdiegto tarybinio, okupacinio mąstymo tolesnis veikimas.

2. PV narių daugumos ir kitų politinių bei verslo grupuočių noras ir  siekis ten pademonstruoti buvusią LKP/LDDP/LSDP veiklą ir galią su aliuziją į geriausius gebėjimus valdyti nykstančios Tautos likučius.

3. Lietuvos 1988-1992 m. Sąjūdžio naikinimui ir niekinimui. Jo, kartu su Tautos palaikymu, atkurto Lietuvos valstybingumo eliminavimui, tolesnio sisteminio trynimo iš lietuvių sąmonės ir istorinės atminties vykdymui.

Naudotų šaltinių sąrašas:

39. E, Grakauskas. Kelias į agrarinę reformą.psl.21,29; Agrarinė teisė, psl.99.
40..Žin.,1990,Nr.22-54;DR,t.I,psl.230.                                                                                                                        41. Nurodytų įstatymų ir nutarimų šaltinių pilna: Agrarinė reforma. Norminiai aktai. I- IV dalys, (sudarytojas E.Grakauskas), Kaunas,1991-1992; Žinios, 1990-1992m.; LR AT Stenogramos,1990- 1992 m.;LR  AT DR, t. I-IV.
42. Agrarinė teisė, psl. 110.
43. Valstybės  atkūrimas. Lietuvos Parlamentas 1990-1992. Vilnius,2013,psl.327-333.
44. E. Grakauskas. Signatarams nederėtų prisidėti prie savo pačių nuveiktų  valstybės statybos darbų  niekinio/menkinimo. Vilnius,2013,psl.1-5.
45. Agrarinė teisė, psl. 238, 279.
46. Žin.,1994, Nr. 3-41; E. Grakauskas. Agrarinė reforma ir jos teisiniai, bei ekonominiai pagrindai. Knyg.. Valstybės atkūrimas, psl.259.
47. Konstitucinio teismo aktai. t.,I, Vilnius, 1993-1996.
48. Ten pat, t., II. 1996.
49. E. Grakauskas. Nacionalinė agrarinė politika. Raida ir ateitis. Nepriklausomybės sąsiuviniai. Vilnius,2015, Nr.2 (12), psl. 21-33, 45-47.

Susiję:

LR Pirmosios Vyriausybės santykiai su LR Aukščiausiąja Taryba (I d.)

LR Pirmosios Vyriausybės santykiai su LR Aukščiausiąja Taryba (II ir III d.)