Lukiškių aikštėje projektuojama giljotina S. Skvernelio galvai

Ekspertai.eu siiūlomo Lukiškių aikštės projekto fragmentai.

Lietuva turi Užsienio reikalų ministerijos rūmus su prašmatniu priestatu, bet neturi savo užsienio politikos.

Valstybės piliečiai išlaiko gerą tuntą - beveik tūkstantį du šimtus - ministerijos valdininkų su įvairiausiais diplomatiniais rangais, laipsniais ir titulais, kurie skrupulingai turi prižiūrėti, kad tos užsienio politikos realiai nebūtų.

Palyginimui būtų galima pasakyti, jog tarpukariu Lietuvos URM turėjo du šimtus aštuoniolika darbuotojų, iš jų šimtas dvidešimt trys dirbo centrinėje būstinėje, devyniasdešimt penki - pasiuntinybėse ir konsulatuose užsienyje. Tačiau šiandien vargu ar kas išdrįstų sakyti, kad tada valstybė stokojo savarankiškos politikos ir gerų santykių su savo kaimynais.

Dabartinė mūsų respublika turi du parlamentinius komitetus - Užsienio reikalų ir Europos reikalų, kuriuose bendrai sudėjus posėdžiauja net trisdešimt trys Seimo nariai su visa politinio pasitikėjimo padėjėjų ir profesionalių patarėjų kariauna, tačiau jokia diskusija dėl valstybės užsienio politikos strateginių krypčių jau seniai nevyksta.

Ištisas URM aprobuotų bei deleguotų patarėjų korpusas veikia vadinamųjų pirmųjų valstybės asmenų - Seimo pirmininko, ministro pirmininko sekretoriatuose ir prezidentūroje, tačiau bene pagrindinė jo funkcija yra užtikrinti, kad spontaniškai kilusios užsienio politikos idėjos ir iniciatyvos, mediciniškais terminais kalbant, būtų abortuotos dar pačiose užuomazgose.

Tikriausiai nesuklysčiau pasakęs, jog Lietuvos padangę kartais nušviečia atskirų užsienio šalių delegacijų vizitų fejerverkai arba mūsų šalies atstovų gausios delegacijos pradžiugina Dubajų, Indoneziją ar kokią kitą spalvingos pasaulio kultūros šalį.

Tačiau turėtume susitarti, kad tokio pobūdžio veikla, kaip Respublikos prezidentės vizitas pas Kalėdų Senelį į Laplandiją, linkėjimai visokeriopos sėkmės Čilės prezidentui Sebastianui Pinerui išrinkimo proga ar sveikinimai Tailando karaliui Maha Vajiralongkornui, šiame kontekste nėra užsienio politika.

Sekti ir valdyti užsienio santykių viešąjį diskursą Lietuvoje yra pavesta keliolikai, gal net ant dviejų rankų pirštų suskaičiuojamų vietinių tariamų užsienio politikos ekspertų: vienai žaviai tarptautinių santykių ir politikos instituto politologei, keletui žiniasklaidos portalų apžvalgininkų ir diplomatų emeritų, kuriems palikta teisė laisvai pasidalinti savo įžvalgomis.

Esant ypatingam reikalui, netikėtai užsienio politikos plotmėje atsiradusiam sunaikintinam subjektui gali būti nukreipta didesnio kalibro artilerija - pavyzdžiui, eksministrai arba ekspremjerai.

Tokiu atveju laisvai pasireikšti nuomonių įvairovei ar kritiškam požiūriui į šalies užsienio reikalus beveik nėra galimybių.

Būtent tokį force majeure reiškinį Lietuvos politikos baruose plika akimi galima stebėti pastarosiomis dienomis, ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui konstatavus nepatenkinamą Lietuvos santykių būklę su kaimynine Rusija.

Išsakydamas savo nuomonę, Vyriausybės vadovas pareiškė, jog politinių santykių su Rusija nebuvimas tiesiogiai kenkia piliečių interesams.

Saulius Skvernelis išdrįso sulaužyti egzistuojantį tabu: karingai retorikai, skleidžiamai iš Daukanto aikštės, Rusijos atžvilgiu negali būti alternatyvos.

Pagrindiniams politikos architektams, manau, nėra paslaptis, jog Rusija yra didžiausia kaimyninė valstybė, susieta su Lietuva abipusiais verslo, energetikos, infrastruktūros ir kultūriniais saitais.

Rusijos federacija yra pagrindinis mūsų užsienio prekybos partneris. Reikėtų pabrėžti, jog praėjusiais metais Lietuvos eksporto į Rusiją apimtys siekė 3,14 mlrd. eurų ir buvo 27,7 procentais didesnės nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Eksportas į Rusiją sudarė 14,5 visų šalies eksporto apimčių.

Metų pabaigoje pasirašytas susitarimas tarp susisiekimo ministerijų leidžia padidinti trišalių (skirtų vežti krovinius į trečiąsias šalis ir iš jų) ir dvišalių leidimų (skirtų vežti kitų valstybių krovinius iš Lietuvos terminalų) skaičių. Lietuvos vežėjams ypač aktualūs trišaliai leidimai, kurie leidžia vežti prekes į Rusiją iš kitų valstybių ir atvirkščiai.

Tačiau, nepaisant galimų neigiamų padarinių, Rusiją jau seniai yra bandoma traktuoti tik kaip grėsmę ir versti vienu iš pagrindinių Lietuvos vidaus politiką lemiančiu faktoriumi.

Daugelis problemų Lietuvoje pateikiamos būtent per šią prizmę: ar reikėtų pateisinti neproporcingai dideles biudžeto lėšas kariuomenei, ar pagrįsti neadekvačius įsipareigojimus energetikos sektoriuje, ar įvardyti „grėsmes nacionaliniam saugumui“.

Drąsus ministro pirmininko pareiškimas sukėlė aiškiai neadekvačią, rėksmingą reakciją, kuri tik patvirtina, jog padėtis užsienio politikos srityje, švelniai tariant, yra nepatenkinama ar net žalinga Lietuvos valstybei.

Viena vertus, prezidentūros reakcija į ministro pirmininko išsakytą teiginį buvo perteklinė ir nekonstruktyvi, o tai aiškiai byloja, jog šiandien visi užsienio politikos svertai yra sukoncentruoti vienose rankose ir šiukštu niekam nevalia ten kištis.

Šiame paveiksle gana liūdnai atrodo užsienio reikalų ministro išsivadėjusi retorika bei nesuvokimas, jog ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, tiesiogiai yra pavaldūs ministrui pirmininkui.

Kita vertus, tapo aišku, jog Konstitucinis imperatyvas, jog Respublikos prezidentas spren-džia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, švelniai tariant, neatitinka tikrovės, nes šiuo atveju Užsienio reikalų ministerija, atstovaujama politiniu benamiu tapusio Lino Linkevičiaus, nelaiko savęs ministrų kabineto dalimi.

Tai tik patvirtina iškalbingas faktas, jog Vyriausybės vadovas buvo neinformuotas apie priimtus sprendimus, kai praėjusių metų gruodžio pabaigoje Jungtinėse Tautose Lietuva netikėtai balsavo už rezoliuciją, kuri buvo priimta tarptautinei bendruomenei reaguojant į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento D. Trampo sprendimą formaliai pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine ir perkelti ten savo ambasadą.

Ministras pirmininkas pasiuntė aiškią žinią, jog puikiai suvokia savo kaip Vyriausybės vadovo kompetencijos sritis ir nesiruošia būti aklu vykdytoju.

Esu įsitikinęs, jog, visų pirma, premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyvą reikėtų vertinti pozityviai jau vien todėl, kad tai yra dar vienas ženklas, liudijantis norą kurti gerus ir konstruktyvius santykius su kaimyninėmis šalimis bei žadantis per ilgai trukusio ledynmečio pabaigą.