Visi, kurie yra atostogavę prie Viduržemio jūros, visos Europos kurorto, vidurinės klasės viešbutyje, kuriame susirenka atsitiktiniai ir tipiniai europiečiai, yra galėję stebėti įdomų vaizdą, vertą socialinio eksperimento pavadinimo. Aišku, egzistuoja begalė išimčių, skirtingų atvejų ir žmonių, bet paprastai visai įdomu stebėti lietuvius, kurie pasidalija į kelias grupes. Vienus, vulgariu elgesiu bloginančius visų lietuvių įvaizdį; kitus – dėl to įvaizdžio labai sunerimusius ir besistengiančius jį gerinti, neduok Dieve, juos palaikys tokiais pat prasčiokais, kaip ir tie prastieji lietuviai. Jau net pyragėlių kaip kokiam vokiečiui kimšti nebegalima, reikia atrodyti kultūringam. Dar egzistuoja ir neutralių atostogautojų grupė, kuriems nesvarbu, ką apie juo pagalvos, nes jie atvyko paprasčiausiai atostogauti. Tačiau jie vis dėlto nenori būti lyginami su tais vulgariaisiais lietuviais, todėl lengvai išprovokuojami apsimesti geresni, negu yra.
Toks nerimas dėl savo tautybės, akivaizdu, nėra būdingas visiems, bet labiau – intelektualams, studentams, šiaip išsilavinusiems žmonėms. Ir dėl to, nepaisant šių žmonių išsilavinimo, jais nesunku manipuliuoti. Tiksliau, jų baime ką apie mus pagalvos? Ir šiandien tai yra stiprus politinis įrankis. Dar tik artėjant Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios eitynėms, mažai kam apie jas susimąstant ar tuo labiau šnekant, vadinamieji kovotojai su fašizmu jau siūlo pasirašyti internetinę peticiją prieš šias eitynes. Akivaizdu, tokia peticija tik jiems patiems ir būtų įdomi, tačiau būtent ši peticija yra surašyta anglų kalba ir paskelbta užsienietiškame puslapyje. Ja vakariečiai provokuojami badyti į mus pirštais ir vadinti neišmanėliais, nesugebančiais sustabdyti baisiųjų eitynių. Čia net nekalbu apie tai, kad peticijos objektyvumas labai abejotinas. Tačiau šią peticiją bet kada bus galima pakišti po nosimi ir gėdinti tautiečius: pažiūrėkite, ką apie tai mano normalūs Vakarų žmonės! Ir tik tvirtą, galbūt sovietmečio propagandos užgrūdintą politinį stuburą turintys žmonės tokiomis sąlygomis geba susiformuoti savarankišką požiūrį į šį reiškinį, net jei šis požiūris ir bus neigiamas. Ne visi pasiduoda šiai isterijai, bet spaudimas, be abejo, egzistuoja, ir iš gana patriotiško siekio pasirodyti geresniais lietuviais, būti tikrais europiečiais, žmonės gali imtis ir antipatriotiškų veiksmų, dėdamiesi tuo, kuo nėra, pagal primestą plepalų lygio suvokimą, kas yra europietiška, o kas ne.
Bet išaukime iš šių vaikiškų marškinių. Tautinis judėjimas jau seniai verda visai kitame puode, ir nenustebčiau, jei šiemet eitynės būtų silpnokos, nes dažnam jų dalyviui šiandien labiau rūpi referendumo klausimas. Minėta peticija – tiesiog geras manipuliavimo noru būti gerais europiečiais pavyzdys. Bet šis mąstymą išjungiantis metodas veikia įvairiausiomis formomis. Prieš rinkimus galime stebėti dar vieną įdomų spektaklį. Tarkim, politikas A nori didinti pridėtinės vertės mokestį, o politikas B – mažinti. Ekonomika čia labai paprasta. Politikas A sakys: štai Švedijoje PVM – net 25 %, ir jie gerai gyvena! O politikas B sakys: štai Nyderlanduose PVM – 19 %, ir jie gyvena dar geriau negu švedai! Taigi, kas geriau gyvena: švedai ar olandai, didinti ar mažinti PVM? Rinkėjus taip už nosies vedžioja visos pusės, net ir tie patys euroskeptikai visada beda pirštu į anglus ar vengrus, nors jų situacija, akivaizdu, kitokia nei mūsų. Galiausiai patys mąstome vis mažiau. Tai atsiskleidė ir linksmo skandalo metu, kada buvo pagarsinta, kad Europos Sąjunga uždraus rūkytus mėsos gaminius. Nors, kaip vėliau paaiškėjo, tiesiog buvo įvestos naujos direktyvos, užtikrinančios gaminių kokybę. Vis dėlto šis kurioziškas skandalas privertė susimąstyti: nuo kada mūsų institucijos tapo tokios neįgalios, kad patys nebesugebame reguliuoti net tokių elementarių dalykų?
Kalbant apie nemąstymą, norėčiau atkreipti dėmesį į dar neseną įvykį, kuris tyliai praslydo beveik nepastebėtas. Neseniai vyriausybė patvirtino naujas migracijos politikos gaires. Nieko verto paminėti ten nėra, išskyrus naują planą vilioti imigrantus (ir kuo daugiau) iš trečiojo pasaulio valstybių į Lietuvą. Kadangi planas iš esmės ne kultūrinis, o ekonominis, galime drąsiai teigti, kad jame kalbama apie masinę imigraciją, o ne apie pavienius laimės ieškotojus. Su pasibaisėjimu kitą dieną buvo galima klausytis šio plano iniciatorių LRT laidoje Laba diena, Lietuva. Jų pasisakyme visų pirma buvo apeliuojama į tai, kad visos Vakarų šalys taip darė, nes tam tikru momentu tai apsimokėjo. Laidos vedėjui atkreipus dėmesį į tautiškumą ir akivaizdžias radikalaus multikultūrizmo problemas, buvo atsakyta, kad mes viską padarysime geriau negu vakariečiai. Įsileisime tik gerus žmones, blogų imigrantų ir visų su tuo susijusių problemų pas mus niekada nebus. Kvaileliai vakariečiai turbūt tyčia įsileido ne tik gerus, bet ir blogus imigrantus. O štai mes jiems dabar parodysime, kokie mes europietiški… Tik štai, kaip ta kontrolė siekiant įsileisti tik gerus žmones būtų vykdoma, taip ir nesupratau. Privalau pripažinti, kad tai daroma remiantis tam tikru ekonominiu patriotizmu, tačiau kur nuves toks patriotizmas per ilgesnį laikotarpį?
Toks multikultūriškumo siekis yra vienas iš skaudžiausių mūsų nesugebėjimo susigaudyti situacijoje pavyzdžių. Pavadinkime tai mano ankstyvu perspėjimu, kuris niekam nerūpės. Sutinku, susiduriame su įvairiais iššūkiais, vienas iš jų yra senstanti visuomenė, dėl ko tariamai reikia vilioti imigrantus į Lietuvą. Bet čia norėčiau paminėti vieno mano bendraminčio išsakytas mintis, kalbant kiek kita, bet panašia tema – apie eurą. Tokioje situacijoje reikia mąstyti už dėžutės ribų (angl. out of box), o jeigu mes vietoj euro nacionalinę valiutą pririštume prie valstybinių miškų ir žemės; aukso čia, Lietuvoje, juk neiškasim? Ar toks pasiūlymas yra realus? Nežinau, galbūt tai visiška nesąmonė, bet kitoks požiūris į įsisenėjusias problemas tiesiog žavi. Kiekviena tokia idėja, tarsi gaivus oro gurkšnis, įkvepia viltį – o gal visgi gali būti kitaip? Ir jeigu sugalvoti gerą alternatyvą eurui yra sunku, o gal net neįmanoma, tai tokiam klausimui kaip darbo jėgos trūkumas Lietuvoje sugalvoti geresnį sprendimo būdą už masinę imigraciją į Lietuvą ne tik įmanoma, bet ir privaloma, norint užtikrinti mūsų išlikimą.