Mano kontrrevoliucinis credo

Mes gyvename „laikų pabaigoje“ (1 Pt 1, 20), paskutiniame veiksme dramos, apie kurios pradžią Šventajame Rašte pasakyta: „Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau! Kaip tave sukniupdė ant žemės, – tave, kuriš išguldei tautas! Kadaise manei savo širdyje: „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose. Užlipsiu ant aukščiausių debesų, – prilygsiu Aukščiausiajam!“ Bet buvai nugramzdintas žemyn į Šeolą – į patį Duobės dugną.“ (Iz 14, 12–15). Šiame metafiziniame didžiųjų revoliucijų provaizdyje Aušrinis (Šviesnešys – Liuciferis, t. y. Šėtonas) pasirodo kaip pirmasis revoliucionierius, maištautojas prieš hierarchiją ir egalitaristas. Šis „melagis ir melo tėvas“, kuris „nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44), žmonijos istorijos aušroje melagingu pažadu „jūs būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5) sugundė pirmuosius tėvus padaryti pirmapradę nuodėmę, per kurią į žmonių gyvenimą įėjo kančia ir mirtis. Iš neapykantos Dievui ir Jo atvaizdui žmoguje Šėtonas ir laikų pabaigoje gundo žmones melagingais „laisvės, lygybės, brolybės“ (arba „kas buvo nieks, tas taps viskuo“) pažadais, tačiau apgaulės vaisiais visada tampa begalinės žmonių kančios ir masinės žmogžudystės.

Kalbėjimas apie krikščionybės įvykdytą „revoliuciją“ gali būti prasmingas visuomenės mokslų diskurse. Tačiau žvelgiant iš krikščionybės mokymo apie blogio kilmę, pirmųjų tėvų nuopuolį ir Jėzaus Kristaus Atperkamąją Auką kaip pergalę prieš mirtį – pagrindinį šėtoniškosios revoliucijos vaisių – perspektyvos, Kristaus Bažnyčios gimimas pasirodo kaip kontrrevoliucinis aktas par exellence. Savo žemiškoje kelionėje Kristaus Bažnyčia yra Ecclesia militans – kovojanti Bažnyčia, kuri nesutinka gyventi taikoje su blogiu. Bažnyčios Steigėjas sako: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo.“ (Mt 10, 34) Todėl iš karto po Bažnyčios gimimo Šėtonas pradėjo su ja karą, kuris tęsis iki istorijos pabaigos ir galutinės Dievo pergalės prieš blogį.

Šiame kare prieš Bažnyčią Šėtonas nuo pat pradžių naudojo dvi pagrindines strategijas. Pirmoji buvo godumo nuodėmės, kuri yra „visų blogybių šaknis“ (1 Tim 6, 10), puoselėjimas krikščionių širdyse – ypatingai širdyse tų, kuriems buvo patikėta valdžia Rytų ir Vakarų krikščioniškose visuomenėse. Šiame karo teatre didžiausia Šėtono pergale tapo Rytų ir Vakarų krikščioniškų visuomenių kapituliacija prieš palūkininkavimo dvasią. Antroji strategija buvo proto puikybės kurstymas, siekiant pastūmėti racionalizuoti krikščionybės paslaptį. Šios strategijos vaisius buvo gausios erezijos. Daugumos jų tėvynė buvo krikščioniškieji Rytai, tačiau jų destruktyvus potencialas griaunant krikščioniškų visuomenių pamatus daugiausia pasireiškė Vakaruose. Reformacijoje, Nyderlandų ir Anglijos revoliucijose regime abiejų šių strategijų sinerginį efektą, tačiau kovojanti su Bažnyčia dvasia dar nedrįsta nusimesti kaukę ir savo kovą dar pridengia Kristaus vardu ir krikščioniškos visuomenės atnaujinimo šūkiais.

Didžiojoje Prancūzijos revoliucijoje – brandžiausiame vadinamosios „Apšvietos“ (kurios „šviesa“ nemaža dalimi sklido nuo Šviesnešio – Liuciferio) vaisiuje – ši kaukė numetama, ir Šėtonas apreiškia pasauliui savo trejybę „laisvės, lygybės, brolybės“ pavidalu. „Laisvė, lygybė, brolybė“ išreiškia liberalizmo (laisvės be Kristaus), komunizmo (lygybės be Kristaus) ir nacionalizmo (pagoniškos brolybės ne Kristuje, o „kraujyje ir žemėje“) vienovę, – ši šėtoniška trejybė vis labiau tampa Vakarų „žodžiu“, kurį jie taria pasauliui progresuojant jų apostazijai, t. y. atkritimui nuo Žodžio, kuris yra tikros laisvės, lygybės ir brolybės versmė. Aišku, Vakaruose ir toliau atsirasdavo teisiųjų – priešingu atveju Vakarus jau būtų ištikęs Sodomos ir Gomoros likimas. „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), – daugybė misijonierių iš Vakarų šalių liko ištikimi šiam Išganytojo priesakui, o kai kurie iš jų toli nuo savo žemiškosios tėvynės praliejo už Jį savo kraują. Būtent Vakaruose – Vandėjoje ir Bretanėje – prasidėjo Baltoji kova. Tačiau vis didėjanti Vakarų valdančiosios ir intelektualinės klasės dalis, pradedant XVIII a. pabaiga, vis giliau grimzta į apostazijos nuodėmę, už kurią Vakarai buvo Šėtono apdovanoti tokia valdžia pasauliui, kokios niekada iki tol – Vakarų krikščioniškosios kultūros klestėjimo laikais – neturėjo. Apie trečiąjį Jėzaus gundymą Šventasis Raštas pasakoja: „Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.“ (Mt 4, 8–11) Tai, kad XIX–XX a. „visos pasaulio karalystės“ atsidūrė Vakarų valdžioje (įvairių kolonializmo formų, tarp jų ir dvasinės kolonizacijos šėtoniškosios trejybės pagalba, pavidalu), byloja pirmiausia apie tai, kad, pradedant XVIII a. pabaiga, Vakarai nustojo tarti: „Eik šalin, šėtone!“

Šventoji Dieviškoji Trejybė yra Vienis ir Meilė, – ir Ji apreiškia Save pasauliui kaip Vienį ir Meilę. Šėtoniškoji trejybė taip pat yra vienis, nes jeigu Šėtonas būtų savyje susiskaldęs, „kaipgi tuomet galėtų išsilaikyti jo karalystė?“ (Mt 12, 26) Tačiau pasauliui šėtoniškoji trejybė apreiškia save kaip susiskaldymą ir neapykantą, – savo blogio karalystę galvažudys ir melagis kuria prisidengdamas konkuruojančių ideologijų kaukėmis, ideologijų, kiekviena iš kurių skelbiasi esanti „išgelbėtoja“ ir „išvaro Šėtoną“, esantį kitose dviejose ideologijose, kiekviena turi savo šventuosius tekstus, simbolius, apaštalų, vadų, didvyrių ir kankinių kultus. Didžia švente Šėtonui tapo Antrojo pasaulinio karo skerdynės, kuriose trimis skirtingomis „išgelbėtojų“ kaukėmis prisidengęs galvažudys ir melagis pražudė daugybę žmogiškų gyvybių ir sielų.

Kelias į Antrojo pasaulinio karo piktadarystes, po kurių Vakarai galutinai prarado bet kokį pagrindą vadintis „krikščioniškais“, buvo atvertas Pirmajame pasauliniame kare, kuriame Šėtonas mėgavosi trijų monarchijų, prieš amžių sudariusių Šventąją Sąjungą, žūties tarpusavio kovoje vaizdu. Vienas ryškiausių politinės valdžios esminio pokyčio pasaulyje, dar neseniai teisėtai vadinto „krikščionišku“, ženklų yra tai, kad komunistų nužudytas paskutinis Rusijos imperatorius, kanonizuotas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios, ir paskutinis Austrijos imperatorius, beatifikuotas Romos Katalikų Bažnyčios, tapo paskutiniais valstybių vadovais, iškeltais į altoriaus garbę didžiausių Rytų ir Vakarų krikščionių bažnyčių.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje vis aštrėjančios gėrio ir blogio kovos pagrindine arena tampa revoliucijos apimtos Rusijos platybės. Apie ypatingą Rusijos vaidmenį mūsų laikų pasaulio istorijoje kalbėjo ir Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina. Nepriklausomų tautinių valstybių susikūrimas vakariniuose buvusios Rusijos imperijos pakraščiuose buvo teigiamas reiškinys – šių valstybių gyventojai nepatyrė bedievių, kurių valdžioje po pralaimėtos Baltosios kovos atsidūrė istorinė Rusija, tironijos ir piktadarysčių. Viena iš tokių nugalėjusios kontrrevoliucijos šalių, kurios bažnyčiose krikščionys nekliudomi šlovino Dievą ir nebuvo verčiami stebėti tyčiojimosi iš nacionalinės kultūros, buvo Lietuva. Kontrrevoliucinis Baltijos šalių potencialas, buvęs taip pat ir jose veikiančioje Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje, be viso kito pasireiškė Vilniaus ir Lietuvos metropolito inicijuotoje Pskovo „Stačiatikių misijoje“, kurios sėkmė vokiečių kariuomenės okupuotoje teritorijoje privertė bedievišką valdžią laikinai sumažinti Bažnyčios persekiojimo mastą. Nežiūrint didžiulių sunkumų, su kuriais susidūrė lietuvių tauta kuriant savo valstybę, Dievas buvo palankus kontrrevoliucinei Lietuvai. Šalis vystėsi, o lietuvių tauta, nežiūrint ir anuomet aktualios emigracijos problemos, tvirtėjo ir augo savo istorinėje tėvynėje.

Tuo metu, kai milijonai geros valios žmonių šventė pergalę prieš vieną iš šėtoniškosios trejybės narių Antrajame pasauliniame kare, piktos valios šaltinis ir melo tėvas anaiptol nebuvo apimtas liūdesio. Didžia pramoga jam tapo dviejų likusių jo trejybės narių, apsiginklavusių išties šėtoniškais ginklais, kurių pagalba piktoji valia gali daug kartų sunaikinti gyvybę Žemės planetoje, globali priešstata. Pats tokių ginklų buvimo Homo sapiens rūšies rankose faktas yra vienas įrodymų to, kad pastaroji rūšis fundamentaliai skiriasi nuo visų kitų rūšių, kada nors gyvenusių šioje planetoje, – šioje rūšyje slypi kažkas nežemiško, kažkas iš anapus. Tas „kažkas“ – Kūrėjo paveikslas ir panašumas (Pr 1, 26), taip pat ir jėga, panaši į Jo jėgą, kaip parašyta: „Jis apvilko juos jėga, panašia į savo, – padarė juos pagal savo paveikslą.“ (Sir 17, 3) Tačiau šėtoniškosios trejybės pavergtoje, apostazijos būklėje esančioje žmonijoje ši kūrybinga jėga išsigimsta į griaunančią branduolinės bombos ir savižudiško aplinkos naikinimo jėgą.

Dar vieno šėtoniškosios trejybės nario, kurį jo „antipodas“ (o iš tikrųjų kolega žmonijos suvedžiojimo ir žmonių naikinimo reikale) pavadino „blogio imperija“, žlugimą milijonai geros valios žmonių pasitiko su džiaugsmu ir lūkesčiais, kuriems, deja, nebuvo lemta išsipildyti. Į komunizmo žlugimą galvažudys, melo tėvas ir revoliucionierius „nuo pat pradžios“ atsakė nauju revoliucinės energijos potvyniu. Globalios neoliberalios revoliucijos cunamis Mamonos žyniams suteikė tokią valdžią žmonijai, kokios jie dar niekada neturėjo. Būdami apsvaiginti savo sėkmės, revoliucionieriai net pradėjo svaičioti apie „istorijos pabaigą“. Šios revoliucijos epicentras buvo JAV – šalyje, pagimdytoje protestantizmo revoliucijos ir Liuciferio įkvėptos Apšvietos, „Mieste ant kalvos“, naujame netikrame mesijuje ir naujos netikros evangelijos, kurios pagundai neatsispyrė buvusios komunizmo netikros evangelijos aukos, skelbėjuje. Erdvę nuo Baltijos ir Adrijos jūrų iki Ramiojo vandenyno nuniokojęs neoliberalus cunamis nušlavė tą socialinį paveldą, kurio dėka „socialistinėje stovykloje“ buvo galima įžvelgti krikščioniškojo socialinio mokymo bruožus (socialinio teisingumo elementus), ir dėl kurio konkuruojančioje „kapitalistinėje stovykloje“ kapitalizmas buvo priverstas turėti „žmogišką veidą“. Šėtoniškojoje trejybėje save pasauliui apreiškiantis melagis ir galvažudys, liberalizmo, komunizmo ir nacionalizmo tarpusavio vaiduose užmušęs milijonus žmonių ir pražudęs daugybę sielų, buvusioje „socialistinėje stovykloje“ naikindamas „lygybės“ elementus „laisvės“ vardan, trumpam susitaikė su tuo, kad skausmas, teikiamas „išlaisvintoms“ visuomenėms dangaus keršto šaukiančio socialinio neteisingumo, buvo malšinamas tikros laisvės elementais, tokiais kaip tikėjimo, žodžio laisvė, arba komunizmo pavergtų tautų – pvz., Rytų Europos ir Baltijos šalyse – politinė laisvė. Tačiau šiuos tikros laisvės elementus melagis ir galvažudys buvo užsimojęs netrukus sunaikinti, todėl beveik iš karto po „blogio imperijos“ žlugimo Vakaruose, prisidengiant kova už „toleranciją“, prasidėjo nuožmus krikščioniškosios kultūros ir moralės likučių puolimas. O nuo komunizmo „išlaisvintų“ šalių politinė laisvė bematant virto įvairiomis vasalinės priklausomybės nuo netikro mesijo, netikros evangelijos skelbėjo ir Mamonos žynių tvirtovės – JAV – formomis.

„Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24), – sako Išganytojas. Globalių palūkininkų (finansinio internacionalo), aktyviai talkinusių 1789 m. revoliucijai Prancūzijoje, 1917 m. revoliucijai Rusijoje ir 1933 m. nacionalsocialistinei revoliucijai Vokietijoje, neoliberali revoliucija dar labiau pastūmėjo žmoniją tolyn nuo tikrų laisvės, lygybės ir brolybės, artėjimas prie kurių įmanomas tik tarnaujant Kristaus apreikštam tikrajam Dievui. Mamonos žynių vykdomą šalių ir tautų pavergimą lydėjo žmonijos istorijoje precedento neturintis socialinės nelygybės tarp pasaulio šalių ir tautų (o taip pat ir atskirų šalių ir tautų viduje) augimas, o sąlyginės socialinės taikos būklė kai kuriose planetos vietose buvo paversta „žmogus žmogui vilkas“ ir „visų karas prieš visus“ tikrove, – tragiškiausias tokio žmogiškų santykių degradavimo pavyzdys yra Artimieji Rytai, kuriuose nuo apaštalų laikų egzistuojančios krikščionių bendruomenės buvo atsidūrusios visiško sunaikinimo perspektyvos akivaizdoje. Kontrrevoliuciniai (arba tie, kuriuos revoliucijos vadai skelbė tokiais esant) judėjimai įvairiose planetos vietose buvo slopinami pasitelkiant šmeižtą globalių palūkininkų kontroliuojamose „masinės informavimo priemonėse“, šantažą, ekonomines sankcijas ir tiesioginę karinę agresiją. Tačiau Rusijos kontrrevoliuciniame potenciale neoliberalios revoliucijos vadai matė ir tebemato ypatingą grėsmę.

Šis kontrrevoliucinis potencialas kol kas yra nepilnai išskleistas. Dramatiškas Rusijos dabartinės padėties XXI a. dvasiniuose frontuose paradoksas slypi tame, kad Rusijos vadovaujama kontrrevoliucija nepakankamai suvokia dvasinės kovos esmę, o savo pagrindinį gynėją mato antrojo šėtoniškosios trejybės nario palikime – šėtoniškame masinio naikinimo ginkle. Galvažudys, melagis ir revoliucionierius „nuo pat pradžios“ daro viską, kad toks tikrosios dvasinės kovos esmės suvokimas neateitų, ir kad Rusijos vadovaujama kontrrevoliucija neapsiginkluotų ginklais, apie kuriuos kalba apaštalas Paulius. „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.“ (Ef 6, 11–17) Deja, tenka pripažinti, kad galvažudys, melagis ir revoliucionierius „nuo pat pradžios“ pasiekė nemenkų laimėjimų, ir kontrrevoliucinis Rusijos potencialas didžia dalimi lieka supančiotas šėtoniškosios trejybės pančiais. Aukščiausių valdžios atstovų dalyvavimas Dieviškojoje liturgijoje keistai „dera“ su jų vykdoma antinacionaline neoliberalia socialine ir ekonomine politika Mamonos žynių naudai, o pagrindinėje šalies aikštėje vis dar stovi mauzoliejus su didžiojo revoliucionieriaus ir bedievio, istorinės Rusijos griovėjo ir masinio teroro prieš rusų tautą organizatoriaus „relikvijomis“. Daugybė jo stabų vis dar stovi Rusijos miestų aikštėse, ir daugybė gatvių, aikščių, parkų, metro stočių ir kitų visuomeninių objektų vis dar pavadinti jo vardu, o taip pat kitų revoliucionierių, bedievių, caro šeimos žudikų ir kitų žmogžudžių vardais. O Ukrainoje po „Orumo revoliucijos“ ir „dekomunizacijos“ vėliava stebime trečiojo šėtoniškosios trejybės nario – dar vieno įrankio sulaikant kontrrevoliucinio Rusijos potencialo sklaidą – prisikėlimą.

Sumaniai manipuliuodamas savo trejybės elementais pokomunistinėje erdvėje, taikydamas įvairius šių elementų derinius kiekvienai pokomunistinei šaliai, melo tėvas ir galvažudys pasiekė, kad po „Geležinės uždangos“ ir Berlyno sienos griūties pokomunistinė erdvė – ypatingai Rytų Europoje – tapo ne tautų, iš tikrųjų išsivadavusių nuo bedieviškos doktrinos, bendradarbiavimo erdve, o naujų skiriamųjų linijų erdve su žmogžudysčių židiniais, įsiliepsnojusiais šioje erdvėje pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo, – taip atsitiko Jugoslavijoje ir Ukrainoje. Deja, tenka pripažinti, kad, palyginti su 1918–1940 m. laikotarpiu, dvasinės ir politinės Lietuvos koordinatės Rusijos atžvilgiu ženkliai pasistūmėjo revoliucinio polio link. Kitaip nei 1918–1940 m. Lietuva, kuri, nežiūrint visų jos trūkumų, buvo nugalėjusios kontrrevoliucijos šalis, 1991–2018 m. Lietuva, nežiūrint visų jos „privalumų“ ir „pasiekimų“, yra revoliucinė neoliberali valstybė globaliame JAV vadovaujamame neoliberalių režimų internacionale, kurios destruktyvi energija nukreipta, viena vertus, į išorę – kontrrevoliucijos židinių pasaulyje (pirmiausia Rusijos) atžvilgiu, o kita vertus, į vidų – pačios lietuvių tautos atžvilgiu. Šios tautos demografinė degradacija, jos nyksmas istorinėje tėvynėje (o reiškia – ir pasaulyje) akivaizdžiai demonstruoja revoliucinės neoliberalios Lietuvos valstybės žiaurumą vienos seniausių indoeuropiečių kalbų vartotojos atžvilgiu.

Istorija nėra nei geopolitinių mitų – Begemoto ir Leviatano, sausumos ir jūros amžinos kovos – sklaidos arena, nei tautų ir civilizacijų, įkalintų – panašiai kaip biologiniai organizmai – neišvengiamoje gimimo, jaunystės, brandos, senėjimo ir mirimo stadijų sekoje, visuma. Ji nėra nei klasių kovos arena, nei „pažanga laisvės suvokimo vyksme“, nei kokia nors kitokia „pažanga“. Istorija yra valių – Dieviškosios, žmogiškosios ir šėtoniškosios – sankryža, ontologinė Dievo ir žmogaus laisvo bendradarbiavimo vieta, kurioje, tačiau, žmogus, skirtingai nuo Mergelės Marijos ištarto „tebūna“ (Lk 1, 38), visada gali pasakyti (ir labai dažnai sako) Dievui „ne“. Istorija yra žmonių širdžių plakimo vieta, tas, pasak didžiojo rusų rašytojo, „kovos laukas“, kuriame „rungiasi Dievas ir velnias“. Žmogus nėra ląstelė biologiniame tautos arba civilizacijos organizme, esančiame kovos už išlikimą su kitomis tautomis-organizmais ir civilizacijomis-organizmais būvyje, kovos, kurioje ląstelės yra pasmerktos arba būti žmogžudystės bendrininkėmis („patriotais“), arba būti pašalintomis – kaip piktybinis auglys – iš organizmo chirurginio įsikišimo būdu („išdavikais“). Krikščionis yra mistinio organizmo, Kūno – Bažnyčios, – kurio Galva yra Jėzus Kristus, narys. (Kol 1, 18) Krikščionis yra šakelė vynuogyne, kurio vardas – Jėzus Kristus. (Jn 15, 5) Kiekvienoje nuodėmėje žmogus įvykdo revoliucinį aktą, kuriuo įneša indėlį į pirmojo revoliucionieriaus – Šėtono – kovą. Ir kiekvienoje sunkioje nuodėmėje žmogus „bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė“. „Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.“ (Jn 15, 6)

„Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.“ (1 Jn 1, 8). Jei sakome, jog niekada nelinkėjome mirties kai kuriems iš tų, kurie sutverti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, – esame melo tėvo valdžioje. Aš labai gerai pamenu, kaip visa širdimi linkėjau mirties tiems, kurie 1991 m. sausio 13 - osios naktį buvo „kitoje barikadų pusėje“, – Lietuvos nepriklausomybės priešininkams. Man tuomet buvo 16 metų, todėl aš labai gerai suprantu tuos jaunus žmones, kurie įvykdė žmogžudystės nuodėmę įvairiose revoliucijose, pradedant vadinamosiomis „didžiosiomis“ ir baigiant „spalvotomis“. Guodžia tai, kad didžiosios jų daugumos atžvilgiu galima pritaikyti nukryžiuoto Viešpaties žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“ (Lk 23, 34) Daug didesnį nerimą kelia išganymo perspektyva tų, kurie, būdami jau nebejauni (o kai kurie net jų susitikimo su Viešpačiu išvakarėse), toliau teikia finansinę ir kitokią paramą pirmojo revoliucionieriaus, melo tėvo ir galvažudžio „nuo pat pradžios“ pradėtam darbui.

Visapusiška Vakarų krizė, kurios viena apraiškų yra migracijos krizė ir „Europos islamizacijos“ baimė, yra Vakarų krikščioniškojo pašaukimo išdavystės pasekmė. Europos kultūros – jos Vakarų ir Rytų (po Bizantijos žūties įkūnytos pirmiausia Rusijoje) versijų pavidalu – istorijos trajektorija yra kilimas po krikščionybės (ir monarchinio principo) ženklu ir smukimas po dechristianizacijos (ir liberalios priešstatos monarchiniam principui) ženklu. Tačiau Dievo keliai nesusekami (Rom 11, 33), o Dvasia „pučia, kur nori“. (Jn 3, 8) Todėl negalima visiškai atmesti Europos krikščioniškojo prisikėlimo galimybės, nors dabar tai daugiau panašu į stebuklo laukimą. Bet stebuklui reikalingas tikėjimas (Mk 6, 5–6), tas tikėjimas, dėl kurio sielojosi Viešpats, sakydamas: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8) Bažnyčios Steigėjas užtikrino, kad „pragaro vartai jos nenugalės“. (Mt 16, 18) Šėtono pradėta revoliucija pasmerkta pralaimėti. Dieną ir valandą, kurios „niekas nežino, nei dangaus angelai, nei sūnus, tik Tėvas“ (Mk 13, 32), Dievas nutrauks jos žygį, kuriam dabar, pasak apaštalo Pauliaus, priešinasi „likutis“: „Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Dievui Izraeliu: Viešpatie, jie išžudė tavo pranašus, išgriovė tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės. O kaip skamba Dievo atsakymas? Aš pasilaikiau dar septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį. Taip pat ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis.“ (Rom 11, 2–5) „Išžudė tavo pranašus, išgriovė tavo aukurus“, – Elijo skundas Dievui neištikimu Izraeliu ir Dievo atsakymas pranašui dera ir savo krikščioniškąjį pašaukimą išdavusių revoliucinių visuomenių kontekste. „Likutis“ – tie, kurie neatsiklaupė prieš Mamoną ir nėra apžavėti šėtoniškosios trejybės, tie, kurie – kiekvienas savo tautoje – priešinasi naikinančiam revoliuciniam viesului, kylančiam iš Šviesnešio nuopuolio. Priešinasi vardan to, kad po galutinės Dievo pergalės prieš blogį atnaujintame pasaulyje – ne tame, kuriame Mamonos žynių tvirtovė ir „spalvotų revoliucijų“ įkvėpėja bei maitintoja pripažįsta Jėruzalę Izraelio sostine – tautos atneštų į Dangaus Jeruzalę savo lobius ir brangenybes. (Apr 21, 24–26)