Markso materializmas ir dvasios problema

Marksizmas, kaip ir kiekviena pasaulėžiūra, remiasi tam tikromis pagrindinėmis sąvokomis. Viena tokių yra filosofinis materializmas. Ir nors klasikų darbuose jis gan aiškiai apibrėžtas, iki šiol netrūksta įvairių spekuliacijų. Neva Markso mokymas – tiesiog „ekonominio materializmo“, arba „ekonominio determinizmo“ pasaulėžiūra, neigianti kultūros ir moralės, apskritai dvasios reikšmę visuomenėje. Iš tiesų toks aiškinimas būdingas antimarksistinei propagandai. Tačiau jai teikia peno ir kai kurių marksistų, ar bent save tokiais laikančių veikėjų primityvus, beviltiškai schematiškas dalyko supratimas. Todėl manau, kad yra būtina jį pagaliau išsiaiškinti ir, taip sakant, susidėlioti taškus ant „i“.

Taigi paklauskime: kas tai yra tasai materializmas? Kokia jo tikroji reikšmė? Kaip jį suprato pats Marksas? Ir, pagaliau, ko gi iš to galime pasimokyti šiandien – dabar ir čia? Atsakymui į šiuos, o taip pat ir kai kuriuos kitus esminius klausimus ir skirsiu šį nedidelį rašinį.

1. Materializmas ir idealizmas

Manau, kad reikia pradėti nuo paprasčiausio. Būtent nuo to, kad „materializmas“, kaip nurodėme iš pradžių – pirmiausiai yra sąvoka. Todėl, kaip bet kurios kitos sąvokos atveju, svarbiausias yra jai teikiamas apibrėžimas. Nes be aiškaus, tikslaus ir nuosekliai į bendrą pažiūrų sistemą „įsipaišančio“ apibrėžimo, nesusipratimai yra tiesiog neišvengiami.

O tokių čia yra labai daug, nes paplitusioje kasdienėje, arba, sakykime, buitinėje vartosenoje, žodis materializmas turi visiškai kitokią konotaciją, nei filosofiniame kontekste, kokiame rašė bei kalbėjo Marksas. Iš tiesų tereikia paklausti pastarojo konteksto nenagrinėjusio, bet nors kiek labiau mąstyti linkusio žmogaus, kas tai yra materializmas, ir išgirsi kažką tokio: kad materializmas yra tokia etinė laikysena, kada orientuojamasi į medžiagines gėrybes, žodžiu – turtus, jų kaupimą ir t. t. Šitokia prasme tiek Šekspyro žydas Šeilokas, tiek Cvirkos Frankas Krukas – tiesiog puikūs materialistų pavyzdžiai.

Kaip nekeista, visiškai priešinga reikšmė teikiama „materializmo“ antonimui – „idealizmui“. Visi būsime girdėję, kaip aukštesnių polėkių – idėjiški, kūrybiški bei esant reikalui pasiaukoti nebijantys žmonės vadinami idealistais. Ir šiame tarpe – ne vien koksai Don Kichotas, ar netgi Jėzus Kristus. Pagal tokį supratimą, patys marksizmo klasikai – tiek Marksas ir Engelsas, tiek Leninas – neabejotinai laikytini idealistais, nes gyveno jie, kaip sakoma evangelijose, „ne vien tik duona“, bet komunistiniais idealais, dėl kurių ir dirbo, ir kūrė, ir kovojo. Jų biografijos šitai kuo aiškiausiai parodo.

Žinoma, ne asmenybėse ar jų gyvenimo istorijose tokių dalykų, kaip „materializmas“ ar „idealizmas“ esmė. Tačiau pats faktas provokuoja klausimą – kaip gi tai suprasti, jeigu jie gyvenime buvo tokie dideli idealistai, bet išpažino pasaulėžiūrą, kurios vienu pagrindinių principų yra materializmas? Taip suprasti, kad marksizmo klasikams šios sąvokos turėjo visiškai kitą reikšmę, nei mūsų kasdieniams „virtuvės filosofams“.

Todėl ir turime pereiti prie atitinkamo jų apibrėžimo. Bet prieš tai reikėtų pastebėti, kad minėtosios sąvokos, kiek jas vartojome aukščiau – iš esmės labiau etinės. Tačiau tiek marksizme, tiek apskritai filosofijos istorijoje „materializmas“ ir „idealizmas“ pirmiausiai yra ne etikos, bet pažinimo teorijos, arba gnoseologijos kategorijos. O konkrečiai, tai yra sąvokos, apibrėžiančios skirtingus, diametraliai priešingus atsakymus į štai kokį klausimą: kas pirmiau – ar idėja, ar materija? Kitaip tariant, ar dvasia, ar medžiaga, žodžiu – gamta. Filosofai, teigiantys, kad pirmiau idėja – idealistai; kad materija – materialistai. Ir tai – ne etikos, ne moralės, o tiesiog metodologinio principo klausimas. „Abu posakiai – idealizmas ir materializmas“, – kaip teigė Engelsas, – „pradžioje nieko kita ir nereiškia, ir tik ta prasme jie čia ir vartojami“[1].

2. Hėgelio idealizmas

Kad nors bendrais bruožais suprastume ne tiktai materializmą apskritai, bet būtent Markso materializmą, turime eiti toliau, nei vien iki paprasčiausios sąvokų „idealizmas“ ir „materializmas“ apibrėžties. Dalykas reikalauja paliesti Hėgelį, kurį dėl pastarojo išvystyto dialektinio metodo Marksas visą likusį gyvenimą laikė tikruoju savo mokytoju. Ir nors jis, kaip ir Marksas – buvo dialektikas – vis dėlto Hėgelio filosofija iki pat šaknų buvo idealistinė. Tačiau be šio idealizmo nebūtų galėję būti nei Markso, nei jo materializmo. Tad norėdami suprasti Marksą – turime suprasti Hėgelį.

Taigi, Hėgelis buvo idealistas. Bet kartu jis buvo dialektikas ir todėl istoriją suprato kaip vystymąsi. Būtent, kaip absoliučiosios dvasios vystymąsi. Tačiau kas gi ta „absoliučioji dvasia“? Hėgeliui tai yra pasaulinė istorinė dvasia, iš kurios išsirutulioja tiek kiekviena konkreti visuomenės realija, tiek pati istorija apskritai. Lyg dieviškas pasaulio embrionas, ji iki pačios istorijos pradžios savyje neša visos istorijos užuomazgą, judėdama pati iš savęs ir pati būdama savo, o kartu – ir pačios istorijos – varomąja jėga. Ne istorija kurią dvasią, bet dvasia – istoriją. Šiuo požiūriu absoliučioji dvasia pasireiškia kaip dievas, kokį jį įsivaizduoja teizmas – tik skirtumas tas, kad Hėgeliui ši pasaulinė dvasia yra „vieninga ir visuotinė substancija“[2], paprasčiau šnekant – viską apimantis pirminis pradas. O kadangi šis pradas yra dvasinis – ir tiktai dvasia pasižymi laisve (priešingai medžiagai, kuri pati savaime neturi net sąmonės, be kurios jokia laisvė negalima), tai ir absoliučiosios dvasios esmė yra būtent laisvė*.

Šis išsiskleidimas, kuris ir yra istorija – Hėgelio koncepcijoje pasireiškia kaip absoliučiosios dvasios kelionė – jos pradžia, išėjimas ir pagaliau jos grįžimas į save. Iš esmės tai ne kas kita, kaip dialektinis neigimo neigimas, kurį galime pavaizduoti paprastos algebros pavidalu. Absoliučioji dvasia iš pradžių, kaip embrionas – tai X, arba tezė; išeidama iš savęs t. y., imdama vystytis – ji paneigia savo pirminę būseną, tapdama svetima pačiai sau, kas reiškia neigimą, arba -X, žodžiu – antitezę. Pagaliau, idėja grįžta į save, įveikusi susvetimėjimą atgaudama savo tikrąją esmę, bet su naują kokybę lemiančia patirtimi, žodžiu, -X × -X, yra neigimo neigimas, arba X², arba sintezė. Taip ir užsibaigia jos kelionė, kuri ir yra istorija.

Taip, čia schema duota formaliai ir todėl kai kuriems skaitytojams ji gali būti ne iš karto suprantama. Todėl ją pailiustruosime mano mėgstamu pavyzdžiu, o būtent – biblijine žmonijos raidos samprata, kuri tiesiog puikiai atitinka Hėgelio įsivaizduojamą pasaulinės dvasios kelionę. Pradžia, arba tezė, žodžiu, X – tai lyg Adomas ir Ieva, pati žmonijos užuomazga, kokia ji buvo Edeno sode – nekalta ir nesugadinta, bet naivi, nes nepažįstanti tikrai nei gėrio, nei blogio. Tai yra tezė. Tuo tarpu -X, arba antitezė atitinka pirmutinę Adomo ir Ievos nuodėmę, per susvetimėjimą su tikrąja savo esme. Taip prarandamas pirminis dvasios tyrumas ir paliekamas pirmykštis Edeno rojus, bet kartu įgyjamos žinios apie gėrį ir blogį. Žodžiu, apie pasaulį ir jo tikrovę. Pagaliau, sintezė, didysis neigimo neigimas, -X × -X, arba X² – yra ne kas kita, kaip Armagedoną (paskutinįjį mūšį tarp gėrio ir blogio) seksianti dievo karalystė žemėje, kuri ir yra susvetimėjimo įveikimas, žmogaus grįžimas atgal į save pažinus ir gėrį, ir blogį, ir sąmoningai pasirinkus gėrį.

Žinoma, tai yra tik palyginimas, bet formos atžvilgiu daugiau mažiau analogišką vaizdą gauname Hėgelio sistemoje, apie kurią kalbant būtina pažymėti, kad jis manė istoriją turint pabaigą (arba, pagal mūsų palyginimą, X²) ir teigė, kad ji jau įvykusi, o pasaulinė dvasia pagaliau save suvokusi (per paties Hėgelio filosofiją) ir grįžusi į savo tikrąją esmę, žodžiu, į laisvę. Taip sakant, viskas jau baigėsi. Tuo būdu Hėgelis dialektinę filosofiją privedė prie iš esmės konservatyvių politinių išvadų, kuriomis ir baigiasi jo vaizduotasis pasaulinės dvasios žygius, o su juo – ir visa Hėgelio sistema.

3. Markso materializmas

Nors Marksas neabejojo dialektiniu Hėgelio pažinimo metodu, minėtosios išvados jo nepatenkino. Todėl jis atmetė tiek Hėgelio filosofinį idealizmą, tiek jo politinį konservatizmą, žodžiu – atmetė Hėgelio sistemą – verčiau pereidamas į filosofinio materializmo ir revoliucinės politikos pozicijas, vienu metu tapdamas ir griežtu Hėgelio priešininku, ir tikruoju Hėgelio dialektinio metodo – jo istorijos kaip besivystančio proceso supratimo – perėmėju.

Materialistinis istorijos supratimas Marksui reiškia, kad pirmiau ne dvasia kuria tikrovę, bet tikrovė lemia dvasią. Tikrovė, kuri pirmiausiai liečia klausimą dėl žmogaus pragyvenimo reikmių gamybos, žodžiu – ekonominė tikrovė. Santykių, į kuriuos suėję žmonės užsiiminėja šia gamybine veikla visuma ir sudaro, – anot Markso, – „realiąją bazę, ant kurios stūkso juridinis ir politinis antstatas ir kurią atitinka visuomeninės sąmonės tam tikros formos“[3]. Pavyzdžiui, tiek vergovė, tiek ir feodalizmas buvo konkretūs gamybos būdai, arba visuomeninės ekonominės formacijos, su atitinkama kultūra, ideologija, politika ir t. t. Žodžiu, su dvasia, tiktai čia ji, skirtingai nei pas Hėgelį, suprantama pirmiausiai kaip realių materialinių sąlygų rezultatas.

Atitinkamai Marksas supranta dvasios raidos – jos susvetimėjimo ir grįžimo į save procesą. Pirmykštė bendruomeninė santvarka, dėl jai būdingų kolektyvinės nuosavybės formų kartais vadinama „primityviuoju komunizmu“, čia atitinka aukščiau aptariant Hėgelį mūsų panaudotą X. Ši visuomenė nesusvetimėjusi, bet laikoma įkalinta nepažintų gamtos jėgų nelaisvėje. Pirmykštės bendruomenės irimas – tai privačios nuosavybės, o kartu – ir visuomenės pasidalijimo klasėmis, ir žmogaus išnaudojimo kito žmogaus (pavyzdžiui – santykio tarp vergų ir vergvaldžių) pradžia. Taigi, čia turime susvetimėjimą, arba -X, kuris pasiekia viršūnę būtent kapitalizme, prekiniams-piniginiams santykiams išardant visas ikikapitalistines kolektyvistinio (ir todėl vienaip ar kitaip, bet nesusvetimėjusio) visuomeninio gyvenimo formas, vietoje jų, – kaip teigiama Komunistų partijos manifeste, – paliekant „tik vieną pliką interesą, beširdį gryną pinigą“[4]. Čia žmogus yra pažinęs gamtą ir pajungęs sau daugybę jos reiškinių, bet tapęs savo paties susikurtų daiktų vergu. O komunizmas Marksui, – „asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra visų laisvo vystymosi sąlyga“[5], – tai būtent tokios visuomenės, jos lemiamo išnaudojimo bei visiško susvetimėjimo paneigimas, o kartu žmogaus, kaip tikrojo dvasios įkūnijimo, kolektyvinės laisvės teigimas, jo vidinių kūrybinių jėgų pažadinimas. Tai yra žmogaus tapimas tikruoju gyvenimo – tiek pažintųjų gamtos jėgų, tiek visuomenės, tiek savo paties būties šeimininku. Taigi, tai yra X², arba neigimo neigimas.

Tačiau komunizmas nėra istorijos pabaiga – nes Markso materializmui tokios nė būti negali. Komunizmas, arba vadinamoji laisvės karalystė – tai yra iš esmės naujos kokybės istorijos pradžia, į kurią žmonijai kelią atveria ne Hėgelio įsivaizduojamos dvasios savieiga į iš anksto nustatytą tikslą, bet pačios visuomenės gamybinių jėgų augimas. Iš jo kyla visuomenes revoliucionizuojanti dialektika – prieštaravimas tarp gamybinių jėgų ir santykių, kapitalizme pasireiškiantis prieštaravimu tarp darbo ir kapitalo, tarp proletariato ir buržuazijos, kurio visuomeninio ekonominio vystymosi požiūriu būtinas ir neišvengiamas sprendimas ir yra komunizmas**.

Taigi Marksas parodė, kad istorija remiasi tam tikru ekonominiu pagrindu. Todėl paplitusi interpretacija, kad marksizmas – tai „ekonominis determinizmas“. Neva Marksas neįvertinęs, ar iš viso nepripažinęs kitų, ne ekonominių, bet taip vadinamųjų idealiųjų veiksnių istorijoje reikšmės. Ir iš tiesų, jei žmonės tėra tiktai pasyvūs aplinkybių produktai, o šias aplinkybes galų gale lemia ekonomika, tai apie kokius dar idealiuosius veiksnius, apie kokias dar dvasias galime šnekėti? Atrodytų, nebent tik apie tokius, kuriuos iš anksto ir visiškai yra nulėmusi ekonomika ir kurie, sutinkamai su tuo, neturi ir negali turėti jokio net sąlyginio savarankiškumo. Tačiau taip suprasti dalyką – giliai klaidinga.

Marksas puikiai suprato, kad minėtąsias aplinkybes kuria ir „keičia kaip tik žmonės“[6]. Vadinasi, žmogus yra ne pasyvus, ekonominių ir kitų santykių apsprendžiamas objektas, bet subjektas – aktyvus visuomeninio proceso dalyvis. Dvasia, kaip gyva ir save suvokusi materija (pavyzdžiui, kas Markso „Filosofijos skurde“ revoliucinio proletariato atveju pasireiškia kaip „klasė sau“[7]). Tačiau tokiu žmogus tampa tiktai, pirma, įsisavinęs tam tikrą ideologiją ir, antra – tiktai kolektyviniu, realaus visuomeninio veikimo, tai yra – praktikos pagrindu. Marksizmo kūrėjai puikiai suprato, kad per visuomeninę praktiką ir dvasia formuoja istoriją. Kartu jie įvertino ir tai, kad dalis tariamų jų mokymo sekėjų „materializmą“ supras vulgariai, vienašališkai ir todėl links į taip vadinamą ekonomizmą. Ir tikrai, kaip minėjau iš pradžių – tokių netrūksta ir šiandien. Tačiau Engelsas ne be reikalo pabrėžė: „jei materialinės egzistavimo sąlygos yra pirmoji priežastis, tai tat neatmeta to, kad ideologinės sritys savo ruožtu antriniu būdu veikia šias materialines sąlygas“[8]. Todėl į jas irgi reikia atsižvelgti ne mažiau, nei į ekonominius veiksnius; visgi atsižvelgti ne abstrakčiai, bet turint omeny abipusį šių veiksnių ryšį, žodžiu – jų dialektiką. Pagaliau, lyg ir paradoksalu, bet marksizmo, kaip materialistinės, bet vienu metu ir praktiką, ir teoriją visumon jungiančios filosofijos praktinis tikslas yra pats dvasingiausias: būtent – dvasios išlaisvinimas, jos pavertimas tikruoju visuomenės, pačio pasaulio valdovu.

4. Dvasios problema

Visgi pagrindinis Markso veikalas – „Kapitalas“ – paskirtas būtent kapitalizmo fizinės anatomijos, taigi, visuomenės bazės tyrimui. O politinę teoriją, taigi – ir atitinkamų antstatinių reiškinių (valstybės, teisės, įvairių įstaigų ir t. t.) Marksas ir Engelsas išvystė kituose darbuose. Tačiau nei vieno veikalo, kuris būtų paskirtas ne kapitalizmo anatomijos, bet būtent kapitalizmo dvasios – etikos, psichologijos, apskritai nematerialiosios kultūros analizei – ir savo apimtimi bei sistemingumu galėtų bent iš tolo pasilyginti su „Kapitalu“, jie nepaliko. Kartu simptomiška ir tai, kad marksizmo kūrėjus įkvėpę humanistinės etikos motyvai taip pat liko kaip reikiant pozityviu pavidalu nesuformuluoti – iš tiesų „raudono“, komunistinio analogo Kanto „Praktinio proto kritikai“ nei Marksas, nei Engelsas taip pat neparašė. Simptomiška, nes jiems gyvenant svarbiausiu prioritetu buvo būtent ekonominio mokslo pagrindimas ir politinė kova. Tuo tarpu minėtieji klausimai paliko labiau „užkoduoti“ paties marksizmo viduje ir tik prabėgomis atskleisti atskiruose klasikų pasisakymuose bei ankstyvuosiuose Markso raštuose. Todėl teorijoje liko savotiška spraga.

Keista ar ne, bet uždavinį sistemingai išnagrinėti kapitalizmo dvasią pirmasis atliko vokiečių sociologas Maksas Vėberis. Tiesa, tai jis padarė ne iš materializmo, bet idealizmo pozicijų; ne iš revoliucinių, bet labiau konservatyvių pažiūrų. „Bet tai nereiškia, kad Marksą ir Vėberį reikia laikyti absoliučiais antipodais“[9], – teigia šiuolaikinis Rusijos komunistinis veikėjas Sergejus Kurginianas. Ir tikrai, nors Vėberis nebuvo revoliucionierius, jis kapitalizmo neidealizavo, vieninteliu jo pateisinimu, arba legitimacija ir saugikliu nurodydamas vadinamąją protestantišką etiką. O Marksas, priešingai – iš revoliucinio komunizmo pozicijų – labai aiškiai parodo, kaip kapitalizmą, kaip feodalizmo atžvilgiu pažangią santvarką, iki tam tikro momento pateisina prie jo privedusi istorijos raida. Žodžiu, vienas kalba apie etiką, kitas – apie istoriją. Tačiau metodologiniu požiūriu tiek Vėberio, tiek Markso įžvalgos leidžia pažinti skirtingus vieno ir to paties dalyko aspektus.

Todėl Kurginianas, tai pastebėdamas, kalba apie būtinumą išvystyti marksistinę dvasios dialektiką, kaip šių dvejų momentų sintezę. Čia nemažai pasako ir faktas, kad pats Engelsas kadaise pripažino, kad technologinės pažangos, kaip būsimosios laisvės karalystės būtinos prielaidos dėka, ilgainiui taip vadinamų idealiųjų veiksnių santykinis svoris tiktai augs. Dar daugiau pasako XX amžiaus istorinė praktika. Pavyzdžiui, ortodoksinių marksistų manyta, kad vadinamajam naujam žmogui – nesusvetimėjusiam, sveikam ir sąmoningam gyvenimo šeimininkui gimti pakaks vien dirbančiųjų klasės išvadavimo nuo buržuazijos; kad patsai darbininkas kone stichiškai tokiu taps. Tačiau gyvenimas šitokias naivias prielaidas paneigė: revoliucijos gaisrui užgesus, ilgainiui atvėso ir pati prometėjiškoji liepsna. Įsigalėjo konformizmas. O vietoje naujo žmogaus, tikslu tapo svajonė pralenkti Vakarus savo vartojimu. Žodžiu, – kaip tai pavadino Ėrichas Fromas, – „guliašo komunizmas“[10], – po tarybine kauke pasislėpusi vartotojiško gyvenimo idilija. Galiausiai, nomenklatūrai išsigimus ir panorus atkurti kapitalizmą (o darbininkijai iš esmės nepasipriešinus), Tarybų Sąjunga susinaikino iš vidaus.

Tai suvesti vien į ekonominius veiksnius (nors tokių neabejotinai būta) būtų absurdas. Iškyla jau ne tik kapitalizmo, bet komunizmo dvasios reikšmė. Bet čia, kaip ir Vėberio atveju, dalyką pirmasis konceptualizavo Marksui ir marksizmui svetimas mąstytojas – Nikolajus Berdiajevas. Būdamas kontrrevoliucijos Rusijoje šalininku, bolševikams jis tikrai nesimpatizavo, bet pripažino komunizmą iš esmės ne tik politiniu, bet ir dvasiniu pasaulinės istorijos reiškiniu. Komunizmas siekia ne šiaip pagerinti dirbančiųjų padėtį ar apskritai pasiekti vien išviršinių materialinių tikslų; jis siekia persmelkti žmogaus sielą savo dvasia. Panašiai pastebėjo ir lietuviškasis Berdiajevo sekėjas Antanas Maceina. Nors ir nekęsdami komunizmo, jie neblogai parodė, kaip pastarasis sudaro vientisą ir viską apimančią pasaulėžiūrą, kaip ne vien tik ekonominę ar politinę, bet tiesiog egzistencinę alternatyvą visai buržuazinei tvarkai ir civilizacijai. Marksistinėje stovykloje tai buvo labiau stichiškai ir praktiškai juntama, bet ne konceptualizuota. O mėginimai eiti tokia kryptimi, ar tiesiog ją apčiuopti, kaip, pavyzdžiui, Maksimo Gorkio ir Aleksandro Bogdanovo, arba Antonijaus Gramšio atvejais, iš esmės liko už vadinamojo „oficialiojo“, arba „vadovėlinio“ marksizmo ribų.

Tačiau už šių ribų išeiti reikalauja pati Markso mokymo esmė – jo dialektika ir iš jos išplaukiantis vieningas tiek teorijos ir praktikos, tiek dvasios ir medžiagos supratimas. Taigi, prie mums jau žinomos marksizmo „abėcėlės“ yra reikalinga ir tokia, sakykime, marksistinė dvasios dialektika, kaip iš pirmo žvilgsnio „idealistinis“, bet dėl to nei kiek ne mažiau svarbus Markso materializmo, kaip metodologinio principo, išplėtimas.

* Tiek Hėgelio, tiek Markso teorijose apie „laisvę“ šnekama būtent pozityviąja prasme, ne apie laisvę „nuo kažko“ (kurią fetišizuoja liberalai), bet apie laisvę „kažkam“.
** Apie tai, kaip Marksas ir Engelsas suprato komunizmo „būtinumą ir neišvengiamumą“ ir kokia tikroji šitos sampratos reikšmė, žiūrėti straipsnį „Dėl komunizmo būtinumo“.

[1] F. Engelsas. Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga. – K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 333.
[2] Г. В. Ф. Гегель. Философия духа. – Енциклопедия философских наук, т. 3. Москва, 1977, стр. 382.
[3] K. Marksas. „Dėl politinės ekonomijos kritikos“ pratarmė. – K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 304.
[4] Komunistų partijos manifestas. – K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 11.
[5] Ten pat, p. 27.
[6] K. Marksas. Tezės apie Fojerbachą. – K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 363.
[7] К. Маркс. Нищета философии. – К. Маркс, Ф. Энгельс. Cочинения, т. 4. Москва, 1955, стр. 186.
[8] Engelsas – K. Šmidtui. – K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 439.
[9] С. Е. Кургиниян. Суть времени, т. 4. Москва, 2012, стр. 55.
[10] Ė. Fromas. Turėti ar būti? V., 1990, p. 215.