Markso svajų visuomenė nesiskiria nuo liberalų „atviros“ visuomenės

Liberalizmo teoretikas, liberalizmo klasikų vertėjas profesorius Algirdas Degutis interviu „Laisvam laikraščiui“ pasidalino savo filosofinėmis bei politinėmis įžvalgomis.

Algirdas Degutis

- Gerbiamas profesoriau, savo naujoje knygoje „Kaip galima liberalizmo tironija” rašote, jog liberalizmas tapo vyraujančia ideologija Vakaruose. Kartu teigiate, kad liberalizmas yra mirtinai pavojingas jį išpažįstančioms visuomenėms, kad liberalizmas yra Vakarų savižudybės ideologija. Aiškumo dėlei pakomentuokite kiek plačiau, pagrįskite šiuos teiginius?

- Pasitelkus analogiją galima sakyti, jog liberalizmas visuomenėje veikia kaip virusas organizme. Virusas ardo organizmo imuninę sistemą ir organizmas galiausiai žūsta nuo svetimkūnių invazijos. Liberalizmas vadovaujasi individo išlaisvinimo idėja, siekia individą padaryti nepriklausomą nuo paveldėtų tradicijų ir lojalumo ryšių, nuo neprisiimtų pareigų, nuo tarnavimo aukštesniems tikslams bei idealams. Laisvė kaip nevaržoma individo galia tenkinti savo preferencijas – atsižvelgiant tik į kitų preferencijas – toks galutinis liberalizmo tikslas. Visa kas trukdo šiam tikslui, turi būti šalinama. Na, o tikslą pasiekus susikurtų vieninga visos žmonijos „laisvės viešpatija“.

Šio tikslo požiūriu liberalizmas nesiskiria nuo komunizmo. Jie skiriasi naudojamomis priemonėmis – komunizmas tikslo siekia tradicinių visuomenių sulydymo ir konsolidavimo priemonėmis, o liberalizmas – jų ištirpinimo ir fragmentavimo priemonėmis. Markso svajų visuomenė nesiskiria nuo liberalų „atviros“ visuomenės. Pašalinus visas kliūtis individo laisvei ir nugriovus visas sienas, turėtų atsirasti vieninga globali „laisvės viešpatija“.

Abi ideologijos (liberalizmas ir marksizmas) yra ekspansyvios ir agresyvios tradicinės visuomenės atžvilgiu. Sužlugus komunistiniam projektui, bendrojo tikslo realizavimui liko vienintelė kryptis ir vienas kelias – liberalistinio projekto stūmimo kelias.

Todėl senąjį Trockio „permanentinės revoliucijos“ šūkį perėmė šiuolaikiniai „atviros rinkos“ ir „globalios visuomenės“ kūrimo entuziastai. Nacionalinių valstybių griovimas (dekonstravimas), tradicinių dorybių diskreditavimas, globalios „pinigų civilizacijos“ kūrimas – visa tai liberalizmo ideologijos vediniai ir siekiniai.

Dar daugiau, įveikusi savo komunistinę konkurentę liberalizmo ideologija dabar pateikiama kaip vakarietiškos arba europietiškos pasaulėžiūros kvintesencija, kaip pažangios Vakarų civilizacijos dovana visam likusiam (atsilikusiam) pasauliui. Deja, retai suvokiama, jog tokia „laisvinimo ideologija“ tėra giluminio nihilizmo išraiška, Vakarų savigriovos įrankis. Uzurpavusi Vakarų intelektinio ir politinio elito protą, ši ideologija dabar griauna Vakarų visuomenes vardan „tolerancijos“ ir panašių „atviros visuomenės“ vertybių. Retai suvokiama, jog šitas „vertybes“ realizavus apskritai neliktų viso Vakarų civilizacijos margumyno. Liktų tik Elioto „tuščiaviduriai žmonės“, kuriems visai neberūpėtų jų pačių visuomenių likimas.

- Regis, piešiate labai niūrią Vakarų visuomenių bei civilizacijos ateities viziją?.. Man tai primena „naująją pasaulio tvarką“, kuria mus gąsdina oligarchinio sąmokslo teorijos. Ar šie du vaizdiniai - vizijos yra kažkaip susijos tarpusavyje?

- Be abejo, visa tai yra susiję. Pradėkime nuo to, kad Vakarus valdančios ideologijos citadelė yra JAV. Žmonijos „laisvinimo ir demokratizavimo“ šūkiai nuolat sklinda iš JAV, o pateikiami jie kaip kilnios ir nesavanaudiškos Amerikos užsienio politikos šerdis. JAV politinis elitas – kairieji ir dešinieji liberalai, pakaitomis – liberalizmo sklaidos ir plėtros reikalą nuo seno skelbia kaip Amerikos istorinę misiją. Po Sovietų Sąjungos žlugimo ir ypač po 9/11 teroro išpuolio šis amerikietiškasis mesianizmas ne tik nesusilpnėjo, bet sustiprėjo. Abiejų partijų politinėje retorikoje pabrėžiamas Amerikos išskirtinumas (American exceptionalism), nepakeičiamumas (America, the indispensable nation).

Vadinamoji „Bušo doktrina“ Amerikai suteikia „prevencinio smūgio“ arba „prevencinio karo“ prerogatyvą tarptautinėje arenoje. Savo laiku Z. Bžezinskis JAV sąjungininkus vadino „vasalais“, o neokonservatorių ideologas Robertas Kaganas (impozantiškosios Viktorijos Nuland sutuoktinis) savo knygoje „Apie rojų ir galią“ amerikiečius įsimenančiai kildino iš karingojo Marso, o europiečius atlaidžiai – iš taikingosios Veneros. Taigi, arogantiškasis mesianizmas junginyje su neprilygstama šalies karine galia skatinte skatina globalistų „teisuolišką“ savimaną ir atriša rankas JAV diktatui tarptautinėje arenoje.

Jeigu dar atsižvelgtume į tai, kad liberalizmo ekspansija („laisvės ir demokratijos“ eksportas) reikalauja politinių vienetų konvergencijos į vieningą Atvirą visuomenę, tai gautume tą tarptautinės tvarkos modelį, kuris vadinamas „vienpoliu pasauliu“ arba „Pax Americana“. Šio modelio realizavimas jau porą dešimtmečių po komunizmo griūties yra Amerikos ir jos „vasalų“ strateginė elgesio linija visame pasaulyje. Tai yra sąmoningo ir kryptingo veiksmo linija, nors ji dažniausiai pateikiama klaidinančiu „globalizacijos“ pavadinimu – įtaigojant, kad turime reikalą su natūraliu, beveik gamtiniu procesu, už kurio padarinius niekas negali būti atsakingas ar pakaltinamas.

O tie padariniai nėra ir negali būti tokie, kokius visada žada globalizmo šaukliai ir strategai. Valstybės, atverdamos savo sienas „laisvajai rinkai“, beveik neišvengiamai tampa stambių ekonominių žaidėjų ir tarptautinių korporacijų grobikiško pasipelnymo aukomis. Kadangi nugalėjusio liberalizmo sąlygomis kiekvienas vertas tiek, už kiek jis parsiduoda, beveik neįmanoma politine valia užkirsti kelią tokiai įvykių eigai. Todėl „laisvąją“ globalią rinką faktiškai valdo ir kontroliuoja tarptautinis oligarchatas, o ne rinkos „nematoma ranka“. Veikdamas sąjungoje su stipriausia karine galia jis nori ir gali diktuoti bendrabūvio sąlygas visam pasauliui.

Kad faktiškai taip ir yra, kad Amerikos valdantysis elitas veikia išvien su tarptautiniu oligarchatu, argumentuotai teigia rimti tyrinėtojai ir autoriai, tokie kaip Noamas Chomsky arba Paul Craig Robertsas. Tiesą sakant, net ir pati Amerika nebėra nepriklausoma šalis, ji tėra tarptautinės oligarchijos, arba plutokratijos, bazavimosi vieta. Toji vieta iš principo gali būti pakeista, o pati Amerika gali būti paaukota tos oligarchijos interesams. Taigi, liberalizmo įsiviešpatavimas ir tarptautinės, kosmopolitinės oligarchijos įsigalėjimas pasaulyje yra vienas ir tas pats „naujosios pasaulio tvarkos“ kūrimo procesas.

- Kaip tokiu atveju galėtumėte interpretuoti didėjančias įtampas pasaulyje ir ypač Ukrainos krizę, kuri jau tiesiogiai paliečia ir Lietuvą?

- Manau, kylančią įtampą pasaulyje reikia interpretuoti kaip tarptautinės oligarchijos, veikiančios JAV galios pagrindu, ekspansijos ir pasipriešinimo šiai ekspansijai padarinius. Šaltasis karas buvo užbaigtas Reagano ir Gorbačiovo. Žlugus komunistinei Sovietų Sąjungos sistemai, JAV atsidūrė vienvaldžio pasaulio lyderio, pasaulinio hegemono vaidmenyje. Varšuvos Sutarties paktui iširus ir Rusijai išsižadėjus komunistinės ideologijos, komunizmo ekspansijos grėsmė išnyko. Nors NATO, kaip gynybinė organizacija, prarado savo prasmę, tačiau karinis aljansas nebuvo paleistas. NATO buvo paversta liberaliosios globalizacijos kariniu ramsčiu ir Europos šalių pajungimo JAV hegemonui įrankiu. Dar daugiau, NATO pradėjo plėstis į Rytus. Netrukus tam atsirado ir dingstis – prasidėjęs Rusijos priešinimasis liberalizmo ekspansijai, globalistų suvoktas kaip įžūlus iššūkis gerybinei Amerikos hegemonijai. Žinoma, pačioje Rusijoje jis buvo suvokiamas kitaip: šaliai, nustekentai Jelcino reformų ir apniktai tarptautinės oligarchijos vietinių grobuonių, pavyko politiškai mobilizuotis ir pasipriešinti šalies stūmimui į pražūtį.

Tiesa, NATO plėtra į Rytus, į buvusių Varšuvos Sutarties šalių ir Sovietų Sąjungos respublikų teritorijas, apsiaučiant Rusiją kariniu „anakondos žiedu“, dar 1996 m. buvo kritikuojama buvusio įtakingiausio JAV geopolitikos stratego George‘o Kennano, kuris NATO plėtrą vadino „potencialiai epinio masto strategine klaida“. Tačiau JAV valdančiojo elito begalinė arogancija leido nepasyti šių įspėjimo žodžių.

Netrukus prasidėjo, tiksliau sakant, Amerikos buvo inicijuota ištisa serija „spalvotųjų revoliucijų“ aplink Rusiją arba prie Rusijos sienų perimetro. Štai keletas pavyzdžių: Balkanuose sudraskius Jugoslaviją, o po to ir Serbiją, Kosove įkuriama didžiausia karinė JAV užsienio bazė (Camp Bondsteel). Kaukaze Čečėnijos islamistų išpuoliai įvėlė Rusiją į kruviną karą. „Rožių revoliucija“ Gruzijoje atvedė į valdžią prezidentą M.Saakašvilį, kurio avantiūra Pietų Osetijoje, palaikoma JAV globalistų, baigėsi absoliučiu fiasko – Rusijai netikėtai kirtus galingą atsakomąjį smūgį. „Oranžinė revoliucija“ Ukrainoje 2004 m. ir naujausioji „Maidano revoliucija“ 2014 m., atvedusi į valdžią Amerikos statytinius, priklauso tai pačiai JAV globalistų kurstomų neramumų serijai!..

Pažymėtina, jog tokia geopolitinių įvykių interpretacija – absoliučiai priešinga vyraujančiai interpretacijai, kurios įsikibęs laikosi Vakarų politinis „elitas“, jam talkinantis „ekspertų“ legionas ir beveik visa sisteminė žiniasklaida.

Rusijos priešinimasis smaugimui „anakondos žiedu“ pasaulio bendruomenei pateikiamas kaip agresyviosios Rusijos imperinių ambicijų liudijimas. Akivaizdūs faktai, prieštaraujantys tokiai interpretacijai nutylimi arba nurašomi kaip Rusijos „propaganda“, o faktai, ją neva patvirtinantys, išpučiami, išgalvojami arba net sukonstruojami false flag operacijų priemonėmis.

Šioje interpretacijoje tiesa negali būti Putino ir Rusijos pusėje – nes tada pasaulio hegemono tarptautinė politika būtų klaidinga, neteisėta ir netgi nusikalstama!.. Kadangi taip negali būti, tai Putinas ir Rusija negali būti teisūs jokiame konflikte su JAV hegemonu ar jo vasalais! Štai primityvioji logika, kuria vadovaujasi Vakarų viešosios nuomonės formuotojai.

- Kas gi iš tikrųjų įvyko Ukrainoje prieš metus, kai Maidane skambėjo šūkiai „Ukraina ce Europa“ („Ukraina tai Europa“) ir „Moskoliaku na giliaku“ („Maskolį – ant šakos“)? Kur Ukrainą nuvedė kovotojai dėl „europietiškų vertybių“?

- Suvokiant bendrą geopolitinį kontekstą nesunku suprasti Ukrainos įvykių seką bei jų priežastinius ryšius. Postūmį ukrainiečių sujudimui prieš valdžią davė „europietiškojo rojaus“ geismas, ilgai kurstytas Amerikos ir ES emisarų Ukrainoje, kurį stiprino galvas pakėlusių nacių rusofobinės konsolidacijos seansai ir palaikė bodėjimasis korumpuota Janukovičiaus valdžia. Pats Maidanas, net jeigu jis prasidėjo kaip spontaniška taikaus protesto akcija, galiausiai buvo paverstas smurtinio susidorojimo su teisėtvarkos pareigūnais operacija, kurią vainikavo teisėtos, nors ir nemėgstamos, valdžios nuvertimas. Tai buvo tipinis smurtinio valdžios nuvertimo atvejis, – priešybė tokiam nesmurtiniam valdžios pakeitimui, kurį Lietuvoje įvykdė Sąjūdis.

Šioje vietoje vertėtų paminėti Audrių Butkevičių – neprievartinio pilietinio pasipriešinimo „ekspertą“, gražbyliaujantį apie taikių Maidano protestuotojų kančias susirėmimuose su „Berkuto“ milicijos daliniais. Tačiau kiekvienas pernai stebėjęs dokumentinius TV reportažus apie „revoliucinius“ vasario įvykius Maidane, bent minimaliai išmanantis Gene‘o Sharpo nesmurtinio pasipriešinimo strategiją ir taktiką, suvokiantis neprievartinio pilietinio pasipriešinimo idėją, drąsiai pasakys, jog būtent „Berkuto“ pareigūnai naudojo neprievartinio pasipriešinimo taktiką prieš smurtaujančias Maidano gaujas!..

Tolimesni įvykiai, įvykdžius valstybinį perversmą Kijeve, klostėsi nežabojamos rusofobijos ir atvirai kurstomo nacizmo aplinkoje. Tai natūraliai sukėlė pasipriešinimo reakciją rusakalbėje Ukrainoje, Donbase. Šis pasipriešinimas bei gyventojų sukilimas pietryčių Ukrainoje Kijevo perversmininkų buvo įvardintas kaip „terorizmas“. Kijevo valdžia pasiuntė prieš sukilėlius - „separatistus“ kariuomenę, artileriją ir karo aviaciją. Nepavykus sukilimą žaibiškai pasmaugti, Ukrainos kariuomenei patyrus didelių nuotolių, Kijevo valdžia dar įnirtingiau ėmė šaukti apie tariamą Rusijos „agresiją“ ir prašytis Vakarų pagalbos. Krymas, laimei, nepatyrė pilietinio karo siaubo, išvengė kraujo praliejimo, kuris teko Donbasui, nes laiku susiorientavo situacijoje, skubiai surengė referendumą ir prisiglaudė prie Rusijos. Kaip žinia, Krymo pusiasalio gyventojų išsigelbėjimą „laisvės ir demokratijos“ šaukliai Vakaruose iškart pasmerkė, įvardino kaip Rusijos įvykdytą aneksiją. Buvo įvestos sankcijos Rusijai, sisteminėje žiniasklaidoje pradėtas Putino demonizavimas. Tokiu būdu Vakarų liberalai nubaudė Rusiją už Ukrainos nacių nesėkmes Kryme ir Donbase!..

- Ką manote apie Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės vykdomą užsienio politiką, konkrečiai Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu?

- Tai netgi nėra politika griežtąja prasme, nes politika, visų pirma, yra savo valstybės interesų gynimas. Deja, Lietuvos Prezidentė veikiau atlieka ištikimo JAV vasalo vaidmenį, tarnaudama Vašingtono interesams Europoje. Tokia „politika“ labai brangiai kainuoja Lietuvai. Savo retoriniais išpuoliais prieš Rusiją D.Grybauskaitė sėkmingai ir ilgam užnuodijo Lietuvos santykius su galinga kaimynine šalimi, kuri, pripažinusi mūsų nepriklausomybę, faktiškai nieko blogo mums nepadarė. Tokia vasalinė proamerikietiška pozicija tikrai nepasitarnaus geriems Lietuvos santykiams su tomis Europos valstybėmis, kurios siekia didesnės nepriklausomybės nuo Vašingtono diktato.

Dar daugiau, D. Grybauskaitės vasalinė užsienio „politika“ pastaruoju metu ėmė reikštis negatyviais padariniais šalies viduje. Prezidentė susikūrė savąjį klusnių „politologų“, spec. tarnybų ir sisteminės žiniasklaidos vasalatą, kuris pučia į jos rusofobinę dūdą bei kursto karo isteriją Lietuvoje. Taip bandoma užmerkti žmonėms akis į tikrovę ir kvailinti patiklią visuomenę. Šalyje klostosi slogi diktatoriška atmosfera, kai D. Grybauskaitės užsienio „politikos“ kritikai urmu demonizuojami, apšaukiami Lietuvos priešais, Kremliaus agentais. Prezidentė net atgaivino stalinines „oblavas“ prieš kitaminčius, versdama teisėsaugą veikti neteisėtais būdais!..

Ir dar, pritardama NATO puolamosios ginkluotės dislokavimui Lietuvoje šalies vadovė, galima sakyti, „pakišo“ Lietuvą pirminiam smūgiui galimame JAV ir Rusijos kariniame konflikte. Žodžiu, Prezidentė D. Grybauskaitė jau padarė Lietuvai milžinišką žalą ir ji gali atnešti Lietuvai didelę nelaimę ar netgi tragediją!..

- Ar nebijo prof. Algirdas Degutis pats tapti Raudonosios Dalios vasalato represijų auka?

- Kur kas labiau bijau Dievo rūstybės ir sąžinės priekaištų, kuriuos tektų patirti nieko nedarant karą kurstančios rusofobijos bei MELO žygio per mūsų Tėvynę Lietuvą akivaizdoje!..

- Dėkoju už pokalbį.