Kaip tai vyko? Berlyno sukilimui, vykusiam prieš 60 metų, atminti

Kaip prieš 60 metų malšino Berlyno sukilimą

Prieš 60 metų 1953 metų birželio mėnesį Berlyne įvyko masinis darbininkų maištas, kurį Vakaruose pavadino „liaudies sukilimu“, o VDR (Vokietijos Demokratinė Respublika, vert. past.) – „fašistiniu maištu“. Neramumai buvo greitai numalšinti, Berlyno sukilimas baigėsi žiauriu pralaimėjimu. 1953 metų liepos 1 dieną Berlyne buvo atšaukta karinė padėtis. Tarybinė kariuomenė buvo išvesta iš sostinės ir kitų Rytų Vokietijos miestų.

Artėjant 1953 metų vasarai VDR susiklostė itin nestabili padėtis. Tarybinėje okupacinėje zonoje kaip reparacija jau buvo išmontuota ir išvežta 40 procentų pramonės įrenginių. Tačiau pagrindinė problema buvo kita. Ekonomikoje pagreitintais tempais buvo diegiamas socializmas: mokesčiais ir administraciniais būdais smaugė smulkius savininkus, privačią prekybą, masiškai nacionalizavo vidutines ir net smulkias įmones, valstiečius ginė į žemės ūkio kooperatyvus, tarybinių kolūkių analogus. Iš esmės visos prekės buvo dalinamos pagal korteles. Dėl viso to žmonės masiškai bėgo į Vakarų Vokietiją (nuo 1952 m. birželio iki 1953 m. liepos iš šalies išvažiavo apie 312 tūkstančių žmonių; dukart daugiau nei prieš metus. Vien tik 1953 metų kovą VDR paliko 50 tūkstančių gyventojų). Visų pirma bėgo kvalifikuoti specialistai.

1953 metų balandį, likus dviems mėnesiams iki birželio įvykių, išaugo rūbų, avalynės, duonos, alkoholinių gėrimų, visuomeninio transporto, mėsos kainos, ir, kas labiausiai papiktino vokiečius, – tradicinės uogienės, be kurios neįsivaizduojami vokiški pusryčiai, kaina. 1953 metų gegužės 14 dieną VVSP CK plenumas (Vokietijos vieningosios socialistinės partijos centro komitetas, vert. past.) priėmė nutarimą dėl išdirbio normų padidinimo. Įprastinis fariziejų pranešimas: „Vokietijos Demokratinės Respublikos vyriausybė sveikina darbininkų iniciatyvą padidinti išdirbio normas. Ji dėkoja visiems darbininkams, padidinusiems savo normas, už jų patriotinę veiklą. Tuo pačiu ji atsiliepia į darbininkų pageidavimą peržiūrėti bei padidinti normas“.

Sukilimas

Manoma, kad darbininkų protestai Vokietijoje prasidėjo būtent Rytuose ir būtent 1953 metais. Tačiau buvo precedentas: dar 1947 metais sukilo okupuotos anglų zonos gyventojai. Neramumai prasidėjo kovo mėnesį ir pagal tarybinės žvalgybos duomenis tęsėsi tris mėnesius. Daugiausia tai buvo karininkų ir kareivių valgyklų užpuolimai: vokiečiai grobė maisto produktus ir nešėsi į namus. Būta ir susirėmimų su anglų kariškiais.

VDR protestai prasidėjo 1953 metų pavasarį: vario lydymo gamykloje Mansfelde – balandžio 17 dieną, dirbtinio pluošto fabrike Premnice – balandžio 28 dieną, Werkzeugmashineno fabrike Berlyne – kovo 6 dieną, neperšaunamų skydų gamykloje Chemnice – birželio 3 dieną.

Berlyne neramumai įsiplieskė birželio 16 dieną Stalino alėjos statybose. Iš pradžių darbininkai protestavo prieš normų padidinimą. 10 tūkstančių žmonių atėjo prie Ministerijos rūmų ir įteikė premjerui Otto Grotewohliui laišką.

Išsigandusi vyriausybė iš karto atšaukė normų padidinimą. Bet liaudies jau nebegalima buvo sustabdyti. Atsirado nauji lozungai: šalies valdžios atsistatydinimas ir laisvi rinkimai. Keletas policininkų buvo nukauta. Visiškai slaptame TSRS VRM atstovo raporte pataikūniškai pranešama: „Agentūros stebėjimo duomenimis, birželio 16 dieną ir vakare sukilėliai neiškėlė nė vieno lozungo prieš Tarybų Sąjungą. Visi išpuoliai nukeipti išskirtinai prieš VDR vyriausybę ir VVSP. Turimomis žiniomis, organizuojant demonstracijas aktyvų vaidmenį vaidina asmenys iš Vakarų Berlyno“.

Tačiau kitą dieną situacija kardinaliai pasikeitė. Be įprastų ekonominių lozungų, atsirado kvietimas Vokietijai susivienyti ir, pavyzdžiui, toks: „Ivanai, nešdinkis namo“. Apytikriai 150 tūkstančių žmonių pajudėjo vyriausybės link. VDR vyriausybė skubiai pasislėpė sustiprintame tarybiniame lageryje Berlyno rajone Karlshorste. Įvykiai tapo nekontroliuojami.

Minia nugriovė pasienio ženklus ir statinius sienoje tarp tarybinės ir Vakarų zonos. Sukilėliai naikino komunistinės valdžios simbolius – vėliavas, plakatus, portretus, taip pat ir Stalino portretus. 22 metų vairuotojas Horstas Valentinas kartu su draugu užlipo ant Brandenburgo vartų, nukabino raudoną vėliavą ir iškėlė kitą – su Berlyno simboliu meška.

Neramumai tęsėsi, nors vyriausybė ėmėsi nuolaidų

Buvo apgultos policijos kareivinės, iš 12 kalėjimų išlaisvinta 1400 politinių kalinių. Neramumai išplito visoje Rytų Vokietijoje. Industriniuose centruose stichiškai kūrėsi sukilimo komitetai ir darbininkų tarybos, kurie fabrikuose ir gamyklose ėmė valdžią į savo rankas. Drezdene masinių neramumų dalyviai užėmė radijo stotį, Halėje sukilėliai užvaldė laikraščių redakcijas, Biterfeldo sukilėlių komitetas pasiuntė į Berlyną telegramą su reikalavimu „suformuoti laikinąją vyriausybę, sudarytą iš revoliucinių darbininkų“. Pagal paskutinius tyrinėjimus neramumai vyko ne mažiau nei 701 Vokietijos gyvenvietėje. Oficialioji VDR valdžia nurodė sukilėlių skaičių – 300 tūkstančių žmonių. Kituose šaltiniuose streikuojančių sukilėlių skaičius buvo nurodomas 500 tūkstančių žmonių iš 110 didelių įmonių, o bendras demonstracijų dalyvių skaičius – 3–4 milijonai iš 18 milijonų gyventojų.

Iš viso buvo apsupta ir šturmuota 250 vyriausybinių ir partinių pastatų. Sukilėliai užėmė 11 rajono tarybų pastatų, 14 burmistro kanceliarijų, 7 rajonų ir 1 apylinkės VVSP komitetų, užimti 9 kalėjimai, 2 valstybės saugumo ministerijų pastatai ir 12 policijos įstaigų. Oficialiais duomenimis, buvo nukauta 17 ir sužeisti 166 VVSP funkcionieriai. Štai atviras tuometinės VDR žvalgybos vadovo Markuso Wolfo prisipažinimas knygoje „Žaidimas svetimoje aikštėje: trisdešimt vadovavimo žvalgybai metų“: „Tomis dienomis, kai vyko šturmas, o kartais degė partijos komitetų ir valstybiniai pastatai, kai gatvėse dundėjo tarybiniai tankai, į kuriuos jaunimas mėtė akmenis, kai atsirado pirmi nukautieji ir sužeistieji (...), man tapo aišku, kad mūsų vadovybės kalbos apie „fašistinę avantiūrą“ ir apie „kontrrevoliucinį pučą“ buvo vien tik atsikalbinėjimas.“

Numalšinimas

Birželio 17 dieną 13 valandą tarybinis karo komendantas Berlyne Piotras Dibrovas įvedė nepaprastąją padėtį. Uždrausta rengti bet kokias demonstracijas, daugiau nei po tris nesirinkti, naktį gatvėje nevaikščioti, pažeidėjai bus baudžiami pagal karo meto įstatymus. Į Berlyną skubiai išskrido Lavrentijus Berija.

1990 metais išslaptintų dokumentų pagrindu galima daryti išvadą apie mažiausiai 125 žuvusius. Beje, tarybinė valdžia 29 žmones nuteisė mirti. Štai tipinis skelbimas: „Magdeburgo miesto komendanto pranešimas. Pranešu, kad piliečiai Alfredas Darchas ir Herbertas Strauchas karo tribunolo teismo nuteisti mirties bausme sušaudant už aktyvų dalyvavimą prieš esamą tvarką, taip pat už dalyvavimą banditiškuose išpuoliuose. Nuosprendis įvykdytas 1953 metų birželio 18 dieną. Magdeburgo miesto karo komendantas“.

Protestų dalyvius išvadino provokatoriais ir banditais, iš viso buvo areštuota 20 tūkstančių žmonių.

Vėliau 100 žmonių teisė tarybinis teismas nuo 3 iki 25 metų laivės atėmimo bausme, apytikriai penktoji jų dalis buvo išsiųsta į tarybinius lagerius, likę buvo laikomi VDR kalėjimuose. Iš viso buvo areštuota apie 20 tūkstančių žmonių, iš kurių nuteistų Vokietijos teismuose ne mažiau 1526 (tikriausiai tai netikslus skaičius), iš jų 2 mirties bausme, 3 kalėti iki gyvos galvos, 13 įkalinta 10–15 metų, 99 nuteisti 5–10 metų. Valdžios pusėje buvo nukauti 5, sužeisti 46 policininkai, iš jų 14 sunkiai. Vakaruose aukų skaičius buvo gerokai padidintas: kalbama, pavyzdžiui, apie 507 nukautus. Šiuolaikiniai vokiečių tyrinėtojai Yozefas Landau ir Tobias Zanderis pažymi „sąlyginį nuosaikumą“, parodytą tarybinės valdžios malšinant neramumus: „nepaisant visko, tarybinė okupacinė valdžia pasirodė ne tokia nesiskaitanti ir kraugeriška, kaip tvirtino Vakarų pasaulis. Esant tokiam sukilėlių elgesiui aukų galėjo būti daug daugiau, turint omeny, kad vien tik Berlyne akcijose dalyvavo apie 25 tūkstančiai kariškių ir 300 tankų.

Po sukilimo

Berijos krizė ir areštas sudarė galimybę Ulbrichtui išvalyti partiją nuo savo priešininkų. 1953 metų liepos 15 dieną VDR teisingumo ministras Maxas Fechteris dėl „antipartinio ir antitarybinio elgesio“ buvo pašalintas iš partijos, atleistas iš pareigų ir areštuotas. Po trijų dienų VVSP CK politinis biuras nutarė atleisti iš pareigų valstybės saugumo ministrą ir vyriausią laikraščio „Neues Deutschland“ redaktorių. Savo ruožtu TSRS 1953 metų rugpjūčio mėnesį atleido VDR nuo likusios 2,5 milijardų dolerių reparacijos ir grąžino 33 paskutines valdomas įmones. Be to, iš tarybinės pusės buvo suteiktas kreditas ir papildomos prekės.

Sukilimo išdava taip pat buvo ta, kad 1954 metais buvo nutrauktas okupacinis režimas ir VDR gavo suverenitetą. Virš Rytų Vokietijos išsiskleidė geležinis štazio sparnas (vok. stasi – valstybės saugumo ministerija, vert. past.). Daugiau protestų nebebuvo.

Vertė Alicija Žukauskaitė