Visuose visuomenės gyvenime verpetus sukėlusiuose įvykiuose - Garliavos, Valstybės saugumo departamento ir prokurorų proceso prieš Eglę Kusaitę ir Gatajevus, susidorojimo su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovais, Seimo Antikorupcijos komisijos vertinimų - regime tuos pačius teisės, žiniasklaidos, psichiatrijos ir kitų sričių profesionalų bei ekspertų veidus. Kas juos sieja?Per praėjusią savaitę išgirdome netikėtai daug nusišnekėjimų iš specialistų, iš kurių šiaip jau turėtume teisę tikėtis žmoniško paaiškinimo apie tai, kas vyksta. Kodėl? Kas nutiko, kad aiškumo ištroškusiems Lietuvos piliečiams į akis buvo pučiamos vis tirštesnės miglos?
Konformizmo paveldas
Nesu iš tų, kurie tuojau pat ima kurti sąmokslo teorijas, bet šiuo atveju, atrodo, pikta valia kažin kaip stebėtinai sutapo su vertybiniu sąmyšiu, aiškiai labiau pažeidusiu išlavintus protus nei paprastus kaimiečius. Kita vertus, nieko čia keista. Juk lipant teisininko ar žurnalisto karjeros laipteliais sovietmečiu nebuvo galima išvengti tokių „nuopelnų“, kurių šiandien nuopelnais jau tarsi ir nelaikome. Sakau „tarsi“, nes nesu visiškai tikra.
Atrodo, kaip tik dabar apsinuogina tikrosios sovietinio konformizmo pasekmės, ir būtent tose srityse, kur meluoti, kad kiltum karjeros laiptais, reikėjo daugiau. Ilgą laiką buvo užmirštas ir supratimas, jog melas labiausiai kenkia tam, kas meluoja, - ne iškart, bet ir smulkūs, formalūs pamelavimai ilgainiui kaupiasi ir nuodija, silpnina imunitetą, net sukelia į vėžį panašių pasekmių.
Vis dėlto labiau stebina tai, kad, nepaisant metodiškų sovietinės ideologijos fronto darbuotojų pastangų, nepaisant ir karingo liberalizmo atakų, žlugus sovietinei sistemai, paprastų žmonių vertybių supratimas tebeliko sveiko proto ribose. Todėl Lietuvos piliečius teisėtai piktina, kad jau ir taip nukentėjusią mergaitę stengiamasi grąžinti abejotinos reputacijos motinai, ir tai dar vadinama teisingumo vykdymu.
Per televiziją ar internetą savo akimis matėme, kas vyko Garliavoje. Ir kiekvienam normaliam žmogui tai reiškia viena - teismo nuosprendį galima įvykdyti tik smurtu prieš vaiką, nes motina mergaitę jau yra praradusi. Ir jeigu kada išvis galėtų atgauti - tik ne padedant antstoliams. Tai akivaizdu.
Neaišku kitkas. Kaip atsitiko, kad žurnalistai, nežinia kodėl lyg burtininko lazdele mostelėjus staiga stoję Laimutės Stankūnaitės pusėn, užmiršo faktą, kuris niekada net nebuvo kaip nors ypatingai įslaptintas: Vilniaus apygardos teismo neskundžiama nutartimi esama pagrindo pareikšti jai įtarimą buvus pedofilo bendrininke? Kaip po tokios niekieno nepanaikintos nutarties galėjo atsirasti žemesnio Kėdainių apylinkės teismo sprendimas grąžinti dukrą motinai, įtariamai bendrininkavimu tvirkinant mergaitę? Visų pirma mažametė yra svarbi liudininkė. Jos menkai susivokianti situacijoje motina - taip pat liudininkė ir potenciali auka. Jeigu mergaitę pavyktų grąžinti jėga, būtų tik laiko klausimas pradanginti jas abi - ir dvigubos žmogžudystės bei pedofilijos byla būtų palaidota. O likę nenubausti nusikaltėliai... gal geriau nebetęsti. Tai tik viena iš versijų. Tad žmonės, budintys Garliavoje, elgiasi teisingai, stengdamiesi užbėgti už akių tokiam scenarijui, kai tuo metu pareigūnai ir teisėjai, gaunantys nemenkas algas iš tų pačių žmonių mokamų mokesčių, šios akivaizdžios savo pareigos nevykdo.
Nematomi cenzoriai
Beje, galima ir kita versija. Drama Klonio gatvėje labai jau panaši į tyčinę provokaciją. Šiurkščiai vaiko teises pažeidę antstolės veiksmai Garliavoje ir ypač kryptingas absurdiškų jų teisinimų eksponavimas visuose nacionaliniuose TV kanaluose leidžia numanyti, kad visa ši operacija buvo organizuota sąmoningai, siekiant nustumti į antrą planą kitus ne mažiau gėdingus faktus, susijusius su FNTT skandalu, bandymu vėl įkišti už grotų E.Kusaitę už tai, kad paprasčiausiai pareiškė nuomonę, nežmonišką nepriklausomos Lietuvos pareigūnų elgesį su Gatajevų vaikais. O gal esama ir daugiau, ką stengiamasi nuslėpti nuo visuomenės. Tai nedviprasmiškai patvirtina ir metodiškas visuomenininkų akcijos, kviečiančios apsivalyti visas valstybės institucijas žaliomis juostelėmis, iškupiūravimas iš visų be išimties TV žinių. Na, čia kai kas gal truputį ir persistengė - jei bent formaliai būtų parodę kelias prie saugumo ar prokuratūros plevėsuojančias žalias juosteles, nebūtų susidaręs toks ryškus įspūdis, kad nutylėjimui diriguojama iš vieno centro. Dabar neišvengiamai kyla klausimas: kieno letena tokia galinga, kad ir LNK, dar kurį laiką bandęs demonstruoti nepriklausomybę, ėmė ir palūžo?
Atsakingai galiu tvirtinti, kad tokio informacijos filtravimo ir manipuliacijų nesame regėję nuo pat 1987-ųjų, kai atrodė, jog jau paskutinį kartą bandoma įtikinti visuomenę, kad juoda yra balta. Kas ir kodėl tai daro, turėtų aiškintis teisėsaugos institucijos. Ne tik aiškintis, bet ir operatyviai informuoti visuomenę, kas ir kokiais tikslais kelia informacines bangas, kurių priedangoje korumpuotos gaujos lyg niekur nieko tęsia savo tamsius darbelius.
Kol teisėsauga (šiuo atveju VSD) to nedaro, o klausimas, ar ne iš ten kartais ir toliau diriguojama žiniasklaidai, lieka atviras, Lietuvos piliečiui tenka vadovautis savo galva ir sveika nuovoka. Tai nelengva, ypač tokiame drumstame informacijos sraute, kokį turime šiandien, bet vis dėlto įmanoma. Tam tereikia patikimos vertybinės atramos. Ji niekur nedingo, tik gal buvo truputį primiršta.
Ko niekas negali atstoti
Susikaupimo ir apsivalymo laikas prieš Velykas labai tinkamas prisiminti vertybinę atramą. Ne veltui vengrai, išgyvenę panašų sąmyšį, taip vieningai palaiko krikščioniškųjų vertybių įrašymą į Konstituciją - nors vos 20 proc. jų laiko save praktikuojančiais katalikais, krikščioniškąsias vertybes gerbiantys pasisako net 80 proc. gyventojų, įskaitant ir religinius indiferentus. Nesunku suprasti ir kodėl - juk krikščioniškosios vertybės nėra kokios nors labai kitokios nei bendros žmogiškosios vertybės. Skiriasi tik tai, kad krikščionybė jas rikiuoja hierarchiškai - t. y. nuo paprasčiausių ir mažiau reikšmingų apačioje link sudėtingų ir svarbesnių už kitas viršuje. Ir visos jos gerbtinos, kai yra savo vietoje. Be kita ko, tokia vertybių skalė - neįkainojamas pagalbininkas pasirenkant prioritetus tiek asmeniškai, tiek valstybės mastu. Tik tokia vertybių skalė daro įmanomą ir interesų derinimą. Ar įmanoma ją trumpai apibūdinti, ne per daug supaprastinant? Teatleidžia man šį mėgėjišką bandymą tie, kurie galėtų kur kas geriau tai padaryti. Taigi.
Gyvybė yra ypač brangi, pamatinė vertybė, ne veltui taip dažnai linkime ilgiausių metų ir sveikatos. Tačiau ne visada fiziškai išlikti yra svarbiausia. Tėvyne Lietuva, brangesnė už sveikatą, sako Adomas Mickevičius, o gyvybės aukos, sudėtos už Tėvynės laisvę, nusipelno pagarbos. Tie, kurie apie pokario partizanus kalba kaip apie savižudžius, demonstruoja pavojingą vertybinį nihilizmą ar, geriausiu atveju, neišmanymą. Taika Tėvynėje brangus dalykas, tačiau ne visada verta išsaugoti stabilumą bet kokia kaina. Kai atgyvenusios įstatymų normos patogiai slepia korupciją, supančiojama žmonių iniciatyva, pasiryžimas darbuotis savo ir visuomenės labui. Todėl, užuot peikus tuos, kurie palieka savo kraštą ieškodami prasmingos veiklos galimybių ten, kur doras ir geras darbas adekvačiai vertinamas, verta ryžtis reformoms, nors jos ir sukelia laikiną nestabilumą.
Žinoma, šis darbas turi būti atliekamas su dideliu atsidavimu ir išmanymu, kitaip tariant, moraline ir dalykine kompetencija. Nieko nėra blogiau valstybės gyvenime kaip užsitęsusios reformos - bet taip atsitinka būtent todėl, kad nesugebama apsispręsti dėl prioritetų, o nesugebama, nes nesinaudojama vertybiniais orientyrais. Tada veiklieji visuomenės nariai ironiškai sako, kad geriausia ta valdžia, kuri netrukdo. Skamba neblogai, nors iš tikrųjų ši frazė, kaip ir laisvos rinkos garbinimas, slepia stipriojo teisės principą, neturintį nieko bendra su teisingumu, reikalingu, kad kiekvienas žmogus turėtų prasmingos veiklos galimybių. Be to, jei racionalus veiklumas pernelyg sureikšminamas kitų vertybių sąskaita, jo pasekmės ir atskiram žmogui, ir bendruomenei gali būti apgailėtinos. Taip ir teisingumas gali tapti savo priešybe, jeigu nesivadovauja aukštesne vertybe - atjauta arba tiesiog artimo meile. Gaila, bet mūsų teisėsaugoje tai suvokiančių žmonių vis dar per mažai, kad jie galėtų atremti visai visuomenei žalingus veiksmus tų, kurie nė neslepia savo apverstos vertybių skalės. Tačiau ir meilė dar nėra aukščiausia pakopa. Išmintingi ir gyvenimo patyrę žmonės žino, kokie nepastovūs gali būti žmogaus jausmai, ir kad ne visada emocijų padiktuoti sprendimai yra patys geriausi.
Krikščionys šiuo atveju nesustoja, nes juos palaiko viltis, kad geriems žmogaus jausmams tvarumo teikia Dievo palaima, o tas, kuris ryžtasi derinti savo jausmus ir veiksmus su Apvaizdos planu, gauna ir išmintingos meilės dovaną. Žinoma, kiekvienas yra laisvas tą palaimą priimti ar jos atsisakyti. Būtent laisvė ir suteikia vertę žmogiškam apsisprendimui.
Iš tiesų nedrąsu kalbėti apie tokius dalykus laikraščio puslapiuose, ir nesiryžčiau, jei ne įkvepiantis Nijolės Sadūnaitės pavyzdys. Ji ir anais tamsiais laikais galėjo saugumiečius vadinti broliukais - be jokios ironijos, tik su meile kiekvienam žmogui, kad ir žiauriai klystančiam. Ir šiandien kartais visiškai viena pajėgia sutrukdyti neteisybę, jokia „valstybininkų“ demagogija jos negali supainioti. N.Sadūnaitė turbūt kaip niekas kitas Lietuvoj jaučia savo galimybių ribas, bet kartu žino, jau net ne tiki, koks svarbus yra pirmas teisingas žingsnis... ir kad Apvaizdos planas pranoksta visus žmogiškus lūkesčius.
Suprantama, visi mes esam skirtingo dvasinio ūgio ir dėl to skirtingai matom savo galimybių ribas. Vis dėlto drįstu teigti, jog pasinaudodami senąja vertybių hierarchija galėtume jas gerokai praplėsti, o ne susiaurinti, kaip kartais atrodo tiems, kurie linkę apsiriboti tuo, kas patogiau tam tikru metu.
Moraliai nuginkluotieji
Vertybių skalę galima palyginti su penkline, kurioje užrašomos pačios įvairiausios melodijos, bet visi muzikantai natas perskaito vienodai būtent dėl to, kad jos išdėstytos penklinėje. Ką gi galėtų pagroti orkestras, jei iš partitūrų staiga dingtų penklinė? Bet žmonijos istorijoje būta tokių apgailėtinų pastangų pradanginti tą „penklinę“, šių pastangų pasekmes ir jaučiame šiandien.
Juk ir nacių, ir komunistų režimai pasižymėjo būtent tuo, kad poelgiai, kurie normalios vertybinės orientacijos žmogui buvo nepriimtini ir gėdingi, tapo proteguojami kaip nuopelnai - meluoti, tarnauti ideologinei propagandai, atimti gyvybę iš silpnesniojo ar pasmerktos rasės atstovo, apiplėšti ir pažeminti klasinį priešą. Tokį spaudimą atremti pajėgė ne visi.
Ne visi ir dabar suvokia, kad tikroji fronto linija iki šiol eina ne tarp politinių stovyklų, o per kiekvieno žmogaus sąžinę. Iki šiol turime ypač pažeistų žmonių, kurių vertybių skalė yra apsivertusi, kuriems fizinis išlikimas pateisina ne tik melą, bet ir nusikaltimus žmoniškumui, kuriems įstatymo raidė atsiduria aukščiau už teisingumą. Jiems sunku padėti - nors ir čia Dievo keliai nežinomi. Tačiau tokie žmonės tikrai neturėtų dirbti nei teisėsaugoje, nei žurnalistikoje. Pastarojoje, beje, daugiau žalos vertybinei orientacijai yra padariusi kone visuotinė liberali reakcija į totalitarinių režimų vykdytą vertybių skalės apvertimą, t. y. bet kokios vertybių hierarchijos atmetimas apskritai. Kas nutinka, kai visos vertybės suvokiamos kaip vieno lygio dalykai ir, vaizdžiai kalbant, rikiuojamos horizontaliai? Ogi štai kas - vertybinė orientacija tampa išimtinai individualiu reikalu, todėl vis sunkiau darosi susitarti, ypač kai tokias laisvai sureikšminamas vertybes ima keisti savanaudiški grupiniai ir individualūs interesai. Be vertybių hierarchijos demokratija išsigimsta, nes nebelieka jokios galimybės nei sutarti dėl neabejotinų prioritetų, nei sutelkti bendruomenę kurti šviesesnę perspektyvą.
Iš čia ir bejėgiškumo jausmas, apėmęs kone visas mūsų valdžios institucijas. Gerai, kad nors visuomenėje abejingumo rūkas jau, atrodo, sklaidosi. Bet apie tai ir apie skirtingas galimybių ribas - rytojaus numeryje.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
