Metafizinės Vakarų politinės veidmainystės šaknys

Begėdiška dvigubų standartų politika, kurią neoliberalus Lietuvos režimas vykdo pilietinių protestų prieš įvairių šalių (taip pat ir Lietuvos) režimus atžvilgiu, suteikia progą sugrįžti prie temos, kuriai buvo skirtas vienas pirmųjų mano tekstų. Prie politikos religinių pagrindų temos. Prieš dvidešimt metų rašiau: „Paprastai „dvigubų standartų“ politika prikišama didžiosioms valstybėms. [...] Tačiau dvigubi standartai yra universalus reiškinys, giliai įsišaknijęs vakariečio sieloje. Dvigubi standartai persmelkia visą Vakarų visuomenių (akcentuoju Vakarus, nes, atrodo, kaip tik Vakarai turėtų būti ištikimiausi tokioms vertybėms kaip „laisvė“, „demokratija“, „lygios galimybės“, „teisingumas“) vidaus ir užsienio politiką.“* Taigi kur slypi metafizinės Vakarų veidmainystės šaknys?

Kristus griežtai smerkia veidmainystę. „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: „Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies“, kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies." (Mt 7, 1 - 5) Lietuvos valdžia turi labai aštrų regėjimą, kad pamatyti protestuotuojų prieš Rusijos ir Baltarusijos režimus teisių pažeidimus ir yra greita nuteisti. Bet kai protestas kyla prieš ją pačią, pasirodo, jog jos akyje - storas rąstas.

Didžioji dalis kaltinimų veidmainyste tenka fariziejams ir Rašto aiškintojams, t. y. religiniam žydų tautos elitui - tiems, kurie Jėzaus iš Nazareto veide turėjo atpažinti Dievo pasiuntinio veidą. „Eikš, - sako man širdis, - jo veido ieškok! Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!“ (Ps 27, 8) - rašo Senojo Testamento poetas. Žydų tautos religinis elitas Jėzaus veide neatpažino Dievo siųstojo veido. „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms Dangaus Karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate.“ (Mt 23, 13) Šie žodžiai pasakyti jau Jeruzalėje. Netrukus Jėzus bus nužudytas. Bet Dievas jį prikels iš numirusių. Ir įtikėję Prisikėlimu Prisikėlusiojo veide atpažins Dievo veidą. Ir sukurs krikščioniškąją civilizaciją. Civilizaciją, kurioje žmogus, keliaudamas šioje žemėje, sieks Dangaus Karalystės žvelgdamas į Dievo veidą. Ant Romos imperijos griuvėsių iškilo krikščioniškieji Vakarai.

Tačiau atėjo laikas (lemtingas pokytis įvyko XVIII ir XIX amžių sandūroje), kai Vakarų žmogus nusigręžė nuo vieno Dievo trijuose asmenyse veido ir pradėjo medituoti savo paties veidą. Ir pasirodė, kad Vakarai turi ne vieną, o tris veidus. Ir tie veidai žvelgia vienas į kitą kaip į priešą. Anksčiau Vakarų žvilgsnis buvo nukreiptas į Dangaus Karalystę – į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Nusigręžę nuo Dievo Vakarai atrado savyje liberalizmo, marksizmo ir nacionalizmo trejybę. Pikta buvo toji trejybė. Kiekvienas jos narys Vakarų žmogui siūlė pasaulietinį išganymą, bet tam, kad jį pasiekti, reikėjo nugalėti kitus du savyje susipriešinusios trejybės narius. Anksčiau Vakarų žmonės susitikdavo prie Eucharistijos stalo. Dabar jie geidė būti pamaitinti išganingais žodžiais, sklindančiais iš besivaidijančių politinių partijų vadų burnų. Bet tie žodžiai nebuvo išganingi. „Akli aklųjų vadovai“ (Mt 15, 14), – sakė Jėzus apie jo pasiuntinybės neatpažinusius fariziejus. Tas pats pasakytina apie nuo Dievo veido nusigręžusius Vakarus.

Nusigręžimas nuo Šv. Trejybės į politinę trejybę atvėrė kelią vis labiau progresuojančiai Vakarų veidmainystei. Žvilgsnį – nors ir labai netobulą – į triasmenį Dievą pakeitė narcisistinė triveidžių Vakarų meditacija. Vakarų žmogus pradėjo blaškytis tarp veidų. Pradėjo juos kaitalioti. O tie veidai juk nekentė vienas kito! XIX amžiuje tradicinės Vakarų monarchistinės struktūros dar sugebėjo atlaikyti šitos šizofrenijos laviną. Bet Pirmajame Pasauliniame kare politinė trejybė galutinai sugriovė senąją tvarką. Liberalai vertė nuo sostų monarchus. Komunistai vertė liberalus. Nacionalistai šaudė į komunistus ir liberalus. Antrasis Pasaulinis karas buvo didelė pažanga pakeliui į pasaulietinį išganymą. Nes buvo atsikratyta nacionalizmo. Liko politinė dvejybė. Šaltasis karas. Jo pabaiga – dar didesnė pažanga pakeliui į pasaulietinį išganymą. Liko vienas vienintelis! Globalizacija! Pirmyn į šviesią ateitį!...

„Kvailys sau širdyje sako: „Dievo nėra!“ (Ps 14, 1)

Nes jei Jis būtų, ar galėtų galingiausia Vakarų ir viso pasaulio šalis, kuri skelbiasi esanti demokratijos ir „žmogaus teisių“ apaštale, ir kurios vadovai duoda priesaiką padėję ranką ant Biblijos, vykdyti politiką, kurios pasekmė yra apaštalų laikus menančių krikščionių bendruomenių Artimuosiuose Rytuose naikinimas? „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių“, - sako Kristus. (Mt 7, 15-16)

„Vargas jums, veidmainiai!“

Visa pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuvos politinės sistemos istorija yra klaikios veidmainystės istorija, kurią vainikuoja sparnuotu tapęs posakis, kad „moralė – ne šio pasaulio dimensija“. „Dainuojanti revoliucija“ prasidėjo kaip nacionalinio išsivadavimo judėjimas, kaip tautos atgimimas, o baigėsi komunistų atsivertimu į liberalizmą. Visos kitos sąvokos, kuriomis žongliravo ir tebežongliruoja Lietuvos politinės partijos savo pavadinimuose – „tėvynė“, „Lietuva“, „krikščionybė“, „demokratija“, „tauta“, „laisvė“, „socializmas“, „teisingumas“, „darbas“, „valstiečiai“ – tėra pigios kaukės ant bedievio ir veidmainio veido. Ant veido, kuris pamokslauja apie „vertybes“ jau ne tik Rusijai ir Baltarusijai, bet ir Kinijai.

Per tris laisvės dešimtmečius Lietuva buvo išlaisvinta nuo milijono savo piliečių.

„Jūs pažinsite juos iš vaisių.“

*„Apie religiją, politiką ir dvigubus standartus“, Šiaurės Atėnai, 2000 m. rugpjūčio 12 d. Nr. 30 (520)