Michailas Chodorkovskis: „Aš sugrįšiu į Rusiją“

Juodas aptemptas megztinis, vietoj kalėjimo kelnių – džinsai, akiniai plonais rėmeliais, pastebimai kūprinasi, ir apskritai matyti, kad 10 metų kalėjimo ir lagerių anaiptol nepadeda palaikyti figūros bei akinančios šypsenos. Iš 2013-ųjų tikrovės – ant viešbučio stalelio padėtas iPhone, prie kurio per visą beveik tris su puse valandos trukusį pokalbį nė karto neprisilietė: prietaisas, atsiradęs tuo metu, kai jis kalėjo, aiškiai tebėra svetimas. Kalba veikiau tyliai, be jokios egzaltacijos, nuo klausimų neišsisukinėja, tik retkarčiais: „Turiu likusių įkaitų, nenoriu jiems pakenkti.“ Iš lagerio išėjo nešinas dviem krepšiais popierių, striukę jam davė Pulkovo oro uoste prieš išskrendant į Vokietiją, mainais į lagerio bušlatą, taip pat ir kepurę. Dar siūlė kelnes pakeisti į „Aeroflot“ kelnes su atšvaitais – atsisakė. Kai pasakoja apie lagerio kasdienybę, naudoja esamąjį laiką, ir tu supranti: tai vis dar yra jo gyvenimas. Ir tik penkių žvaigždučių viešbutis Berlyno centre šalia Brandenburgo vartų, šimtai reporterių prie įėjimo, pusantro kambario numeris (apstatytas sunkiu ir dalykišku vokiečių stiliumi) ir ant stalo gulintis laiškas nuo, kaip paaiškėjo, Vokietijos prezidento Gaucko, primena, kad interviu duoda jau ne zekas (rusų kalbos žargone – kalinys – vert. past.), o Michailas Borisevičius Chodorkovskis, žmogus, kurio pavardė parašyta viso pasaulio žiniasklaidos priemonių antraštėse. Savo pirmąjį interviu laisvėje jis davė The New Times, kuriame jau kelerius metus turėjo savo skiltį.

– Kaip miegojote savo pirmąją naktį laisvėje?

– Nekaip. Blogai, atsibudau trečią nakties.

– O kaip atrodo normali lova vietoj gultų, ant kurių nakvojote 10 metų?

– Ne, ne dešimt. Tris kartus aš turėjau pasimatymus, ten buvo normalios lovos. Tačiau manęs, patikėkite, tie dalykai visai nejaudina.

– Iš lagerio jūs išvažiavote ne į namus Koralove, kur jūsų laukė tėvas ir mama, ir ne į Maskvos butą, kur laukė žmona Ina ir vaikai, – atskridote į Vokietiją. Kas tai: tremtis mainais į katorgą?

– Negaliu atmesti, kad dėl jums žinomų aplinkybių (sunki motinos Marinos Filipovnos liga, „The New Times“ past.) kuriuo nors metu man vis tiek būtų reikėję išvažiuoti į užsienį, į Berlyną. Ir tai rimtai paveikė sprendimą (Putino, „The New Times“ past.). Jei mama būtų turėjusi perspektyvą likti Maskvoje, manau, – tai mano prielaida, – Vladimirui Vladimirovičiui būtų buvę daug sunkiau priimti sprendimą. O tas faktas, kad man reikėjo skristi į Berlyną, ir aš suvokiau, kad galiu ten nuskristi tik vieną kartą, kaip dabar, nes jei grįšiu į Rusiją, antrą kartą manęs gali nebeišleisti, juk formalių priežasčių kabinėjimuisi pakanka – tai, manau, padėjo Vladimirui Vladimirovičiui priimti sprendimą ir patvirtinti mano malonės prašymą.

– Emigracija, nors ir laikina, – ar tai buvo jūsų išlaisvinimo iš lagerio sąlyga?

– Negaliu pasakyti, kad tai buvo sąlyga. Tai padėjo, leido priimti sprendimą dėl malonės prašymo. O to, ką dabar rašo – esą buvo atvažiavę į lagerį kažkokie specialiųjų tarnybų atstovai, o aš jiems uždavinėjau kažkokius kvailus klausimus – to nebuvo. Todėl, kad mes su Vladimiru Vladimirovičiumi pernelyg seniai vienas kitą pažįstame. Ir mums nereikia sakyti bereikalingų žodžių, kad iš anksto žinotume ir suvoktume atsakymą.

– Kaip tai įvyko?

– Mano advokatai perdavė, kad gali būti priimtas sprendimas dėl malonės prašymo. Ir kad kaltės pripažinimo, kaip išlaisvinimo sąlygos, iš manęs nebereikalauja. Tai buvo kertinė problema dar nuo Medvedevo laikų. Medvedevas buvo pasakęs, kad yra pasirengęs suteikti malonę, tačiau tuo pat metu Putinas ar kažkas Putino vardu pareiškė, jog tam būtinai turiu prisipažinti kaltę. Parašyti malonės prašymą man buvo visiškai paprasta. Teismas antrojoje byloje buvo tik fikcija, ir visi tai puikiai suprato. Į vieną suklastotą popierėlį atsakyti kitu suklastotu popierėliu – dėl to nebūčiau jautęs jokių moralinių skrupulų. Mes su valdžia apsikeičiame suklastotais popierėliais – ir valdžia tai supranta, ir aš suprantu. Ir jie supranta, kad aš suprantu, ir aš suprantu, kad jie supranta. Žodžiu, šiuo požiūriu mūsų santykiai yra visiškai skaidrūs. Tame suklastotame popierėlyje buvo tik viena tikra problema (turiu omenyje Medvedevo laikus) – kaltės pripažinimas. Nes jeigu aš būčiau parašęs, kad pripažįstu kaltę, daugybė žmonių, kuriuos gerbiu, būtų patekę į labai sunkią padėtį; iš esmės bet kuris, anksčiau dirbęs „Jukos“, taptų pažeidžiamas. Juk nereikia aiškinti, kaip mums kurpia „organizuotą grupę“. Todėl šito klausimo aš net nesvarsčiau. Suklastotame popierėlyje buvau pasirengęs parašyti bet ką, kad ir apie kosminius laivus, kurie skrodžia visatos erdves. Tačiau kaltės prisipažinimas būtų turėjęs visiškai konkrečias pasekmes labai plačiam ratui žmonių, kurių aš jokiu būdu negalėjau pakišti. O šį kartą man pasakė: kaltės prisipažinti nereikia.

– Kada tai įvyko?

– Lapkričio 12 dieną. Man buvo pasakyta, kad reikia paminėti ir mamos situaciją. Meluoti, savaime suprantama, nebūčiau galėjęs, tačiau tai reali situacija, ir aš parašiau apie tai. Ir viskas, atidaviau. Puikiai suvokdamas, kad yra dvi galimybės – arba trečia byla, arba mane išleis.

– Ir jokių sąlygų jums nekėlė, – neužsiimti politika, nefinansuoti opozicijos, apie Navalną nesakyti nieko gero, dar ko nors?

– Ne, nekėlė. Savo prašyme parašiau tai, ką anksčiau jau ne kartą esu viešai sakęs: neketinu užsiimti politika ir neketinu kovoti dėl „Jukos“ aktyvų grąžinimo.

– Tai Sečinas („Rosneft“ direktorių tarybos pirmininko pavaduotojas – vert. past.) gali nebijoti jūsų ieškinio?

– Daug kartų apie tai kalbėjau, o jei aš ką nors pasakau, tai turi atsirasti labai svarbios priežastys, kad savo sprendimą pakeisčiau. Tų svarbių priežasčių nėra. Ir dar – aš prašiau suteikti man galimybę išvažiuoti į užsienį. Nes tada, lapkričio 12 dieną, mama buvo Berlyno ligoninėje. Laimei, prieš dvi savaites gydytojai jai pasakė, kad ji gali trims mėnesiams grįžti į Maskvą, o paskui vėl į Berlyną. Ačiū Dievui, kad jai davė tą atokvėpį. Bet susiklostė taip, kad mes prasilenkėme.

– O jūs žinojote, kad ji Maskvoje?

– Be abejo.

– Ir supratote, kad į Koralovą jums neteks atvažiuoti?

– Taip. Aš atsidūriau čia, Berlyne, o jie – tėvai, žmona, vaikai – Maskvoje. Bet kitų variantų nebuvo. Mūsų valdžia sąžiningai gali sakyti, kad jie manęs neišsiuntė, kad aš to pasiprašiau pats. O žinodami mūsų realijas, situaciją galime įvardinti tiksliai – mane iš šalies išprašė. Viską apsvarstęs, aš tam pasiryžau. Todėl, kad mamos liga – pernelyg rimta. Bet jei būtų reikėję pakišti žmones, aš nebūčiau ėjęs į laisvę. Kai advokatė manęs paklausė, kaip elgsiuosi, jei bus reikalaujama pasirašyti kaltės prisipažinimą, aš pasakiau: na, vadinasi, nieko nebus. Jei aš tokiomis sąlygomis parašyčiau kaltės prisipažinimą, mama manęs neįsileistų į namus. Į visa kita man buvo nusispjaut.

– Papasakokite apie pareiškimą, kurį parašėte, koks jis?

– Oficialus malonės prašymas – tai iš esmės viena eilutė: prašau atleisti mane nuo likusios bausmės, nes iš 10 metų ir 10 mėnesių aš išbuvau laisvės atėmimo vietose daugiau nei 10 metų. Viskas, taškas. Be to, yra ir mano asmeninis laiškas Putinui, kuriame aš ir parašiau apie tai, ką jums ką tik papasakojau, – apie mamos situaciją.

– O kaip zekas Chodorkovskis perdavė laišką Putinui į Kremlių?

– Tai nebuvo jokia problema. Perdaviau laišką advokatei. Kolonijos administracija, jei norėjo, galėjo matyti, kad jį rašau. Buvo stebėjimo kamera. O advokatė laišką perdavė ponui Genscheriui (Vokietijos užsienio reikalų ministras 1974–1992 metais, „The New Times” past.). Kaip ir kam konkrečiai perdavė laišką ponas Genscheris, aš nežinau.

– Paaiškinkite, kodėl Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip dėl jūsų kovoja, koks jos interesas? Kalbama, kad per kiekvieną susitikimą su Putinu ji klausdavo apie jus, ir būtent jai, kaip teigiama, Putinas vasarą pasakė maždaug taip: „Pasėdės ir išeis, jokios trečios bylos nebus.“ Anot Bundestago deputatės Marie Luise Beck, derybos dėl jūsų likimo vyko devynis mėnesius...

– Man tai taip pat mįslė. Tačiau žinote, būna tokių malonių mįslių. Kai įvyksta koks nors stebuklas, o to stebuklo priežasties nežinai.

– Ar jūs buvote savotišku koziriu derybose tarp Merkel ir Putino?

– To man niekas nesakė.

– O jei jums leis grįžti, ar sugrįšite į Rusiją?

– Be abejo.

– Jau sklinda kalbos, kad štai, Chodorkovskis išvažiuos į JAV, jis neketina sugrįžti.

– Dar kartą pakartosiu: ponas Peskovas (RF prezidento atstovas spaudai – vert. past.) pasakė, kad aš galiu bet kada sugrįžti.

– Ar tikrai taip?

– Jis taip pasakė, aš girdėjau... Bet vertinant aplinkybes objektyviai, aš grįžčiau tik tuo atveju, jei būčiau įsitikinęs, kad panorėjęs galėsiu vėl išvykti. Atsižvelgiant į dabartinę mano šeimos situaciją, tai pagrindinė sąlyga.

M. Chodorkovskis ir Platonas Lebedevas teismo salėje. Maskva, 2010 m. gruodis

Ypatinga operacija

– Kaip sužinojote, kad Rusijos prezidentas nutarė patenkinti jūsų malonės prašymą?

– Iš pradžių per radiją išgirdau Putino pasisakymą apie trečiąją bylą. Žinoma, tai mane labai nudžiugino, nes, atvirai kalbant, maniau, kad ant mano sąžinės pakibs dar 15 žmonių likimai... Kai išgirdau, kad trečios bylos nebus, kaip akmuo nuo širdies nukrito. To, ką jis pasakė pabaigoje – kad yra pasirengęs patenkinti malonės prašymą – per radiją nepasakė. Vėliau, apie šeštą valandą, įjungė televizorių, ir tada mes visi tai išgirdome.

Aš suprantu: sprendimas priimtas. Suprantu, kad viskas išsispręs artimiausiomis dienomis, nes jie pasistengs, kad manęs kuo greičiau neliktų lageryje. Iš karto vaikinams pasakiau: žmonės, žurnalistai iš Maskvos važiuos parą ar dvi, valdžia to bijo, jiems to nereikia. Žodžiu, tuoj pat einu susirikti popierių, kuriuos noriu išsivežti.

– Kaip reagavo lagerio vyrai?

– Na, kaip... Visi, kurie drįso... nes dėl bendravimo su manimi žmonės turėjo problemų... tie, kas nebijojo problemų, priėjo, sveikino. Šitame lageryje į mane kreipdavosi tik vardu ir tėvavardžiu.

– O kaip sveikino? Kaip žmonės lageryje sako tokį dalyką?

– Pas mus tai gana dažnas reiškinys. Kai žmonės paleidžiami pirma laiko arba „po skambučio”. Bet dažniausiai pirma laiko. Ar, pavyzdžiui, dėl įstatymų pataisų bausmės laiką sumažina. Prieina ir sveikina vienas kitą, tai visuotinai priimta, ne tik mane liečia. Prieina ir sako: „Michailai Borisovičiau, sveikiname! Tikimės, kad iki Naujųjų Metų jau būsite namuose!“

Tai štai, vakarinis signalas, gulamės miegoti. Ir aš, tiesą sakant, normaliai užmiegu. Tai ketvirtadienis, gruodžio 19 diena. 2.30 val. mane pažadina lagerio viršininkas ir sako: „Michailai Borisovičiau, prašau apsirengti.“ Aš suprantu situaciją, rengiuosi. Jis sako: „Prašau užeiti į kambarį.“ Tai toks atskiras kambarys, buitinė patalpa; sėdi kažkoks pilietis. Klausia: jūs manęs neatpažįstate? Atsakau: atsiprašau, ne. Jis: aš esu BVFT (Bausmių vykdymo federalinė tarnyba – vert. past.) viršininkas Karelijos respublikoje. Mes su juo matėmės, bet neatpažinau, nes buvo apsirengęs kaip civilis. Sako: atvažiavau jūsų pasiimti, mes dabar su jumis važiuosime, turiu jus etapuoti, šiandien jau būsite namuose. Paaiškino, kodėl pats atvažiavo: „Paimti žmogų iš lagerio be dokumentų galiu tik aš.“

– Ar nebuvo jokio dokumento?

– Na, jis taip pasakė, daugiau nieko nežinau. Labai mandagiai, labai lojaliai. Klausia: „Ką jums reikėtų susirinkti?“ Dėkui Dievui, aš jau buvau viską, savo popierius, susidėjęs. Sėdame į jo tarnybinį automobilį. Jis sako: formaliai mes jus etapuojame, bet iš tikrųjų vežame namo.

– Be apsaugos?

– Su juo buvo du žmonės: jo pavaldinys ir kalėjimo konvojaus pareigūnas.

– O antrankiai?

– Ne, ne, jokių antrankių, nieko. Tiesiog penkiese sėdome į automobilį: jis, aš ir tie du jaunuoliai. Taip pat civiliais rūbais. Išvažiavome, ir jis sako: 8 valandą ryto jūsų lauks lėktuvas. Vėliau pasakė – ne 8, o 11 valandą. Jie turi tokius BVFT namus; mes ten nuvažiavome, pasėdėjome iki pusės vienuolikos, televizorių pažiūrėjome, arbatos atsigėrėme. Pasikalbėjome, kaip sakoma, apie nieką. O tada mane nuvežė į Petrozavodsko oro uostą, įsodino į lėktuvą...

– Jis vienas ar su tais dviem jaunuoliais?

– Vietoj tų dviejų įsėdo mergina, pasakiusi, kad yra iš oro uostą aptarnaujančios tarnybos: „Pagal instrukcijas mes negalime praleisti automobilio be palydos.“ Įdomu, kad ta mergina apskritai nežinojo, kas aš ir kodėl...

– Ji jūsų neatpažino?

– Ji manęs neatpažino, be to, manė, kad esu bendradarbis, nes jie ten visi vienodai nukirpti. Tuo automobiliu privažiavome prie lėktuvo. Iš karto į pakilimo taką. Aš įlipau. Tu 134. Toks tvarkingas salonas, akivaizdu, kad lėktuvas kažkam priklauso.

– Privatus?

– Na, nemanau, kad privatus, manau, tarnybinis – arba BVFT, arba kieno nors kito.

– Bet keleivių jame nebuvo?

– Keleivių nebuvo, tik du palydovai. Sako, mūsų užduotis – palydėti jus iki Sankt Peterburgo, o ten jūsų lauks lėktuvas. Atsakiau: gerai.

Šionefeldo oro uostas netoli Berlyno. 2013 m. gruodžio 20 d. Ką tik išleistas zekas Michailas Chodorkovskis ir vokiečių politikas, nuo 1974 iki 1992 m. VFR užsienio reikalų ministras Hansas Dietrichas Genscheris

– Ar jums davė kokius nors dokumentus?

– Prisipažinsiu, kad tą pasą, kurį turėjau kolonijoje, aš pamiršau. Pasakiau tai valdybos viršininkui, jis pažadėjo perduoti advokatei. Atskrendame į Sankt Peterburgą, ir tie vaikinai, kurie skrido su manimi, sako: štai jums pasas. Ir paduoda man užsienio pasą. Reikia pasirašyti. Pasirašau.

– Pulkovo oro uoste?

– Tiesiog lėktuve. Ir sako: „Duokite mums pasą, mes pažymėsime, kad išvykstate.“ Paėmė pasą, išėjo, pažymėjo išskridimą, grąžino man pasą jau su žyma apie išskridimą ir RF. O aš sėdėjau tame lėktuve ir laukiau.

– O jūs jiems nepasakėte – mano mama ir tėtis Pamaskvėje? Žmona Ina – Maskvoje, vaikai – taip pat, kur jūs mane siunčiate?

– Ženia (mažybinis Jevgenijos vardas – vert. past.), na, su kuo aš galėjau kalbėtis?

– Ar jūs žinojote, kad jus išsiunčia iš šalies?

– Be abejonės, juk nesu kvailys...

– Jums pasakė, kad jus išsiunčia?

– Per 10 metų aš išmokau puikiai suprasti, kas kokius įgaliojimus turi ir kas priima sprendimus. Dėl manęs sprendimus priima vienas žmogus. Visus tuos 10 metų. Vienas žmogus. Visi kiti tų esminių sprendimų ribose gali pridurti arba atimti penkias kapeikas. Kalbėtis su tais žmonėmis galima tik tuo atveju, jei nori sukelti skandalą, ir nebent savo malonumui. Bet aš jokio malonumo iš beprasmiškų svarstymų nepatiriu.

– Ir jūs nieko neklausinėjote? Kur, į kokią šalį? O gal jau žinojote?

– Aš nieko nežinojau, bet skaičiuoti moku gana gerai.

– Supratote, kad tai Vokietija?

– Be abejonės. Mes atskrendame į Pulkovą, sėdime kelias valandas tame Tu 134, laukiame, kada atskris kitas lėktuvas.

– Ar jus ten pamaitino?

– Ženia, jei manęs kokio nors etapo (kalinio pervežimas – vert. past.) metu bent dešimt kartų nepaklausė, ar noriu valgyti ir į tualetą, tai reiškia, kad pervežimas truko mažiau nei valandą. Mano atžvilgiu menkaverčių pažeidimų nedarė. Pažeidinėjo esmines mano teises. O dėl smulkmenų vykdė visus įstatymus. Mes sėdėjome, bendravome, tada atskrido „Cesna“, mane iki jos palydėjo.

– Tai buvo privatus lėktuvas, kaip žurnalistams pasakė Genscheris?

– Nežinau. Palydėjo iki tos „Cesnos“, vaikinai atsisveikindami sako: mes lauksim, kol ji pakils. O dabar jus palinksminsiu... Tie vaikinai ir klausia: „Michailai Borisevičiau, argi jūs neturite rūbų?“ Aš sakau: jūs mane taip greitai suruošėte, kad advokatė rūbų nespėjo atvežti. Turiu du krepšius popierių. Ir, žinoma, britvą. Jie sako: tuoj pamėginsim ką nors padaryti. Nuskuodė į Pulkovo oro uostą ir atitempė vasarinę striukę – tą, kuri dabar visose nuotraukose. Ir kelnes. Bet kelnės buvo su atšvaitais. Aš sakau – žinote, kol Maskvos savivaldybė nepriėmė tokio įstatymo, aš kelnių su atšvaitais nesimausiu. Jie: „Tiek to, imkit nors striukę. O mes mainais paimsime jūsų striukę ir kepurę.“

– Lagerines?

– Lagerines. Įvyko natūriniai mainai. Įlipau į lėktuvą, o ten pilotas pasakė, kad tą lėktuvą atsiuntė ponas Genscheris, ir po dviejų valandų būsime jau Berlyne. Kai apie visa tai galvoji, atpažįsti režisūrą. Jei kas nors kurtų filmą apie septyniasdešimtuosius, disidento išsiuntimą, geriau nesugalvotų. Būdavo toks vaidybinis disidento išsiuntimas: mikroautobusas privažiuoja tiesiai prie lėktuvo liuko, aplink trinasi keli piliečiai rimtais veidais, ant trapo įteikiamas pasas... Ir mes išsiskyrėme.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: http://newtimes.ru/articles/detail/76393/