Minimali alga Lietuvoje nėra 993 litai

Penktadienį Lietuvą apskriejo buvusio Rolando Pakso bendražygio, o dabar su Darbo Partija į Seimą mėginančio prasibrauti Stanislovo Tomo straipsnis. Jame teigiama, jog mūsų šalis Europos Socialinėje Chartijoje yra įsipareigojusi nustatyti tam tikrą (didesnę nei dabar) minimalią algą ir kiekvienas uždirbantis mažiau turi teisę tą skirtumą prisiteisti. Tuo pačiu nepraleidžiama proga įkąsti Seimo nariams, pabrėžiant, jog jie priima sprendimus nesuprasdami jų esmės ir dėl to valstybei gresia vos ne apokaliptinės finansinės pasekmės.

Autorius pateikia savo nuomonę, lyg tai yra akivaizdus pažeidimas, o žalos išsireikalavimas teisiniais būdais yra labai paprastas. Tai – klaidinanti nuomonė.

Nėra teisinio pagrindo

Visų pirma – panagrinėkime teisinius aspektus. Skelbiama štai tokia informacija:

„Nuo 1961 iki 2004 m. ESTK aiškino, kad sąvoka 'normalus gyvenimas” reiškia, kad minimali alga “į rankas” turi sudaryti 68 proc. nuo vidutinės algos. 2004 m. aiškinimas buvo pakeistas ir suma sumažinta iki 60 proc. Tuo atveju, jeigu minimali alga yra mažesnė, valstybė privalo padengti skirtumą pašalpomis. <…> Priešingai nei reikalauja Chartija, nuo 2001 m. keli šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų (šiuo metu 20,8 proc.) dirbo už 687 litus „į rankas” arba už dar mažiau. Jie negavo savo teisėtų pajamų. Įvyko turtinių teisių pažeidimas. Dėl šio klausimo galima kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą.“

Tai yra visiška netiesa. Štai Chartijos priedas prie trečiosios dalies nurodo, jog joje esantys teisiniai įsipareigojimai užtikrinami išimtinai ketvirtojoje dalyje nustatytais būdais. Tai – įvairios ataskaitos šalių siunčiamos komitetui, tuomet vykstanti jų analizė ir pateiktos rekomendacijos.

Pavyzdžiui, nors 2010-aisiais komitetas nustatė, jog Jungtinė Karalystė neįgyvendina reikalavimų dėl minimalios algos, realių pasikeitimų šiuo klausimu šalies politikoje neįvyko. Tai tapo paprasčiausiu papildomu argumentu, kuriuo profsąjungos naudojosi derybose dėl algos pakėlimo.

Apie galimus teismus Chartijoje nekalbama, todėl galimybė bent jau teoriškai iškelti bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) – nulinė. Natūralu, jog iki šiol tokių bylų EŽTT nebuvo.

Šiai taisyklei galioja viena išimtis. Papildomą protokolą ratifikavusias šalis įmanoma apskųsti tam pačiam komitetui. Vis dėl to, šio dokumento 9-ajame straipsnyje nurodama, jog jo sprendimai yra tik rekomendacijos. Bet kokiu atveju Lietuva nėra nei pasirašiusi, nei ratifikavusi šio papildomo teisės akto, todėl siekti bent jau simboliškos pergalės nėra įmanoma.

Taip pat verta paminėti, kad Tarptautinėje Darbo Organizacijoje (TDO), kurios nariais yra dauguma pasaulio valstybių, nustatyta panaši tvarka dėl įsipareigojimų laikymosi. Ir nors bandant valstybę priversti laikytis konvencijų TDO turi daugiau teisinių instrumentų nei minėtas komitetas Europoje (turi teisę įvesti sankcijas), šis būdas praktiškai beveik nenaudojamas. Per daugiau nei 90 metų siekiančią organizacijos istoriją sankcijos buvo įvestos tik kelis kartus.

Taigi, trūkstant tvirtų įsipareigojimų įgyvendinimo būdų, nemaža dalis šių socialinių reikalavimų tampa ne tvirtomis teisės normomis, o paprasčiausiais siektinais idealais.

Kitų Europos šalių kontekste Lietuva neišsiskiria

„Kodėl Seimas ratifikavo Chartiją, bet nepakeitė savo žemesnių įstatymų? Kodėl Lietuva jau 11 metų pažeidinėja įsipareigojimus Europai ir savo piliečiams? <…> O dabar įsivaizduokite kiek dar yra kitų tarptautinių sutarčių, už kurias Seimo nariai balsavo nesuprasdami jų prasmės. Šitame pastate tiksi finansinės bombos.“

Įdomu, jog autorius nelygina Lietuvos su kitomis Europos šalimis. Štai, Eurostat yra nustačiusi įvairių Europos šalių minimalios bei vidutinės algos santykį:

Minimalios ir vidutinės algos santykis Europos šalyse. Šaltinis: Eurostat

Kaip matote, nė viena Europos šalis ne tik kad nesiekia stebuklingų 60 %, tačiau ir smarkiai atsilieka. Pavyzdžiui, Estijoje šis santykis vos 33,8 %, o Belgijoje – 44,7 %. Kitaip tariant, Lietuva visiškai niekuo neišsiskiria iš kitų kontinento valstybių. Ar tai reiškia, jog kiekvienos Europos šalies parlamentas nesuprato, už ką balsavo ir dabar bus nubausti, nes nevykdo savo tarptautinių įsipareigojimų?

Akivaizdu, jog šiuo atveju Lietuvos Seimas yra diskredituojamas be jokios priežasties.

Sukeltų politinį ir finansinį chaosą

„Dar daugiau, kuo ilgiau Lietuvoje nebus 993 litų minimalios algos „į rankas”, tuo labiau didės valstybės skola savo piliečiams.“

Net jei staiga visos Europos šalys išsigąstų šios prognozės ir sugalvotų laikytis šio reikalavimo, tai turėtų įspūdingų neigiamų pasekmių visam žemynui. Pabandykite įsivaizduoti, kas nutiktų, jei kaštus mažinanti Graikija staiga pakeltų minimalią algą. Kreditoriai turbūt neliktų sužavėti argumentu, jog šalis stengiasi laikytis socialių įsipareigojimų.

Be to, didėjantis deficitas pasiųstų valstybę į dar didesnę krizę ir priartintų išėjimą iš euro zonos. Tai galėtų sukelti problemas visame pasaulyje. Negana to, jei turėtume omenyje, jog, anot minėto autoriaus, taip pat būtų galima prisiteisti ir algos skirtumą, tai tik dar labiau paspartintų finansinį chaosą.

Todėl, net jei koks nors teismas ateityje ir turėtų teisinę galimybę spręsti tokią bylą (pagal dabartinę Chartiją to daryti negali), jis vadovautųsi elementaraus protingumo kriterijais. Taip pat neabejotina, jog dėl galimo precedento atsiradimo spaudimas iš Vokietijos ir kitų šalių, siekiančių fiskalinės drausmės, būtų labai stiprus. Tad tokiai bylai net ir pasiekus teismą, ją laimėti būtų praktiškai neįmanoma.

"Vyriausybė turi tik dvi išeitis: arba nedelsiant padidinti algą iki 993 litų į „rankas”, arba denonsuoti Chartiją. O darbo žmonių advokatai, matyt, jau turi ir naudingesnį pasiūlymą žmonėms".

Įdomu pastebėti, jog kadangi ekonominės krizės metu tikėtis drastiško minimalios algos didinimo neverta, matyt liktų vienintelis autoriaus siūlomas variantas – denonsuoti Chartiją. Juk įvairių kitų Chartijoje esančių socialinių įsipareigojimų panaikinimas kaip tik būtų toks naudingas tam tikroms radikalesnių pažiūrų jėgoms.