Mintys rengiantis Konstitucijos egzaminui

Turbūt dauguma sutiks, kad eiti nepasiruošus į egzaminą, o ypač Konstitucijos, būtų neatsakinga avantiūra. Kas būtina pasirengimui? Išmanyti šaltinius, t. y. pačią Konstituciją, jos pakeitimų sąvadą (kalbu apie pakeitimus per 20 metų), žinoti autoritetingų specialistų nuomonę bei visuomenės požiūrį į dabartinę situaciją valstybėje, vertinant Konstitucijos nuostatų prasme. Tik atsižvelgus į visus šiuos dalykus galima vertinti Konstituciją ir stoti prieš autoritetingą komisiją, vadovaujamą Aukščiausiojo teismo (AT) pirmininko Gintaro Kryževičiaus. Vertindami vien pagal Konstitucijos tekstą, be papildomų šaltinių analizės, turėtume tik karikatūrą primenančias VKP(b) studijas sovietmečiu.

Džiaugiamės, kad Konstitucijos egzaminą rengiasi laikyti per 30 tūkstančių gyventojų. Ta proga paskelbtas konstitucinės teisės profesoriaus, buvusio Konstitucinio teismo pirmininko Juozo Žilio straipsnis „Konstitucija išbandymus atlaikė“ bei teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus pasisakymas spaudos konferencijoje „Konstituciją reikia žinoti, kad neužvaldytų zombiai“. 

Štai įžanginis prof. J. Žilio teiginys: „Lietuvos Konstitucija išbandymus atlaikė ir šiuo metu nėra rimtų priežasčių ją tobulinti“. Kyla natūralus klausimas, apie kokią Konstituciją profesorius kalba – apie tą, kuri buvo priimta referendumu 1992 metais, ar apie patobulintą Konstitucino teismo, kuriam suteikta teisė užsiimti šiuo tobulinimu be visuomenes atstovų nuomonės ir tuo labiau be jokio referendumo? Kiek atlikta tokių patobulinimų, taip pat ir rengiant referendumus bei inicijuojant visuomenės atstovams (Seimui)? Manau, Teisingumo ministerija iki Konstitucijos egzamino pateiks tokį sąvadą.

Profesoriui buvo pateikti klausimai, į kuriuos jis išsamiai atsakė. Pavyzdžiui, apie „garsiausiai skambantį siūlymą mažinti Seimo narių skaičių“. J. Žilys į tai logiškai atsakė, jog parlamentarų skaičius buvo nustatytas remiantis savivaldybių skaičiumi. Manau, kad orientuotis į bendrą gyventojų skaičių tikrai dar ankstoka, nors, kaip žinia, per nepriklausomybės laikotarpį gyventojų sumažėjo apie puse milijono. Bet jei pasitvirtins prognozės, kad po penkerių metų šis skaičius artės prie milijono, svarstyti šį klausimą bus išties verta. Galbūt tada problemą išspręs ir Konstitucinis teismas, nes argumentai jau bus akivaizdūs.

Straipsnyje aptariamas ir klausimas dėl referendumo organizavimui reikalingo gyventojų parašų skaičiaus. Manau, kad prof. J. Žilio siūlymas prailginti parašų rinkimo terminą iki pusės metų yra logiškas ir šią problemą išspręstų referendumo įstatymo pakeitimas.

Deja, tenka pripažinti, kad profesorius aptarė tikrai ne visus klausimus, kurie šiuo metu yra ypač aktualūs. Reikia tikėtis, kad sužinosime ir jo nuomonę apie pasiūlymus, susijusius su Konstituciniu teismu ir Teismu, kuriems skirti du Konstitucijos skirsniai. To nutylėti jokiu būdu negalima. Pabandysiu paaiškinti, kodėl.

Šių teismų, kaip teisingumą vykdančių institucijų, funkcijos labai artimos. Tuo labiau, kad ir teisėjai, kuie yra nepriklausomi, dažnai “migruoja” iš vieno teismo į kitą. Čia kalbu apie aukščiausios instancijos teismus ir aukščiausio rango teisėjus.

Susipažinkime su visuomenės, kuri referendumu pritarė Konstitucijai, nuomone apie teisingumą vykdančias institucijas.

Pagal „EUROBAROMETRO“ duomenis, 2009 metais teismais pasitikėjo 15 procentų gyventojų, nepasitikėjo - daugiau nei 80 procentų. Tai prasčiausias rodiklis Europos Sąjungoje ir apskritai demokratinių valstybių tarpe. Gal sakysite, kad padėtis nuo to laiko pasitaisė? Nieko panašaus. Žinoma, bėda yra tai, kad mes nebegauname „EUROBAROMETRO“ tyrimo duomenų. Bet apklausos, kurias atliko visuomenės nuomonę tiriančios Lietuvos institucijos, liudija, kad šis rodiklis tik pablogėjo.

Dabar apie Konstitucinį teismą, kurio funkcijos prof. J. Žiliui tikrai yra gerai žinomos.

Konstitucijos 7 straipsnis užtikrina, kad „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“, o 110 straipsnyje rašoma, jog „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tačiau imperatyvo netaikyti tokio įstatymo nėra - teisėjas gali jį taikyti, o gali ir netaikyti. Lieka tik Konstitucinis teismas, kurio pagrindines funkcijas apibrėžia 102 straipsnis: „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“.

Bet čia ir vėl susiduriame su problema. Konstitucinis teismas susidomi įstatymu tik tada, kai į jį kas nors kreipiasi, o kreiptis gali ne bet kas, o tik įstatymo rengėjas ir leidėjas (106 straipsnis).

Štai kur glūdi antikonstitucinių (korupcinių) įstatymų rezervas – kodeksuose.

Visuomenės nuomonė apie juose surašytus įstatymus taip pat nėra ypatingai gera. Mat jie surašyti „teisine kalba“, kurią “įkąsti” įstengia ne bet kas. Teisininkai tuo naudojasi paskelbdami, esą visuomenė nėra subrendusi turėti savo atstovus teismuose. Bet juk kodeksai – įstatymų sąvadai – yra rašomi už mokesčių mokėtojų pinigus. Taigi - visuomenei. Tad ir vertinami jie turi būti žvelgiant iš tos „nesubrendusios“ visuomenės pozicijų.

Ir geografiškai, ir istorine patirtimi mums artimi estai šią problemą sprendžia taip pat konstituciniu lygiu, tačiau apsieina be Konstitucinio teismo. Atskiras Estijos Konstitucijos skirsnis yra skirtas nepriklausomo Teisingumo kanclerio institucijai.

Kancleris nustato, ar koks nors įstatymų leidėjo, vykdomosios ar vietos valdžios institucijos priimtas įstatymas ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai bei įstatymams. Jei nustatomas prieštaravimas, Teisingumo kancleris tokį teisės aktą priėmusiai institucijai teikia pasiūlymą jį ištaisyti per 20 dienų. Jei per tą laiką prieštaravimas nepašalinamas – teikia pasiūlymą Aukščiausiajam Teismui pripažinti teisės aktą negaliojančiu. Kiekvienas Estijos pilietis turi teisę kreiptis į Teisingumo kanclerį raštu arba žodžiu, reikalaudamas patikrinti įstatymo atitikimą Konstitucijai. Taip - padedant visuomenei, kuri įtraukiama į valstybės valdymą - įstatymai prevenciškai patikrinami.

Konstitucinio teismo funkcijas Estijoje atlieka Aukščiausiasis teismas. Visuomenės pasitikėjimas teismine valdžia Estijoje yra net tris su puse karto didesnis, nei Lietuvoje, ir viršija ES vidurkį.

Sunku pasakyti, kiek įtakos mūsų Konstitucijai turėjo personažai, kuriuos teisingumo ministras pavadino „zombiais“, tačiau ji neginčijama. Juk Konstitucijoje niekur nerasite parašyta, kad visuomenės atstovai negali būti integruoti į teismų sistemą, bet “zombiai“ sugebėjo sutvarkyti taip, kad norint tai padaryti tektų keisti Konstituciją. Tad ir gyvename su teismų sistema, kuri suformuota pagal praėjusio šimtmečio vidurio totalitarinių valstybių standartus.

Į pagrindinį Lietuvos įstatymą piliečiai žvelgia su didžiuliu nerimu ir viltimi, kad galbūt ir mes kada nors gyvensime ne teisminėje, bet teisinėje, demokratinėje valstybėje. Tam būtinos esminės Konstitucijos pataisos. Būtent apie tai ir verta diskutuoti, laikant Konstitucijos egzaminą. Ir, žinoma, ne tik šia proga.