Mitai ir tikrovė apie „Lidl“ naujas darbo vietas ir mažas kainas

Baltijos šalims reikia naudingų ir apgalvotų investicijų, o ne skubotų sprendimų!

Anitos Lancmanės, organizacijos „Impact 2040“ pranešimas žiniasklaidai

Latvijoje „Lidl“ atėjimas į mažmeninės prekybos segmentą prasidėjo kelio iškirtimu – paslaptingumo šydas, gaubęs būsimą Rygos Purvciemo mikrorajone medžių kirtimą, iš dalies nukrito ir politiniame lygmenyje pripažinta, kad į Latviją įžengs tarptautinis mažmeninės prekybos tinklas „Lidl“. Pats „Lidl“ nekomentuoja – priešingai, nei viešai afišuojama, kad yra „ekonomiškai, socialiai atsakinga ir aplinka besirūpinanti kompanija“. Medžių likimas dar sprendžiamas Rygos Dūmoje, tuo tarpu palaipsniui susidomėjimą ima kelti ir faktai apie kuriozinį „Lidl“ statybos leidimą, kuris, pasirodo, yra planuojamas 83 metų amžiaus ponios vardu. Estijoje „Lidl“ taip pat stengiasi tiestis kelią, ieškodamas nekilnojamojo turto savo parduotuvėms atidaryti. Savivaldybių atstovai, paprašyti pakomentuoti „Lidl“ tinklo planus įžengti į Latviją ir Estiją, vengia tiesaus atsakymo. Valstybinės institucijos šiuo atveju, kai kalbama apie tarptautinę kompaniją, yra labai pakančios, ko nebūtų vietinių mažmeninės prekybos įmonių atžvilgiu; joms tektų paisyti visų administracinių įmantrybių, įskaitant viešą svarstymą. Toks diferencijuotas požiūris į rinkos dalyvius iš valstybinių struktūrų kelia pavojų

demokratijai bei laisvos rinkos ekonomikai.

„Lidl“ užtarėjai sako, kad „Lidl“ konkuruos su esančiais prekybos centrais, o tai naudinga vartotojams. Pats savaime šis teiginys teisingas, bet būtina įvertinti konkrečią situaciją. Negalima ignoruoti fakto, kad „Lidl“ gavo didelių finansinių resursų iš ERAB Rytų Europos rinkai užkariauti. Atkreipiu dėmesį, kad Europos bankas nėra komercinis bankas tradiciniu supratimu, duodantis komerciniam subjektui pinigų už procentus. Šio banko užduotis yra skatinti nelygybės tarp ES narių mažėjimą. „Lidl“ gavo pinigų palankiomis sąlygomis, kad mažintų skurdo lygį Rytų Europoje, įskaitant Baltijos šalis. Dėl to nesuprantamas visas minėtasis slaptumas, jei jau įmonės tikslai yra tokie kilnūs.

Sunkumų atsiranda, kai „Lidl“ turi paaiškinti konkrečiais darbais, kaip jie planuoja mažinti skurdą, pavyzdžiui, Latvijoje, atidarydami Rygoje šalia esančiųjų prekybos centrų dar vieną.

Finansavimo iki šiol naudojimas liudija tik apie rinkos dalies perėmimą, net negalvojant pasiekti paskolos tikslą. Taip, pavyzdžiui, tarptautinė žiniasklaida plačiai atspindėjo „Lidl“ veiklos problemas, pavyzdžiui, Bulgarijoje šio tinklo vardas buvo įveltas tyrime dėl kartelio, tuo tarpu Didžiosios Britanijos žemdirbiai 2015 metais protestavo prieš „Lidl“ vykdomą politiką prekiauti žemės ūkio produktais žemesne kaina už savikainą, tokiu būdu išstumiant žemdirbius iš rinkos. Kaip tokie veiksmai dera su paskolos tikslu? Atvirkščiai – vietiniai mažmeninė prekybos tinklai atidaro parduotuves nutolusiuose šalies regionuose, kur prekybos išlaidos yra didesnės, kad šių kraštų gyventojus aprūpintų prekėmis, kurių kainos yra artimos prekybos centro kainoms. Tai svarbu šiems gyventojams, o ne žinojimas, kad Rygoje bus dar vienas prekybos centras. Jei pažvelgsime į situaciją Lietuvoje, kur „Lidl“ jau pradėjo veiklą, matysime, kad „Lidl“ parduotuvės yra išdėstytos didžiuosiuose miestuose visiškai netoli nuo kitų prekybos centrų, naudojant jau esančias infrastruktūras. Kaip tai mažina skurdo lygį Lietuvoje?

„Lidl“ užtarėjai tiek Latvijoje, tiek Estijoje sako, kad valstybei svarbu investicijos ir darbo vietos – tai klasikinė klišinė frazė tuo metu, kai reikia greitomis „prastumti“ dar vieną projektą visuomenei nežinant. Kur kas svarbiau yra ekonominis pagrįstumas ir faktų analizė.

Investicijos – gražu, bet ką tai iš tikrųjų reiškia? Pora statinių daugiau, už kuriuos savivaldybė gauna nekilnojamo turto mokestį.  Pritariu, bet atsiminkime, kad šiems statiniams statyti bus naudojami ES mokesčių mokėtojų pinigai. Sakysite – padidės pajamų mokestis. Bet kaip, jei Baltijos šalių didmiesčiai jau ir taip yra prigrūsti prekybos centrų. Logiška, kad kuris nors iš rinkos dalyvių turės pasitraukti. Dėl to nebus jokio mokesčių masės augimo.

Kalbant apie vadinamąsias naujas darbo vietas. Konkretaus regiono klestėjimą užtikrina vietinių gamintojų patekimas į rinką, tai yra, rinkos artumas ir sąlygos, kad pagaminta produkcija patektų į parduotuvės lentynas, nesukeldama nuostolių gamintojui. Ši sąlyga galioja tiek šalies, tiek konkretaus kaimo mastu. Dėl to, jei kalbėsime apie apie regioninį klestėjimą, svarbu, kad mažmeninių prekybininkų lentynose būtų vietinė prekė už jos tikrąją vertę. Tai yra vienas didžiausių „Lidl“ trūkumų, nes žodiniai pažadai apie meilę vietinei produkcijai prieštarauja esamai situacijai. Atitinkamai tikėtina visai realus darbo vietų praradimas gamyboje, priešingai nei žada „Lidl“ gynėjai. Greičiau tai bus darbo vietų perskirstymas – žmonės, dirbę gamyboje, dabar taps didmiesčių kasininkais, o tai neišvengiamai visiškai priešingai skatina gyvenimo lygio blogėjimą. „Todėl šiuo atveju kalbėti apie ekonomikos augimą bei naudingas investicijas yra klaidinga,“ – teigia Anita Lancmanė.

Kalbant apie kainų politiką – prieš ateinant „Lidl“ tikslinės šalies žiniasklaidoje paprastai pasirodo žinių apie tai, kokios didelės yra produktų kainos konkrečioje šalyje. Tokiu būdu jau prieš pradedant verslą bandoma išderinti vietinę rinką. Panašią situaciją patyrė ir Lietuvos visuomenė prieš įžengiant „Lidl“, kai per visuomenę nuvilnijo vadinamasis žiedinių kopūstų skandalas. Latvijoje taip pat šiuo metu galima pastebėti triukšmavimą dėl sviesto kainų ir brangesnį maistą. Bet realybė šiandien Lietuvoje (po „Lidl“ vienerių metų veiklos) liudija, kad „Lidl“ savo kainas daugiau ar mažiau sulygino su kitų parduotuvių kainomis.  Dėl to pažadas, kad Baltijos šalių gyventojai galės gauti produktų dempingo kainomis, siekiant mažinti skurdą, yra blefas. Be to, palyginus vieno to paties produktu „Lidl“ kainas, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Lietuvoje, galima padaryti išvadą, kad kai kurie produktai Lietuvoje kainuoja net dukart brangiau nei Vokietijoje. Taip pat ir anksčiau duoti pažadai, kad padaugės vietinės produkcijos, Lietuvoje taip ir nepavirto darbais.

Kviečiu iš žurnalistus objektyviai įvertinti tai, kas rašoma užsienio spaudoje apie „Lidl“.