Mokytojas – trečiasis brolis?

Kiekvienais metais, Mokytojo dienos išvakarėse, Rotušėje Kauno miesto savivaldybė įteikia padėkos raštus aktyviems įvairių dalykų mokytojams ir skelbia ,,Metų mokytojo“ vardo laureatus. Šiemet tokį vardą pelnė Kauno Maironio universitetinės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Judita Sakalienė. Pedagogė yra Lietuvos maironiečių draugijos pirmininko pavaduotoja, dirba Lietuvos maironiečių draugijos lyderių seminarų, Kauno maironiečių dainuojamosios poezijos konkursų, Kauno maironiečių literatūros viktorinų, tiriamųjų darbų konferencijų organizavimo komisijose, Kauno Maironio universitetinės gimnazijos korupcijos prevencijos komisijoje, Lietuvos kūno kultūros mokytojų, trenerių, mokinių konferencijos ,,Kilnus elgesys sporte – idėja ar tikrovė?“ organizaciniame komitete, Kauno miesto mokinių visuomeninių organizacijų veiklos pristatymo ,,Mes esame“ darbo grupėje. Dalyvauja tęstiniame projekte ,,Inovatyvios lietuvių gimtosios kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas“. Galėtume prirašyti dar daugiau įvairių Juditos Sakalienės veiklų, apdovanojimų ir pasiekimų, bet pats svarbiausias dalykas – ji yra labai mylima mokinių. Tai tokia mokytoja, kurią vaikai ir jų tėvai įvardija žodžiu nuostabi. Ar gali būti didesnis vertinimas? Ar gali būti aiškiau įvardintas mokytojo vaidmuo?

Parengėme interviu su Kauno metų mokytoja Judita Sakaliene. Šiuo interviu tęsiame tekstų apie Lietuvos Mokytojus ciklą.

- Šiandienos pasaulis, regis, nebežino, ko siekia, kur eina, kas yra vertybė... Daug skubos, maža ramybės ir tarpusavio santykių. Ar panašiai atrodo ir mokyklos gyvenimas? Kokią kryptį mokyklai siūlo valstybinė švietimo politika?

- Iš tiesų šiuolaikinės visuomenės gyvenimas yra pavirtęs aklu skubėjimu. Mokykla taip pat neišvengiamai veikiama šiandienos pasaulio iššūkių. Nuolatinė kaita, kuri laikoma pažangos varikliu, ir teigiamai, ir neigiamai veikia švietimo sistemą. Neseniai buvo atnaujintos Bendrosios ugdymo programos. Tai padaryta siekiant atsižvelgti į pasikeitusį vaiką, į XXI amžiaus informacinės visuomenės diktuojamus poreikius. Manyčiau, labai prasminga, kad dabar visiškai kitaip traktuojama mokytojo misija. Jis nebeprivalo (kaip anksčiau) pamokoje visus vaikus tarsi tuščius indus pripildyti tam tikro akademinio turinio, t. y. prikimšti žinių. Šiuolaikinis mokytojas turi išmokyti mokinį mokytis, stengtis, kad mokinys įgytų gyvenime praversiančių kompetencijų. Taip pat labai pritariu naujam švietimo strategų požiūriui, kad mokytojas turėtų ugdyti mokinius, paisydamas jų individualių gebėjimų, polinkių, mokymosi stilių ir poreikių, jau anksčiau įgytos patirties. Jei mums, mokytojams, pavyks to pasiekti, manau, galėsime džiaugtis sėkmingu ugdymu. Tada gal ir mokiniai noriau eis į mokyklą, nes joje patirs daugiau sėkmių negu nesėkmių. Kita vertus, liūdina tai, kad nuolatinė švietimo strategijos kaita kartais būna susijusi su tam tikrais politiniais interesais. Ypač sudėtinga šiuo metu atrodo brandos egzaminų situacija. Skubotai patvirtintos naujos egzaminų programos, gerokai vėlavo naujojo lietuvių kalbos egzamino rašinio vertinimo normos, pirmomis rugsėjo dienomis kaip žaibas iš giedro dangaus trinktelėjo naujas nutarimas dėl pakeistos 2014 metų brandos egzaminų tvarkos, todėl natūralu, kad nerimauja ir mokytojai, ir mokiniai. Nors teigiama, kad mokykla turi jauną žmogų ruošti ne egzaminui, o gyvenimui, vis dėlto dabartinė realybė yra tokia, kad tie egzaminai labai stipriai nulemia žmogaus gyvenimą...

- Kokia, Jūsų nuomone, yra ugdymo reikšmė? Kaip ugdymas galėtų prisidėti prie asmenybių formavimo? Gal apskritai reiktų atsisakyti faktografijos „kalimo“ – juk informacija visiems prieinama.

- Ugdymas žodyne apibrėžiamas kaip auginimas, auklėjimas, plėtojimas. Manau, tai tokia veikla, kurios rezultatas – savarankiška, kūrybinga, dvasines vertybes atpažįstanti ir jomis gyvenimą grindžianti asmenybė. Visiškai sutinku dėl faktografijos kalimo (to atsisakyti siūlo ir atnaujintos ugdymo programos) – mechaniškai atkartodama informaciją, asmenybė neauga. Man gerokai priimtinesnis kelias, kai jaunas žmogus pats ieško atsakymų į klausimus, kai jis randa, kur pritaikyti įgytus gebėjimus ir žinias, o svarbiausia – kai atrasti ir suvokti dalykai ima keisti jo elgseną gerąja linkme. Seniau, vos pradėjusi dirbti, matydama vyresniųjų kolegų pastangas išmokyti visko, abejodavau, ar tinkamai elgiuosi, pavyzdžiui, nereikalaudama pažodinių kalbos ar sakinio dalių apibrėžimų ar linksniuočių katalogo. Kur kas svarbiau man atrodė, kad jie atpažintų tas sakinio ar kalbos dalis tekste. Dabar tikrai suprantu, kad ugdymo procese prasminga didelį dėmesį skirti tam, ko gyvenime prireikia, o visa kita nuo žmogaus nubyra kaip nereikalingas balastas.

- Kokios mokytojo savybės lemia sėkmę darbe? Kokį mokytoją apskritai turėtume matyti Lietuvos mokykloje?

- Šiuolaikinėje visuomenėje labai pasikeitęs požiūris į mokytoją. Jau pamirštas laikas, kai mokytojas buvo laikomas šviesuoliu, autoritetu, dvasios kultūros nešėju. Šiais laikais jis kartais vertinamas kaip trečiasis brolis stebuklinėse lietuvių liaudies pasakose. Tai patvirtina ir mažas abiturientų, pasirenkančių pedagogo studijas, skaičius. Negailestingiems rinkos dėsniams paklūstanti visuomenė dabar į mokytoją žvelgia kaip į paslaugų teikėją. Todėl taip negailestingai (tik kažin ar objektyviai?) reitinguoja ir mokytojus, ir mokyklas. O koks mokytojas iš tiesų geras? Turbūt tai toks žmogus, kuriam gera ir įdomu būti, bendrauti ir augti kartu su jaunais žmonėmis, kuriam pavyksta padaryti taip, kad ten, kur anksčiau buvo viena mintis, atsirastų dvi (tai kažkurio išminčiaus žodžiai). Manau, kad mokytojo asmenybei svarbesnis yra dvasinis turinys, o paskui, be abejo, reikalingi ir dalykiniai, metodiniai gebėjimai. Šiuolaikinė švietimo koncepcija mokytojui kelia tikrai didelius reikalavimus: ir mokymosi visą gyvenimą, ir kokybiško ugdymo, ir gebėjimų taikyti naujausias technologijas, ir diferencijavimo, ir individualizavimo, ir mokytis padedančio vertinimo, ir t. t. Atitikti tokius reikalavimus tikrai labai nelengva.

- Ar galėtumėte paatvirauti ir pasakyti, kokie dalykai Jums labai svarbūs gyvenime? Be ko negalėtumėte išgyventi? Ir kas yra Jūsų stiprybės šaltinis? Nes visi žinome, kaip nelengva yra mokykloje.

- Gal labai banaliai nuskambės, bet labai svarbi yra Meilė, žmogaus ryšys su žmogumi. Labai svarbi šeima. Tikėjimas taip pat visada gelbsti ir sustiprina. Mokykloje iš tiesų nelengva, bet kartu ir labai gera. Kažkada seniai vienos mano bendraklasės mama, sužinojusi, kad noriu stoti į pedagoginį universitetą, pasakė, kad man visai netinka šis pasirinkimas. Kaip norėtųsi tikėti, kad ji buvo neteisi.