Muitinė kaip Nepriklausomos valstybės simbolis

Ciklas. Valstybės gimimas

1990 metų kovo 11 dieną atkūrėme nepriklausomą Lietuvos valstybę, tačiau tai nebuvo finišo linija kovoje už Nepriklausomybę. Reikėjo sukurti stabilias politines institucijas, perimti ūkio koordinavimą ir teritorijos kontrolę, Muitinės atkūrimas buvo ypač svarbus žingsnis, atkuriant valstybę.

Pusmečio prireikė, kol spalio 9 dieną buvo priimtas Muitinės laikinasis įstatymas. Pirmaisiais Lietuvos muitininkais tapo patriotiškų nuostatų savanoriai, kurie, rizikuodami gyvybe, stovėjo savo poste.

Ypač didelis išbandymas muitinei tapo laikotarpis nuo kruvinų Sausio įvykių iki Maskvoje vykusio pučo pralaimėjimo. Per šį laikotarpį atrodė, kad tuoj sulauksime gniuždančio sovietinės imperijos smūgio. Atsilaikyti padėjo ne tik politikai, kurie šiandien vadinami Nepriklausomybės architektais, bet ir paprasti savanoriai, kasdien dirbę savo darbus ten, kur labiausiai anuomet reikėjo. Siūlome vaizdo pokalbį su Daliumi Stanciku, geologu, kūrusiu Sąjūdžio grupę ir jai vadovavusiu Pakruojo rajone, po kruvinų Sausio įvykių jis įsirašė savanoriu į muitinę.

Laidą, kurią galite pasižiūrėti čia, parengė Andrius Navickas ir Kostas Kajėnas

Pasakojimo stenograma

 Šiandien muitinė daugiau asocijuojasi su korupcine institucija, o ne su pilietiniu pasipriešinimu. Apskritai nuo biblinių laikų muitininkas nelabai teigiamas personažas, kuris, tiesa, visada turi galimybę pasikeisti. Tačiau Lietuvos istorijoje buvo toks kelerių metų laikotarpis, kai muitinė buvo tapusi kovos už Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą priešakine linija, tai buvo laikotarpis nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki pripažįstant visišką Lietuvos nepriklausomybę tarptautiniu mastu 1991 metų antroje pusėje.

Buvau tarp pirmųjų muitininkų, kurie užsirašėme prieš pat kruvinus Sausio įvykius arba iš karto po jų. Aš užsirašiau į muitinę iš karto po Sausio įvykių ir jau po kelių dienų trise stovėjome pirmajame Pietryčių Lietuvos muitinės poste, Lavoriškėse.

Tai buvo laikotarpis, kai radikaliai keitėme savo profesijas. Galvojome ne apie karjerą, ateities galimybes, bet pirmiausia apie valstybės išsaugojimą. Žinojome, kad ir mūsų visų ateitis tiesiogiai priklauso nuo valstybės ateities. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kokia tai buvo politinė aplinka. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose siautėjo alternatyvi valstybė, buvo reikalaujama autonomijos, aktyviai veikė „Jedinstvo“ organizacija, vienijanti užkietėjusius komunistus lietuvius, lenkus ir rusus, kurie kategoriškai priešinosi Lietuvos valstybės atkūrimui.

Pavojingiausias dalykas, deja, iki šiol deramai neištirtas teisėsaugos institucijų, buvo alternatyvių institucijų kūrimas. Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, skubiai reikėjo steigti valstybei būtinas institucijas. Buvo perkuriami bankai, Prokuratūra, teisėsaugos organai. „Jedinstvo“ į tai reagavo, įtvirtindama sovietinius bankus, sovietinę prokuratūrą. Pavojingiausias buvo alternatyvus sovietinis specialusis padalinys – OMON‘as.

Tad Pietryčių Lietuvoje teko veikti itin nepalakiomis sąlygomis, negalėjome tikėtis daug paramos ir iš vietos gyventojų. Kita vertus, puikiai supratome, kaip svarbu sukurti pasienio institucijas tiek fizine, tiek ekonomine prasme. Kiekvienos nepriklausomos valstybės būtini atributai yra bent trys: legali valdžia, įstatymų bazė, reglamentuojanti valdžios ir piliečių santykius ir pagaliau – sienų kontrolė. Kitos valstybės galėjo pripažinti tik tą valstybę, kuri aiškiai apsibrėžusi savo teritoriją ir kontroliuoja sienas. Šis supratimas mus ir surinko pasienyje. Lavoriškių postas buvo pirmasis prie Baltarusijos sienos, po poros savaičių buvo įkurtas ir Medininkų postas. Mes atvažiavome, pasistatėme vagonėlį, prisijungėme elektrą, Įsikūrėme viduryje lauko, du kilometrai iki tikro pasienio. Buvo nutarta muitinės postą statyti čia dėl saugumo ir dėl to, kad čia buvo galima iš netoliese esančio kaimo gauti vandens. Budėdavome parą, paskui trys būdavo laisvos. Pamainoje buvome trys vyrai, kurių vienintelis ginklas – juoda ir balta lazdelė. Dar pastatėme vėjo perpučiamą užtvarą, ir viskas. Tiesa, dar netoli mūsų pasieniečiai pasistatė savo vagonėlį. Jie taip pat buvo trys vyrai, bet dar turėjo guminę lazdą. Taigi atrodė gerokai galingesni.

Lietuviai stodavo klusniau, o iš kitų dažniausiai susilaukdavome patyčių. Būdavo ir sąmoningų provokacijų, kai iš mašinos išlipa penki žaliūkai ir provokuodami klausia: Ko norite? Taip pat žmonės piktai reaguodavo, kai sakydavome, kad yra išleisti įstatymai, kurie numato, kiek prekių galima vežti per sieną į Baltarusiją. Stengėmės nekiršinti žmonių, dirbti labiau aiškinamąjį darbą, tačiau kartais tekdavo konfiskuoti perteklinę produkciją, ir tada kildavo įtampa. Buvo ir toks atvejis, kai atradome paslėptus kontrabandinius džinsus ir juos konfiskavome, tai moteris tikrą isteriją mums iškėlė ir per visą triukšmą dar sugebėjo kelias džinsų poras paslėpti. Tai paskui mes turėjome ne tik teisme viską, ką konfiskavome grąžinti, bet ir iš savo menkų algų sumokėti už tai, ką ji pati pasivogė.

Dažnai atvažiuodavo užsienio žurnalistų, ir mes puikiai supratome, kaip svarbu rodyti, jog mes kontroliuojame sieną. Tačiau tai, kad tai svarbu, suprato ir Kremlius, kuris nukreipė OMON‘ą kovoti prieš mutinies postus. Šalčininkų poste buvo net 20 didesnių ar mažesnių užpuolimų. Lavoriškių postas buvo puolamas keturis ar penkis kartus. Jėgos buvo nelygios. Puldavo žmonės, ginkluoti automatais, perėję Afganistano karą. Jie sumušdavo muitininkus, sudegindavo namelį, grasindavo. Viskas labai suintensyvėjo prieš pat pučą Maskvoje. Jie pasirinko vieną iš mūsų pamainų ir ją pradėjo sistemingai pulti. Pirmą kartą sudegino vagonėlį ir grasino, antrą kartą tyčiojosi ir sudaužė žmones. Budėjęs sportininkas kanojininkas, ne kartą pasiekęs aukščiausių rezultatų pasaulyje praeityje, buvo sudaužytas labai stipriai, jam sulaužyti šonkauliai, baltarusė Žana, kuri buvo labai lojali Lietuvai, buvo tampoma už plaukų, buvo grasinama ją sudeginti vagonėlyje. Šiai egzekucijai vadovavo Razvodinas, OMON‘o vado Makutinovičiaus pavaduotojas. Jie išvažiuodami sake, kad kitą kartą jau nepasigailės. Mes vis vien vylėmės, jog tai tik grasinimas, kad jie nedrįs žudyti. Deja, po mėnesio jie jau žudė. Tiesa, pasirinko ne Lavoriškes, bet Medininkus, nes čia svarbesnė transporto arterija ėjo ir daugiau rezonanso buvo galima sukelti.

 (Bus daugiau)

 Parengė Andrius Navickas, bernardinai.lt