Mūsų „žiniasklaidai“ nei nukankintas zimbabvietiškas liūtas, nei sudegintas palestinietis kūdikis nerūpi

Kai pasaulio žiniasklaidos antraštės sumirga, pasigavusios vieną iš daugelio sumedžiotų gyvūnų istorijų, nes šįkart medžioklė už pusę šimto tūkstančio dolerių buvo tragiškesnė, o liūtas žavesnis ir „svarbesnis“ – Lietuvos pinigų medžiotojai, internetiniai puslapiai tyli.

Liūtas sujaudino ne tik vakarų žiniasklaidą, bet ir visokius netylinčius žmones, be abejo, atsirado ir tokių, kurie prieštaravo pagrindiniam srautui, keldami klausimą: „O ir kas čia tokio, kad sumedžiotas toks plėšrus žvėris? Būta čia ko, niekam Zimbabvėje jis nerūpi, o vakariečiai daugiau tarsi neturi kuo užsiimti, verkdami dėl liūto, tačiau visai pamiršdami kasdienes rimtesnes problemas, pvz. kankinamus gyvulius, kuriuos po to su malonumu dedame į godžias burneles…“

Bet kokiu atveju, mažai liko įvairių tautų atstovų, kurie nepareiškė vienos ar kitos nuomonės, dažnai emocingos ir pilnos pasibaisėjimo: „Kaip čia taip tas amerikietis (!) dantistas galėjo..?!“

Lietuvos žmonių feisbukai tyli. Net daniškoji žirafiukė daugiau dėmesio susilaukė. Gal mums ir liūtai „per toli“..? Na žinote, dažnai naudojamas argumentas, kad tai, kas fiziškai toli, mažiau rūpi…?

Prisipažinsiu, gyvenu gana tragiškų įvykių akivaizdoje, vien dėl to, kad dirbu su Palestina. Artimieji, o ir aš pati jau kitaip žiūrime į šį žmogiškųjų taifūnų siaubiamą kraštą, nebe taip isteriškai, kaip kartais koks nepažįstamasis gali sureaguoti. Visgi, labai jautri tema, jei tik ją užkabini. Vėlgi, žiniasklaida jos labai nemėgsta, nors čia, jau tarsi ir nebegalioja jų amžinas pasiteisinimas, kad “niekam nerūpi”. Tegu jie pabando pasikalbėti apie tai su eiliniu praeiviu ir pamatys, kad visi turi nuomonę apie tą teritoriją ir ta nuomonė gana grubi. Tad gal vertėtų lengviau įsileisti informaciją į kompiuterių ekranus..?

Vakar paryčiais šiaurės Vakarų Kranto kaimas pavadinimu Duma nubudo dėl dviejų namų gaisro. Gaisrą sukėlė Izraelio nelegalių nausėdijų gyventojai, naujakuriai. Juos pats ministras pirmininkas pavadino barbariškų veiksmų atlikėjais ir teroristais. Viename iš namų sudegė pusantrų metų vaikas, vardu Ali. Jo tėvai ir ketverių metų broliukas apdegė nuo 60 iki 90 % kūnų. Dabar jau nebesvarbu, kaip kas ką pavadino. Kartais, tai telieka nieko nevertais žodžiais, ypač žinant, kaip savus teisia Izraelis.

Skaudumas, o ir įdomumas yra tas, kad toje pačioje vakarų žiniasklaidoje, kuri itin įvairiais aspektais leidžia sau analizuoti liūto medžioklę, Palestinos vaiko kraujas vertas daug mažiau eilučių ir antraščių.

Ar taip yra dėl to, kad vakarams „nusibodo“ amžinas konfliktas? Jau nebejaudina kas savaitę po vieną nuo Izraelio okupacinio režimo žūstantį palestinietį? Bet jei taip…, tuomet kodėl bet koks sujudimas už sienos esančioje teritorijoje susilaukia fontano straipsnių ir emocijų? Kaip taip gali būti, kad vienų žmonių ilagalaikė kančia, sukelta svetimų, neverta nei rimtos mainstreaminės eskalacijos, o kitų „kojos nikstelėjimas“ nušviečiamas taip, tarsi nieko kito pasaulyje svarbaus nebebūtų..?

Žinoma, privalau išskirti puikiąją „nušvietimo mašineriją“ Lietuvoje – čia, būk ramus, nerasi nei liūto, nei Palestinos. Kandidatas į Londono merus vakar, akivaizdžiai susijaudinęs, kalbėjo apie tai, kad jis savo rinkiminėje kampanijoje daugiau dėmesio skirs ne tik Palestinos problemai (jis tvirtai tiki, kad Londone gyvena itin daug suprantančių ir remiančių Palestinos laisvę gyventojų), bet ir migrantams (iš Š. Afrikos, Sirijos ir kitų skaudžių pasaulio vietų), ir kitiems globaliems dalykams. Jokiu būdu negalima užsidaryti savo inkilėlyje ir tapti pasaulio bamba, žinoma, tik sau.

Nesuprantu, kaip galima absoliučiai ignoruoti aplink vykstantį gyvenimą – su gerais, sunkiais, sudėtingais ir įdomiais dalykais, o vien kalbėti apie savo isterijas – tai tiltas, tai kaimynas, tai balvonas, tai fuck you…

Kol nepakelsim akių nuo savo bliūdo, tol aiškiau ir iš perspektyvos nesuvoksim ir savų problemėlių, tol mums viskas bus juoda ir baltas. O pasaulinės problemos tai nelauks, kol mes jausimės išsprendę savas. Atvažiuos ir migrantai, omes nežinosime, ką su jais daryti, todėl tik piktinsimės ir keiksimės, vietoj to, kad jau seniai būtume pradėję ruošti adekvačią integracijos sistemą. Ateis ir beprotiškas ekstremizmas ir radikalizmas, kuris iš už bet kokio kampo gali driokstelt, o mes vėl kaltinsim kitus.

Sienos pasaulyje jau seniai tirpsta (na, nebent tos, kurias stato 8 m aukščio ir iš betono pvz. tarp dabartinio Izraelio ir okupuoto Vakarų Kranto ar tarp JAV ir Meksikos ir pan., bet ir tai po truputį ištirps…), o mes, lietuviai, savo medijų padedami, laikomės tvirtai įsikibę užkietėjusio požiūrio, kad galime murkdytis savo pūvančiose realijose ir viskas čia nėra taip blogai (kitas, dažnas argumentas – o kitur yra blogiau)… Taip, jei lyginsimės su tais, kuriems yra blogiau, tai tikrai toli nenueisim, bijodami ir besižvalgydami atgal…

Nematau, kaip padeda įvairūs išsišokimai ir aleliūjų giedojimai miestams ar tam tikroms grupėms žmonių. Ar, dar skaudžiau, žiūrėti į sąmoningą bandymą supriešinti, atmiežti „gerus ir blogus“, „teisius ir klystančius“ (o klystantiems tebūnie tik pragaras ir patyčios bei panieka vietoje bandymo kalbėtis, suprasti ir ieškoti sąlyčio taškų).

Ir visgi, esu tikra, kol nepakelsim nosies nuo savo gardo ir neapsidairysim aplinkui, kur analitiniai straipsniai, nuomonių įvairovė ir gebėjimas ilgiau nei pusdienį sustoti prie temos yra labiau paplitę nei mūsuose, tol nemylėsim savęs, nesijausim verti geros ir skvarbios žiniasklaidos, naudosim nudilusius argumentus, kaip antai „nėra poreikio, niekam neįdomu“ ir pan., o svarbiausia, vis dar manysim, kad mūsų problemos yra pačios pačiausios ir visas likęs pasaulis nieko nesupranta. Štai taip ir izoliuojam save, o po to verkiam dėl pasekmių, nenorėdami pripažinti, kad patys sau meškos paslaugą pasidarėm…

Šaltinis: myliupasauli.wordpress.com