„Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Šiame kūrinyje, kurį neseniai išleido leidykla „Tyto alba“, atpažįstami pirmojo romano „Kazašas“ ir naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ motyvai bei intonacijos.
Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs ieškoti dvasios ramybės sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, kur beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Regis, kaip savarankiškas asmuo čia veikia ir ežeras, verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“. Kasdienybę netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai. Aiškėja, kad riba, skirianti esybes nuo nesybių, nėra neperžengiama. Patekęs į keisto gyvenimo sūkurį, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą prasmę, kuri nusipurto civilizacijos ir banalumo luobą.
"Nubudo nuo kurtinamo paukščių ulbesio. Šoko prie lango – tuntai raudonomis kekėmis aplipusių šermukšnių, tolėliau – vos vos ribuliuojantis ežeras ir sala. Nedidelė, vis dėlto joje dunksojo lyg ir kokio rausvo statinio liekanos. Apšviestos ryškios saulės, jos tartum karūnos brangakmeniai žėrėjo pačiame ežero viduryje. O virš tos rausvos karūnos virpėjo skliautai ir kuorai, tiltai ir vartų arkos – ištisas kabantis miestas, nuaustas iš skaidraus rytmečio oro...
Vaizdas buvo stulbinantis.
Ko gero, vakarykštis rūkas mane atvedė tiesiai į Edeną, šyptelėjo Gabrielius.
Prie lieptuko išvydo moterį. Stovėjo į Gabrielių nugara šalia gelsvai rudo asilo, geriančio vandenį, ir glostė, o gal kasė jam paausius."
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]