Naujoji pedagogų rengimo koncepcija: kokius rengsime XXI a. mokytojus?

„Per pastaruosius du dešimtmečius mokymosi ir mokymo aplinkoje įvyko daug reikšmingų pokyčių, tokių kaip skaitmenizacija, kurie reikalauja ir skatina nuolat tobulinti pedagogų rengimą. Kalbame apie būsimus mokytojus, todėl būtina remtis tyrimais. Gyvybišką svarbą čia turi nacionalinė strategija, skirta mokytojų rengimo tyrimams“, – sako Suomijos nacionalinės švietimo tarybos patarėjas švietimo klausimais Riku Honkasalo.

Vieną sėkmingiausių švietimo sistemų turinti Suomija ir toliau gerina savo mokytojų rengimo tvarką. Lietuvoje šiai sričiai pokyčiai yra dar reikalingesni. Siekiant permainų, buvo inicijuotas ir Vytauto Didžiojo (VDU) bei Lietuvos edukologijos (LEU) universitetų jungimasis. Rudenį išrinktas Seimas naujos pedagogų rengimo sistemos įgyvendinimą taip pat įvardija kaip vieną pirmųjų darbų.

„Šių dienų mokytojui reikia visai kitokių žinių, gebėjimų ir nuostatų nei ankstesniais laikais: reikia ne tik dalyko žinių bei didaktikos – ruošdami mokytojus turime remtis tyrimais, pasaulinėmis praktikomis, filosofiniais pagrindimais, o ne grynu „ekonomizmu“ – kaip padaryti pigiau ir greičiau“, – sako LEU docentė Emilija Sakadolskienė.

Dar vasaros pradžioje VDU ir LEU mokslininkai švietimo bendruomenei pateikė Pedagogų rengimo koncepcijos projektą. Tikimasi, kad jau 2017 m. bus vykdomi pirmieji priėmimai į naująsias pedagogikos studijas pagal valstybės užsakymą. Priėmimai bus organizuojami tik tų sričių mokytojams, kurių šiuo metu labiausiai trūksta.

VDU ir LEU mokslininkai projekte siūlo strategines pertvarkas, kurios turi atstatyti pasitikėjimą ir pagarbą mokytojui, suteikti kokybišką profesionalo išsilavinimą ir grąžinti supratimą, jog tai prestižinė, aukštos kvalifikacijos reikalaujanti profesija. Mokslininkų pasiūlymai buvo parengti remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tarptautinių švietimo ekspertų išvadomis ir akcentuojant, kad pedagogikos studijose dėmesys privalo būti skiriamas įvairioms kompetencijoms, kurios būtinos šiuolaikiniams pedagogams.

Svarbiausia – mokėti mokytis ir taikyti informacines technologijas

Įvardijant konkrečias kompetencijas, kurių turėtų būti mokomi būsimi pedagogai, mokslininkai tikina, kad tarp pačių svarbiausių šiandien yra dvi: mokymasis mokytis ir informacinių technologijų taikymas mokymosi procese.

Pasak VDU Edukologijos katedros profesorės Margaritos Teresevičienės, mokymosi mokytis kompetencija svarbi mokytojui siekiant prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio, jo iššūkių ir inovacijų. Svarbiausia apsaugoti ir ugdyti mokinių gebėjimą mokytis – būtent šis gebėjimas leidžia tinkamai reaguoti visuomenėje, susidūrus su neadekvatumo ir nesaugumo situacijomis, sunkumais, ugdo šiandien visose srityse gyvybiškai svarbų kritinį mąstymą.

„Mokėjimas mokytis ir ugdymo turinys, jo procesas yra neatskiriami. Mokytojai gali ir turi padėti savo mokiniams išsiugdyti pasitikėjimą savimi, skatinti užduoti klausimus, viską apgalvoti ir išugdyti gebėjimą pasinaudoti intuicija ir vaizduote, paskatinti kritinį mąstymą taikydami mokymosi metodų įvairovę, o sudėtingas užduotis paversdami įdomiomis“, – paaiškina M. Teresevičienė.

Su šiuo gebėjimu siejamas ir kitas – informacinių technologijų ir informacijos valdymo. Dėl nuolatinės technologijų kaitos ir naujovių diegimo mokyklose, mokytojai privalo gebėti taikyti technologijomis grindžiamą mokymąsi, skaitmeninį raštingumą, atvirųjų švietimo išteklių, socialinių tinklų naudojimą, kas leidžia sukurti naują kokybę bendrojo lavinimo sistemoje.

Tarp mokytojams naudingų technologijų išskiriamos išmaniosios lentos, 3D klasės, „Google“ kuriamos priemonės švietimui, tokios kaip „Google Docs“, „Google Classroom“ ir kitos, padedančios mokytojams organizuoti pamokas, efektyviau bendrauti su studentais ir sutaupyti laiko.

Tyrimams Lietuvoje skirtas tik vienas pedagogikos studijų dalykas

Pasikeitus profesionalaus mokytojo apibrėžimui, dabar iš šios profesijos atstovų reikalaujama ir tyrėjo bei diagnostiko įgūdžių – gebėti tirti savo aplinką, patiems nustatyti problemas, kurias reikia įveikti darbe, ieškoti sprendimų mokslininkų darbuose, nustatyti, kodėl mokinys atsilieka ir kaip jam padėti. Tiriamoji veikla neatsiejama ir nuo technologinių žinių: šiuo metu intensyvėja atvirųjų švietimo išteklių naudojimas ir pritaikymas, mokyklos turi įsileisti technologines naujoves, o mokytojai – žinoti, gebėti pasirinkti tinkamus įrankius, mokėti jais naudotis, patys būti besimokantys ir padėti mokiniams geriau mokytis.

Lietuvoje būsimi mokytojai šiuo metu išklauso ne daugiau kaip vieną tyrimų dalyką, kuris paprastai orientuotas į baigiamojo darbo rašymą, o ne mokytojo-tyrėjo ugdymą. Tačiau visiškai priešinga tendencija yra Suomijoje, kurios švietimo sistema laikoma pavyzdine – čia net 70 ECTS kreditų skiriama tyrimų metodams ir magistro darbo rašymui (iš 300 kreditų, kurie sudaro vientisųjų pedagogikos magistro studijų programą).

Mokytojo kaip tyrėjo kompetencija akcentuojama ir šiais metais išleistoje Suomijos nacionalinėje mokytojų švietimo forumo ataskaitoje. „Mokytojų rengimo žinių ir tyrimų bazė bus ir toliau plečiama. Kitaip tariant, naujausios mokslinės žinios ir praktikos bus pritaikytos mokyme ir mokymesi. Sieksime, kad pedagogikos studentai išmoktų tirti ir inovatyviai išgauti žinias savo būsimam mokytojavimui“, – paaiškino Suomijos švietimo tarybos narys R. Honkasalo.

Akcentuojama saugi aplinka mokyklose

Tarp kitų šiandien pedagogams reikalingų įgūdžių akcentuojami komunikaciniai, bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimai. R. Honkasalo teigimu, Suomijoje mokytojų rengimas akcentuoja ne tik tyrimais paremtas praktikas, bet ir bendruomeniškumą, artimesnį bendradarbiavimą, socialinių tinklų plėtimą ir darbo kartu kultūros kūrimą. Panašių tendencijų, ypač bendravime su mokiniais, poreikis juntamas ir mūsų šalyje.

„Tėvai vis mažiau laiko skiria vaikų auklėjimui, perleisdami tą atsakomybę mokyklai. Užuot bendravę su kitais, vaikai gyvena virtualiuose pasauliuose ir turi vis mažiau komunikacinių įgūdžių. Jie prisižiūri smurto, nepagarbos, žeminimo, cinizmo medijų pasaulyje ir ateina į mokyklą manydami, kad tai normalu ir priimtina”, – būtinybę ne tik perduoti žinias, bet ir daugiau bei efektyviau bendrauti su moksleiviais akcentavo edukologė E. Sakadolskienė.

Mokslininkės teigimu, mokytojas turi turėti daugiau klasės valdymo įrankių, mokėti kurti saugią, empatišką, bendruomenišką aplinką savo mokiniams, išmokyti juos mokytis, užkirsti kelią patyčioms, plėtoti mokinių skaitmeninį, gamtosauginį, medijų raštingumą, ugdyti teisingas nuostatas, susijusias su lytiškumu, individualizuoti, diferencijuoti ir net personalizuoti mokymosi procesą. Kitaip tariant, iš mokytojo reikalaujama kūrybiškumo, pilietiškumo, bendradarbiavimo, kritinio mąstymo, mokomų dalykų integravimo ir t. t.

Kritika dėl per siauros specializacijos

Lietuvos mokyklos sulaukia nemažai kritikos dėl nepakankamo raštingumo, per siauros specializacijos, bendrakultūrinio išsilavinimo ugdymo stokos. Anksčiau tokį išsilavinimą teikdavo bendrojo ugdymo mokykla, tačiau šiandien šis reiškinys sparčiai nyksta – paskutinėse klasėse mokiniai mokosi to, ko reikės egzaminams. Turint visa tai omenyje, naujajame Pedagogų rengimo koncepcijos projekte ypač akcentuojamos bendrakultūrinės žinios, visapusiškas ugdymas.

Norint į mokyklas išleisti raštingus intelektualus, į pedagogų rengimo studijas turėtų būti priimti labai gerai besimokantieji, o studijų metu reikėtų stiprinti bendrauniversitetinius dalykus – jei būsimi pedagogai be dalyko žinių ir profesinio pasirengimo dar gaus ir gilų bendrakultūrinį, pavyzdžiui, laisvųjų menų (lot. artes liberales) išsilavinimą, mokyklose ženkliai pagerės ugdymo kultūra.

Negana to, Lietuvos pedagogikos studijose stinga dėmesio ir dalyko didaktikai – būsimi mokytojai negauna pakankamai žinių apie mokymo tikslus, organizavimą, metodiką, viską, kas labai reikalinga nuolat besikeičiančiam mokyklų kontekstui. Dėmesį į šį stygių jau buvo atkreipę Lietuvoje apsilankę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai.

Studijos turėtų būti ne trumpinamos, o plečiamos

Sėkmingai ugdymo veiklai reikalingas itin platus kompetencijų spektras: pasak VDU profesorės M. Teresevičienės, mokytojams be dalykinės ir didaktinės kompetencijų taip pat reikalingi vadybiniai, socialiniai (pilietinis ir demokratinis sąmoningumas, visuomeninis aktyvumas, socialinis jautrumas), meniniai (kultūrinis aktyvumas, meninių renginių organizavimas) gebėjimai. Atsižvelgdami į visa tai, švietimo ekspertai ragina ne trumpinti, o priešingai – plėsti pedagogikos studijas.

Mokslininkai siūlo ne tik vientisųjų, t. y. penkerių metų studijų modelį, bet ir skatina tobulinti alternatyvų nuoseklųjį modelį, kai mokytojo kvalifikacija įgyjama po bakalauro studijų. Šiandien nuosekliųjų studijų trukmė yra vieneri metai, iš kurių viena pusė yra skirta praktikai, kita – likusiems dalykams. Ekspertų nuomone, nuosekliojo modelio pedagoginės studijos turėtų būti dvejų metų trukmės – tokie sprendimai priimti jau ne vienoje Europos šalyje. Nepasiteisinus trumposioms pedagogų rengimo studijoms, Airijoje, Prancūzijoje, Islandijoje toks žingsnis jau žengtas – ten jos padidintos iki 120 kreditų, t. y. 2 metų.

„Neįsivaizduoju, kaip reikia pasirengti tokiai sudėtingai profesijai per vienerius metus. Pagalvokime, ko reikalaujame iš mokytojo, kaip jį paruošiame ir kiek jam už tai mokame. Gal tuomet suvoksime, kad turėtume remtis sąžine, o ne ekonomizmu”, – sakė doc. E. Sakadolskienė.