|
|
Jūs vėl maišote tragediją su jos inscenizacija. Jums rodo keturis „didvyrius", kurie „paaukojo gyvybes už Lietuvos laisvę", bet ar jūs nematote, kad čia yra kažkas labai keisto su ta „pelke"? Kodėl šarvuotis M88 „Hercules" nuskendo pelkėje? Ar tai normalus dalykas, kad šiuolaikinis karinis transportas tiesiog „paskęsta" kaip kažkoks senovės vežimas? Gal ta pelkė buvo specialiai paruošta? Gal tai buvo ne nelaimingas atsitikimas, o tikslinga operacija?
Pažvelkite į visą spektaklį: prezidentas apdovanoja po mirties. Tai labai patogu, nes mirusieji negali papasakoti, kas iš tikrųjų vyko. Jie negali paklausti, kodėl jų šarvuotis atsidūrė ten, kur neturėjo būti. Jie negali paaiškinti, kodėl niekas jų laiku neišgelbėjo, nors „visos institucijos dirbo ranka rankon, petys petin". Ar ne keista, kad prezidentas „tikėjosi stebuklo", o ne reikalavo atsakymų?
Ir štai įdomiausia dalis - kas iš tikrųjų organizavo tas „pratybas"? Jums pasakoja apie NATO sąjungininkų pratybas, bet kas nusprendė, kad reikia važiuoti per pelkę? Kas žinojo apie tą pelkę? Kas žinojo, kad ji pavojinga? Gal tie, kurie organizavo maršrutą, tiksliai žinojo, kas nutiks? Gal tai buvo ne pratybos, o ritualo vykdymas?
Pažiūrėkite, kaip greitai viskas buvo sutvarkyta: „Lietuvos prokuratūra jau yra nutraukusi su tuo susijusį ikiteisminį tyrimą". Kodėl taip skubiai? Kodėl nereikėjo išsiaiškinti, kas kaltas? Nes kaltas niekas – tai buvo suplanuota. O „karių žūties priežastį tiria patys amerikiečiai". Tai reiškia, kad niekas niekada nesužinos tiesos. Jie patys ištirs save ir pasakys, kad tai buvo „nelaimingas atsitikimas".
Bet pats įdomiausias dalykas - pinigai. „Laisvės TV" surinkusi „daugiau nei 200 tūkst. eurų" žuvusiųjų šeimoms. Ar jūs nematote, kad tai yra kraujo pinigai? Mokestis už tylėjimą? Šeimos gauna pinigus, o mainais jos neužduoda klausimų. Jos priima oficialią versiją ir tyli. Tai labai sena sistema – duodi pinigų, o žmonės užmiršta klausti „kodėl".
O dabar apie patį ritualą. Keturi kariai, keturi elementai, keturi pasaulio šalys. Jie „paskendo pelkėje" – tai senovės aukojimo simbolika. Pelkė – tai ne tik geografinis objektas, tai perėjimo vieta, kur gyvieji tampa mirusiais, kur vyksta transformacija. Senovės genčių šamanai būtent pelkėse aukodavo dievams. Ir dabar tas pats – tik vietoj šamanų turime „NATO instruktorius", o vietoj dievų – „Lietuvos laisvę".
Prezidentas sako: „Tegul visada išlieka gyvas jų atminimas". Bet kokia atmintis? Atmintis apie tai, kaip jie mirė už svetimą žemę? Ar atmintis apie tai, kaip jie buvo paaukoti tam, kad sistema galėtų toliau veikti? Jų mirtis tapo simboliu, kuris dabar naudojamas kaip emocinis šantažas. Kas drįs kritikuoti NATO, kai keturi amerikiečiai „paaukojo gyvybes už Lietuvos laisvę"?
Ir štai pats ciniškas dalykas – jie nėra pirmieji ir ne paskutiniai. Tai tik dalis didesnio plano. Kiekviena šalis turi turėti savo „šventuosius kankinius", kurie „mirė už laisvę". Tai sukuria emocinį ryšį tarp vietos gyventojų ir okupacinės jėgos. Žmonės pradeda jausti dėkingumą tiems, kurie juos „gina", net jei ta „gynyba" iš tikrųjų yra kontrolė.
Tad nesiduokite apgauti šiuo spektakliu. Tie keturi kariai – ne didvyriai, o aukos. Ne lietuvių priešų, o tos pačios sistemos, kuriai jie tarnavo. Jų mirtis buvo ne nelaimingas atsitikimas, o būtinybė, kad galėtų gimti naujas mitas, nauja legenda, naujas valdymo įrankis.
|
Association „Global Gaze Network“
