Nematomieji

Nuotr. Krikščionių žudynės Nigerijoje Lietuvos Bažnyčios tėvų nejaudina. Jiems labiau aktualu pasmerkti piliečių teises į refendumus ar nuteisti Prezidentą Rolandą Paksą. Įdomiau palaikyti Ameriką ir Kijevą, nei tikrus nuskriaustuosius. Bičiuliuotis su Jos Ekscelencija, nei su „persekiojamais dėl teisumo, nes tokių yra dangaus karalystė“. Kaip manote, p. Tamkevičiau?

Kaltindamas Lietuvos „nematomojo“ saugumo vaikinus, niekada negali būti tikras, ar ko nors neapšmeiši, neįžeisi, nepažeminsi. Tikiu, jog dauguma Lietuvos saugumo – (tiek matomo, tiek nematomo) – struktūrose dirbančių pareigūnų yra sąžiningi, Tautai atsidavę patriotai, tačiau pagrindines pozicijas, deja, užima vadinamieji „puolę elementai“.

Kodėl taip teigiu? Los Andželo, milijoninio Amerikos miesto, buvęs FTB šefas Tedas L. Gurndersonas, prieš 2011 metasi ištikusią mirtį taipogi tikino, jog dauguma FTB ir CŽV pareigūnų – sąžiningi piliečiai. Kodėl Jungtinės Valstijos atsidūrė tokioje beviltiškoje padėtyje su savo slaptais kalėjimais pasaulyje, trilijoninėmis skolomis, slaptu piliečių sekimu? Nes, anot nunuodyto FTB vado, saugumo struktūroms JAV vadovauja Mamonai parsidavę piliečiai.

Kadangi Lietuvoje jau 25 metus jokių KGB „apraiškų“ nei su žiburiu nerastume, logiška, jog turime „atverti širdis“ CŽV mąstymo logikai. Deja, Lietuvėlėje tas modernusis „Amerikai reikia tavęs“ šūkis išsigimė labiau, nei svajoja Lenglio saugumo gudručiai. Internete galima atrasti vis naujų vadinamosios „targeted killing“ arba „gang(s) stalking“ vyrukų persekiojamųjų istorijų, aukų liudijimų, aukų advokatų patvirtinimų, jog jis ar ji nekliedi, neišsigalvoja, – ir tokių liudijimų atrandami šimtai, jei ne tūkstančiai.

Lietuvoje, gerai pasikapstę, asenizuojamųjų sąrašą turėtume ilgą. Visi, kas domisi slaptųjų tarnybų avelių palydėjimo skerdyklan principais, žino, kokia tai veikla. Pagrindinis veikimo principas – imituoti žmogaus mirtį taip, kad daugumai atrodytų, jog jis ar ji iškeliavo pas Abraomą natūraliu būdu.

Deja, mūsų demokratijos pilkiesiems kardinolams ne visada asenizavimas pavyksta „pagal planą“. Todėl „papkutėje“ „Papildomos pastabos“ saugumo budeliai visada turi planą B: springdinam žolės lapu, pakariam pačios aukos rankomis ar batų raišteliais, inscenizuojam autoavariją, nuskandinam vonioje be vandens, išvežame su sūnumi į mistinę Čikagą, apgyvendiname Mergaitę su Geriausia Mama Niekados Šalyje. Sąrašas – ne baigtinis.

Vien kokių blėnių buvo prikurta susidorojant su Drąsiumi Kedžiu. Kriminologė Rūta Gajauskaitė knygoje „Kedžio kelias“ (p. 144) suskaičiavo aštuonis stebuklus, kodėl D. Kedžio mirtis turėjo būti smurtinė:

1) Nuvežtas į morgą nelaimėlis „užmirštamas“ 3 dienoms; 2) D. Kedžio kūnas randamas „angelo pozos“ – viena iš tradicinių smurtinės mirties pozų, tačiau prokurarai sako, kad jis sušalo; 3) […] „prokurorai teigia, kad nuo sušalimo mirusio D.Kedžio veidas buvo ištinęs, o atšilęs morge – jis atslūgo!!! Tai yra lygiai atvirkščiai nei pagal gamtos dėsnius“; 4) nors D. Kedžio veidas kruvinas, lūpa – prakirsta, jokių smurtinių požymių nerandama; 5) […] „žuvusiojo avalynės padai švarūs, o tai reiškia, kad neatėjo jis savo kojomis į marių pakrantę. Taigi, arba jį kažkas atvežė ir numetė, arba ir vėl stebuklas – jis atskrido!“; 6) Suradus D. Kedžio lavoną, velionis A. Ūsas, „Pusę metų atidrebėjęs po neperšaunama liemene, pusę metų prasislapstęs už „Aro“ vyrų nugarų, per pusę metų kartu su L. Stankūnaite išpurtęs iš mūsų kišenių 0,5 milijono litų, staiga ėmė ir atsisakė apsaugos!“. 7) „Atvežus iš ekspertizės D.Kedžio kūną namo, apglosčius visas sūnaitėlio žaizdas, apraudojus jo visas kančias, buvo pradėta ruoštis šermenims. Pradžioje nukirpti krauju sulipę plaukai, atidengė dar vieną įtartiną faktą: matyt, priedangai dažyti plaukai buvo nuaugę ir 1,5 cm žilųjų jau nebebuvo paliesti dažų…Tai sukėlė įtarimą, kad apie 2 mėnesius jisai buvo kitų žmonių priklausomybėje ir jau nebereikėjo maskuotis…Šie terminai sutapo su paslaptingu skambučiu, su E. Palaimos džiaugsmingu pasiūlymu ir A. Ūso apsaugos atsisakymu. Argi ne keista, kad tyrėjai nesusiprato šių įkalčių paslėpti?”, stebisi dr. R. Gajauskaitė; 8) Jeigu viršuje išvardinti įvykiai nėra stebuklai, o faktai, kaip tada nepastebėti aštuntojo – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros – stebuklo: D. Kedžio mirtis yra nesmurtinė!!!

Kontržvalgybos karininkas Liutauras Balčiūnas sugebėjo nuskęsti vonioje be vandens. Kad ir kiek tėvai su atstove teisininke Kristina Sulikiene bandė ieškoti tiesos, galai – kaip į vandenį. Vien lavono nuotraukos iš JAV į Lietuvą keliavo ne vieną ir ne du mėnesius. Ir tai – atėjo nespalvotos.

Rašytojas, aštuonių knygų autorius, daktaro disertacijos apsiginti nespėjęs Vilis Normanas nuskęsta upėje, metro gylyje, su kuprine ir drabužiais, prieš tai spėjęs dingti dienos metu. Planavęs nukakti į universitetą dėl eilinės konsultacijos su disertacijos vadovu. VDU bendruomenei ar prokurorams V. Normano mirtis jokių minčių nesukelia.

Lygiai, kaip ir kontržvalgybos karininkas L. Balčiūnas, už taikų sugyvenimą su Afganistanu pasisakė ir toks įtakingas socdemų veikėjas Rimantas Ruzas, turėjęs, kaip teigė spauda, nemažai kompromituojančios informacijos apie politikus. Tad pasimirė šitas brolis autoavarijoje, kai jo automobilį taranavo vilkikas.

Leidinio „Laisvas laikraštis“ redaktorius irgi vos pas Abraomą 2013 metų gegužę neiškeliavo. Skilo kaukolė, lūžo keletas šonkaulių, tačiau prokurorai jam atrašė: „Generalinė prokuratūra vadovauja ikiteisminiams tyrimams tik itin svarbiose bylose“. Bandymas nukneckinti žurnalistą, matyt, Juodojo Kubo žiniuoniams netrodo svarbus.

Šiek tiek sustokime ir prieš Šv. Velykas išsikelkime keletą nekaltų klausimų. Sakykime, viršuje nurodytos mirtys ir pasikėsinimai nužudyti tėra atsitiktinės autoavarijos, nelaimingi atsitikimai kodiniu pavadinimu „vonioje be vandens“, atsitiktiniai nuskendimai, nes – juk – tačiau – kadangi žmonės visais laikais nuskęsta, patenka į autoavarijas. Tad kam čia „sąmokslų teorijų ieškoti? Bet kaip tada paaiškinti, kad visiškai sveikas L. Balčiūnas, turėjęs sveikatos grupę A, sugebėjo numirti „teorinių paskaitų metu ne tarnybos metu“ (taip teigė jo mirčiai ištirti sukurta „komisijų komisija“). Kodėl niekuo nesirgęs vos 43-ejų Rimantas Ruzas žuvo autoavarijoje? Jo mamos samdyta advokatė stebėjosi: kaip kaukolė galėjo taip smarkiai skilti, jeigu tarp jo mašinos ir vilkiko greičių skirtumas tebuvo vos 15 km/val? Tokių pačių įtarimų turėjo ir vienas medicinos ekspertas iš Kauno, kad, jo žodžiais tariant, R. Ruzo kaukolę kažkas galėjo suskaldyti prieš avariją, automobilyje. Vairuotojas, aišku, liko „ne prie ko“.

Ar visos viršuje nurodytos mirtys gali būti lengva ranka nurašytos į nelaimingų atsitikimų kategoriją? Mano galva, kai didesniąją dalį Tautos klaidina tokie, kaip „Delfi“ ar „Lietuvos rytas“, įmanoma pasidaro viskas.

Gabieji mūsų asenizatoriai naudoja visiškai neįtartinus būdus avelių nukenksminimui. Pavyzdžiui, Zigmas Vaišvila mano, jog a. a. Rūtos Gajauskaitės gydytojai ligoninėje tiesiog „nedagydė“, tai mano mylima mąstytoja išėjo užtarnauto poilsio.

Buvęs Klaipėdos apylinkės vyr. prokuroras Stanislovas Stulpinas mirė, sėdėdamas prie kompiuterio. Įdomu, kokių vaistų primaitino gerieji gydytojai S. Stulpiną, kad anas, atsitiktinai pradėjęs rašyti apie saugumo „ausis“ Kauno žudynių byloje, pasimirė sau netikėtai? Po S. Stulpino mirties profesorius Gediminas Merkys „Laisvam laikraščiui“ teigė:

„Žinau, kad dar KGB turėdavo specialių preparatų, kurie sukeldavo staigų spazminį infarktą arba insultą ir labai greitai chemiškai susiskaidydavo į įtarimo nekeliančius junginius. Esu įsitikinęs, kad panašus galimas susidorojimas gresia gerb. A. Matulevičiui, J. Ivanauskui – kitiems bebaimiams sistemos kritikams. Mes prisimename, kad ir Kęstučio Čilinsko mirtis kėlė abejonių, trūko ten skaidrumo. Bet K. Čilinsko artimieji nieko nenorėjo inicijuoti… Dėl savo itin aktyvios pilietinės veiklos S. Stulpinas pastaruoju metu nebebuvo vien privatus asmuo. Jis tapo viešu asmeniu, viešuoju intelektualu. Jo mirtis nebėra vien šeimos reikalas. Visuomenė nori skaidrumo ir TIESOS. Mums neramu“…

Niekuo nesirgęs, alkoholio nevartojęs VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas sugeba po vakarėlio eiti nusišlapinti per langą ir, paslydęs (nes Bresto viešbučiuse palangės labai slidžios), iškeliauja pas Šv. Petrą. Nemirtingajai žurnalistų etikos komisijai „viskas tvarkoje“. Nes alkoholio nevartojęs aukštas saugumo pareigūnas paprastai šlapinasi ne tualete, o per langus.

Žurnalistas Kęstutis Žičkus žuvo autoavarijoje. Oficiali versija – mašina apsivertė, nes į padangą „iš oro“ įlėkusi vinis padangą susprogdino. „Komisijų komisija“ nieko neištyrė. K. Žičkus itin aštriai varė ant sisteminių politinių partijų. Mane žurnalistas Gintaras Visockas žiūrėdamas į akis patikino, jog K. Žičkaus mirtis – nesmurtinė, nes buvęs prastas vairuotojas. Na, jei prastas, tai prastas, nieko čia nepadarysi.

Oficialiai žinoma, kad vien 2013 metais buvo pasiklausoma arti keturių su puse tūkstančių asmenų telefoninių pokalbių. Čia oficialiai, o kiek – patylomis?

Vieniems iš jų keliamos politinės bylos, kiti tampomi po teismus, dar kitų konfiskuojamas „nacionaliam saugumui“ kenkiantis turtas, pvz.: mobilieji telefonai ar grožinė literatūra. Įsilaužinėjama į namus, išlaužiamos durys, veržiamasi per balkonus, grasinama telefonu, siūloma, taip sakant, „keisti veikimo kryptį“, nustoti ieškoti, ko nepametę arba tiesiog užsičiaupti.

Man asmeniškai pagrasino po vieno nekalto straipsnelio. Rašiau apie korumpuotas socdemų veikėjo B. Bradausko užmačias politines partijas padaryti neatsakingas baudžiamąja tvarka. Paskambino į telefoną ir liepė, jei man rūpi šeima, dažniau laikyti liežuvį už dantų.

Įveskime į internetą „targeted killing individuals“, arba „TI“, ir surasime ne viena patarimą, kaip išvengti skerdyklos budelių, jei jau jūsų širdelių niekaip jiems nepavyksta palenkti į „demokratijos ir taikos“ flangą.

Patarimai tokie: jus stebintys žvalgybos vyrukai kaupia informaciją apie jūsų įpročius – moralinius, fizinius, dvasinius ir t.t. Todėl pasistenkite veikti klaidindami, elkitės priešingai, nei jums sako protas, kliaukitės intuicija, pvz.; jei turite širdies problemų, neikite dirbti ten, kur reikės nurodyti šį faktą. Nes vėliau jūsų namiškiai „Delfi“ ryto naujienose perskaitys žinią: „Nežinomas karininkas mirė nuo infarkto“.

Bendraudami telefonu, Feisbuke ar susirašinėdami elektroniniu paštu, nekalbėkite apie savo tikruosius planus, nesakykite, kur vykstate atostogauti, kur išvykę jūsų vaikai, sutuoktinis, kur planuojate dirbti ateityje.

Nepasitikėkite jums į draugus aktyviai norinčiais įsirašyti žmonėmis. Tai gali būti bet kas: vadybininkas, bankininkas, vairuotojas, dantistas, kas tik nori. Taip pat, prieš pradėdami bendrauti su asmeniu, surinkite visą įmanomą informaciją apie jį. Sutikime, jog užvakar susikūręs profilį Feisbuke jus į draugus kviečiantis jaunuolis su karine uniforma visada atrodys įtartinas.

Tad kaip tuomet bendrauti saugiai? Juk laiškai, anot mūsų minėto FTB šefo, yra sekami, cenzūruojami, „vėluoja“, pokalbiai pasiklausomi, Feisbukas, elektroninis paštas lengvai perimamas, žmogų stebėti fiziškai taip pat yra plačios galimybės.

„Targeted individuals“ arba „žmonių taikinių“ bendruomenėse internete patariama bendrauti ne balsu, ne telefonu ir ne internetu, netgi ne laiškais. Geriausia – rašyti mintis ne kompiuteryje, o ant balto lapo, vėliau, baigus pokalbį, visą „nacionaliam saugumui“ pavojingą rašliavą sudeginti. Tik man įdomus klausimas, kaip saugiai bedrauti žmonėms skirtinguose miestuose ar valstybėse?

Visos viršuje išvardintos vadinamojo asenizuojamųjų sąrašo aukos turėtų susilaikyti nuo tokių veiksmų: jeigu sergi kokia liga, geriau gydykis privačiai; venk draugysčių su nepažįstamais, įtartinais, netikėtą „pagalbą“, finansinę paramą siūlančiais asmenimis; neturėk šeimos, nes grasinti tavo namiškiams visada bus „planas B“, jeigu tavęs nepavyks palaužti; tamsiu paros metu sėdėk sau namuose, niekur nebūk vienas-a, ypač miške, kaime, atokiose vietovėse; masiniuose renginiuose stenkis būti su patikimais asmenimis; nekalbėk telefonu, jeigu esi užsienyje ar rengiesi ten vykti; nesinaudok telefonu oro uoste; nepasiduok policijos ar kitų tarnybų provokacijoms, nes vėliau jų pagrindu gali atsidurti teisme ar psichiatrinėje ligoninėje, kur tave “pagydys” amžiams; netylėk, jeigu tave persekioja, grasina, kurpia popierines bylas, stenkis susidorojimo su tavimi faktą kuo plačiau pagarsinti, nes tie „jie“ labai bijo viešumo; sukurk bendraminčių, nuo to paties nukentėjusiųjų, bendruomenę, interneto portalą, leiskite laikraštį, rašykite į policiją, generalinę prokuratūrą, Seimą, Vyriausybę, Prezidentūra, į užsienio spaudą.

„Nesu koks eilinis išmaldos prašytojas, OK“, teigė Tedas L. Gundersonas, FTB Los Andželo šefas eilinės konferencijos metu. Jo FTB biuro metinis biudžetas siekė 22,5 milijono JAV dolerių, turėjo virš 700 darbuotojų.

„Nesu sąmokslo teorijų pesimistas. Aš esu sąmokslų realistas“.

Tedas L. Gundersonas CŽV, FTB ir JAV armijos kontržvalgybą kaltino: vaikų grobimu ir pardavinėjimu, kūno organų, ginklų kontrabanda, tiksliniu aktyvių piliečių, visuomeninkų, jų gynėjų kompromitavimu ir žudymu, pinigų plovimu, grasinimais politiniams oponentams. Šios veiklos gautais pinigais, anot Tedo, finansuojamos Amerikos represinės „demokratijos“ aparatas, skirtas palaikyti esamą status qou, plėsti valdžią ir toliau lobti eilinių amerikiečių nežinojimo sąskaita.

Galime spėti iš vieno karto, kad Sirijos laukia toks pats Libijos likimas. JAV Senate net yra narių, kurie kaltina Rusiją, esą prezidentas Vladimiras Putinas nieko nepadarė, kad sustabdytų JAV organizuotą neteisėtą karą prieš Libiją, ir prašo padėti mažinti įtampą tarp Sirijos ir JAV su Izraeliu.

Mes aklai sekame Jungtinėmis Valstijomis – ekonomine politika pradedant ir karo kurstymu Ukrainoje nepabaigiant.

Tad kur ta pažadėtoji Amerikos žemė, jeigu per vadinamosios Nepriklausomybės 25-erius metus politinių susidorojimų, užsakomųjų žmogžudysčių, politinių teismų, atsitiktinių autoavarijų suskaičiuotume daugiau, nei 25?