Nepriklausomumas ar nusikalstama savivalė?

Ne vienus metus siunčiu skundus ir pareiškimus pačioms aukščiausioms valstybės valdžios institucijoms, pranešdama faktus, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, t.y. nagrinėdami bylas piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, priima teismo sprendimus, pagrįstus melu. Remiuosi asmenine patirtimi – nurodau mano pačios bylas, kurias išnagrinėjo teismas.

Aš kreipiuosi į teismą, siekdama, kad būtų sugrąžinta mano tėvo šalia Kauno esanti 15 ha žemė. Tačiau teisėjai visus mano ieškinius atmeta, tvirtindami, kad į tą žemę pilna apimtimi atkurtos nuosavybės teisės mano broliui ir valstybės pareigūnai, tvarkę nuosavybės teisių atstatymo į žemę reikalus, jokių neteisėtų veiksmų nepadarė.

Aiškinu, kad tai akivaizdus teismo melas, jog į žemę jau atkurtos nuosavybės teisės broliui. Jeigu į žemę būtų atkurtos nuosavybės teisės mano broliui, nebūtų mano bylų, nes tėvo žemę mes valdytume bendrai – tarp brolio ir manęs jokių ginčų nėra, brolis pripažino, kad jis ir aš, ir mūsų mama (nesulaukusi žemės grąžinimo, mirė) turime vienodas teises į žemę, kurią grąžinti nebuvo ir nėra jokių kliūčių. 1991 m. spalio 28 d. brolio vardu įstatymo nustatyta tvarka buvo paduotas prašymas grąžinti žemę, nes brolis ruošėsi tėvo žemėje ūkininkauti.

Nustatyta, kad žemė iki šiol negrąžinta ir už žemę nieko neatlyginta, tačiau teismai vistiek tvirtina, kad į žemę pilna apimtimi atkurtos nuosavybės teisės mano broliui J.V.Meilučiui. Teismų sprendimais nustatyta, kad man ir broliui jokios žalos nepadaryta, nors pripažįstama, kad žemė yra teisėta valstybės nuosavybė.

Kaip sveiku protu suprasti tokius teismo sprendimus? Jeigu žemė yra teisėta valstybės nuosavybė, tai kaip teismas gali tvirtinti, kad į tą pačią žemę pilna apimtimi atkurtos nuosavybės teisės mano broliui? Juk žino teisėjai įstatymą, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atstatomos tik grąžinant tą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra. Kitokių nuosavybės teisių atstatymo (atkūrimo) būdų įstatymas nenumato. Žino teisėjai ir ką reiškia turėti nuosavybės teises į turtą – tai reiškia tą turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Nustatę, kad į tėvo žemę nei aš, nei brolis jokių nuosavybės teisių neturime, kad žemė yra valstybės nuosavybė, teisėjai vistiek valstybės vardu meluoja, kad į žemę atkurtos nuosavybės teisės mano broliui J.V.Meilučiui.

Kai teisėjai ne tik neklausydami įstatymo, bet ir akivaizdžiai meluodami (negana to, dar mane ir apšmeiždami, kad aš pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise inicijuoju bylas siekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo) taip įžūliai pažeidžia Konstituciją, būdama apie tai informuota, valstybės valdžia, regis, nedelsdama privalėtų į tai reaguoti. Kur tai matyta: teisėjai meluoja, vykdydami teisingumą!

Deja, deja – į visus mano pareiškimus gaunu vienodus atsakymus: teismai ir teisėjai yra nepriklausomi, jų nepriklausomumą užtikrina Konstitucija, todėl niekas negali kištis į teismų ir teisėjų darbą.

Aiškinu, kad aš visai neprašau kištis į teismų ir teisėjų darbą. Konstitucijos 109 str. nurodyta, kad teisėjas ir teismai yra nepriklausomi, vykdydami teisingumą. Teisėjai vykdo teisingumą, nagrinėdami bylas. Tai reiškia, kad niekas negali nurodinėti ar kaip kitaip įtakoti teisėją, kad jis nagrinėdamas bylą priimtų vienokį ar kitokį teismo sprendimą. Tačiau kai byloje priimtas galutinis teismo sprendimas – teisingumo vykdymas yra užbaigtas. Teisingumo vykdymo proceso negalima sutapatinti su teisėjo atlikto darbo vertinimu. Konstitucija užtikrina viešą bylų nagrinėjimą tam, kad visi matytų ir vertintų, kaip valstybėje yra vykdomas teisingumas.

Tačiau mūsų valdžia laiko, kad teisėjų darbo vertinimas yra negalimas, kad vertinant teisėjų darbą, pažeidžiamas teisėjų nepriklausomumas. Manau, kad mano pareiškimai net neperduodami nei Prezidentei, kuri skiria teisėjus, t.y. tiesiogiai atsakinga už teisėjų darbą, nei Seimo pirmininkui, nei kitiems atsakingiems valdžios pareigūnams. Ko gero, yra duotas nurodymas, kad į visus pareiškimus, kuriuose kvestionuojami teisėjų veiksmai, būtų nereaguojama, nes teisėjai yra nepriklausomi.

Apie teisėjų nepriklausomumą man atsiųstuose atsakymuose sukurti teisės mokslo „šedevrai“. Štai, pvz., š.m. gegužės 31 d. atsakyme Prezidento kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus vyriausiosioji specialistė Diana Gavrilova rašo:

„Teismų sprendimų vertinimai net ir atliekami, siekiant išaiškinti galimai nesąžiningo ar aplaidaus teisėjų darbo atvejus bei apginti besibylinėjančiųjų teises ir teisėtus interesus, būtų juos atlikusios valstybės valdžios institucijos ar pareigūno įgaliojimų viršijimas ir akivaizdus Konstitucijoje įtvirtintų teismų ir teisėjų nepriklausomumo bei valstybės valdžios padalijimo principų pažeidimas“.

Sunku patikėti, kad vyriausioji specialistė gali tvirtinti, jog nesąžiningas ar aplaidus teisėjų darbas, kuriuo pažeistos besibylinėjančiųjų teisės ir teisėti interesai, negali būti vertinamas ir kvestionuojamas. Nesąžiningas ir aplaidus teisėjo darbas yra nusikaltimas – tai piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Tai reiškia, kad Prezidento kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus vyriausiosioji specialistė tvirtina, kad teisėjai už jų padarytus nusikaltimus negali būti baudžiami, t.y. jiems netaikoma Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad visi asmenys įstatymui lygūs.

Tvirtinimas, kad niekas negali kvestionuoti teismų sprendimų, įtvirtina absoliučią teisėjų ir teismų savivalę. Kitų šalių teismų praktika rodo, kad žurnalistams ar kitiems asmenims kvestionuojant teismų sprendimus, kartais net po daugelio metų išaiškėja tikroji tiesa ir neteisingi teismų sprendimai panaikinami. Pas mus gi gali atsitikti net taip, kad vien tik išreikšta abejonė, jog instancine tvarka nepanaikintas įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti neteisingas, bus laikoma teisėjų nepriklausomumo pažeidimu ir už tai taikomos atitinkamos sankcijos.

Matyt, visiškai nesuvokiamas ir valdžių padalijimo principas bei jo svarba demokratinėje valstybėje: valdžia yra padalinta ir nesukoncentruota vienose rankose tam, kad būtų užkirsta galimybė piktnaudžiavimui – kad viena valdžios šaka galėtų vertinti kitos valdžios šakos veiksmus ir netinkamus veiksmus taisytų, kad būtų neleista įsigalėti korupcijai. Pas mus gi atvirkščiai: laikoma, jog atskirų valdžių nepriklausomumas reiškia, kad jos negali kreipti jokio dėmesio į viena kitos atliekamus veiksmus, nes kitos valdžios šakos atliekamų veiksmų vertinimu bus pažeistas tos valdžios nepriklausomumas. Prezidentė nei Seimas negali vertinti teisėjų darbo rezultatų, nes tuo bus pažeistas teisėjų nepriklausomumas. Kaip čia neprisiminti Krylovo pasakėčios, kai vežimą gulbė traukia į dausas, vėžlys – atbulas, lydeka į upę, o vežimas nei iš vietos…

Įsismaginta su tuo nepriklausomumu jau tiek, kad net teisminės valdžios savivaldos institucijos atsisako svarstyti teisėjų elgesį. Kreipiausi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją ir į Teisėjų tarybos pirmininką p. R.Norkų (jis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas), kad teisėjams būtų iškeltos drausmės bylos, atsakymas tas pats: negalima, bus pažeistas teisėjų nepriklausomumas. Štai kaip parašė Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas A. Gutauskas:

„Drausminė atsakomybė gali būti taikoma paprastai tokiais atvejais, kai pareiginis nusižengimas yra susijęs su proceso teisės normų taikymu ir aiškinimu, kuris nėra susijęs su teismo sprendimo priėmimu“.

Tenka patikėti, jog šio aukšto teisminės valdžios pareigūno nuomone teisėjai už pareiginio nusižengimo padarymą gali atsakyti tik tokiais atvejais, kai nusižengimas yra susijęs tik su proceso teisės normų taikymu ir aiškinimu, o jeigu teisėjas pažeidžia kitus įstatymus – teisėjas neatsako. Ir dar: pažeidimas turi būti nesusijęs su teismo sprendimo priėmimu! Tai reiškia, kad priimdamas teismo sprendimą teisėjas gali pažeisti bet kuriuos įstatymus, teisėjas už tai neatsako!

Taip ir yra, kad Lietuvoje valdžia ir valdininkai už nieką neatsako. Jie gali rašinėti bet kokias nesąmones, o aš, taip vadinamas runkelis, privalau tomis nesąmonėmis tikėti ir jas rašančiuosius gerbti. Ir taip metai iš metų...