Neturi likti ginklų ir kariuomenių Baltijos šalyse bei Karaliaučiuje

Šį savaitgalį savo vizitą Baltijos šalyse pradeda popiežius Pranciškus. Lietuvai, Latvijai ir Estijai šis ypatingas įvykis neabejotinai taps svarbus ne tik istorinio nacionalinio valstybingumo šimtmečio minėjimo prasme.

Niekas nevyksta atsitiktinai, kuomet žvelgiame į pasaulį atvira širdimi. Daugybė paprastų žmonių nuoširdžiai laukia susitikimo su Šventojo Petro įpėdiniu, jo žodžio, žvilgsnio, bendros maldos čia ir dabar.

Jautrumas ir atidumas leidžia mums giliau suvokti įvykius, atveria ženklus, kurie byloja apie svarbiausias mūsų gyvenimo reikšmes. Suvokiame, jog Šventoji Dvasia gali perkeisti mūsų protus ir širdis per vieną akimirką.

Popiežius Pranciškus atvyksta į mūsų šalį sustiprinti krikščionišką viltį ir tikėjimą. Katalikų bažnyčios ganytojas žmonėms neša taikos ir geros valios žinią, skatinančią kurti teisingą ir brolišką visuomenę.

Šiandien Lietuvai labiausiai reikia taikios ir solidarios tarnystės visų labui. Bet užkietintos širdys dažnai būna storžievės, kai esame akli ir kurti kitų kančioms ir nelaimėms.

Kaip teigia popiežius Pranciškus viename savo apaštališkųjų paraginimų apie Evangelijos skelbimą šiandienos pasaulyje, „dvasinis pasaulietiškumas verčia kai kuriuos krikščionis kariauti su kitais krikščionimis, kliudančiais jiems siekti valdžios, prestižo, pasitenkinimo ir ekonominio saugumo. O kai kurie, kurstydami nesutarimų dvasią, nustoja gyventi nuoširdžiu priklausymu Bažnyčiai. Užuot priklausę visai Bažnyčiai su jos turtinga įvairove, priklauso tam tikrai grupei, kurią laiko skirtinga ar ypatinga.“

Šiandien Lietuvos politikos lauke dominuojančios „ypatingos grupės“ veikla itin prisodrinta tos nesutarimų ir kurstymo kariauti vienus su kitais aistros, kuri baigia užgožti bet kokią mūsų tautos ir nacionalinės valstybės raidos perspektyvą.

Kiek tuščios vaidybos ir fiktyvios politinės veidmainystės dar laukia mūsų visuomenės būsimųjų Respublikos Prezidento rinkimų fone, kuomet primygtinai siekiama visus priversti neva tai laisvai apsispręsti už valdančiųjų rato statytinį, kuris garantuotų dabartinės vidaus ir užsienio politikos krypties tęstinumą.

Akivaizdu, jog jau dabar didžiąją Lietuvos politinės darbotvarkės dalį užima klausimai, susiję su būsimojo dabartinės šalies vadovės Dalios Grybauskaitės įpėdinio atvesdinimu į Daukanto aikštės rūmus.

Pastaruoju metu Seime vis daugiau iečių sulaužoma dėl įvairiausių tyrimų komisijų, kurių veikla ir išvados dažnu atveju praeina be teisinių bei politinių pasekmių, tačiau vis labiau varžo piliečių kūrybiškumo laisvės ir demokratijos judesius, skaldo bei supriešina visuomenę, didina žmonių nusivylimą savo valstybe.

Šiuo atveju, tikru akibrokštu didžiajai visuomenės daliai popiežiaus vizito išvakarėse reiktų laikyti Lietuvos užsienio reikalų ministro vizitą į lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų būstinę pareikšti savo solidarumo ir pranešti urbi et orbi, jog Vilniuje pastaruoju metu kyla smurto protrūkiai, susiję su visuomenėje tvyrančia neapykanta homoseksualiems asmenims.

Kito tokio nevykusio „politikos darymo“ atvejo kaip šis diplomatijos šefo įvykdytas viešas aktas negalėčiau prisiminti per visą naujausių laikų Lietuvos istoriją.

Nežinau, ar savo apsisprendimu, ar paakintas Respublikos Prezidentės ministras nutarė pademonstruoti savo įsitikinimus vaivorykštės spalvomis nuspalvintoje buveinėje, tačiau tai tik dar kartą patvirtina, jog privilegijuotieji visuomenės sluoksniai visiškai negerbia pamatinių lietuvių tautos vertybių ir nesuvokia tarnystės savo valstybei esmės.

Šiame kontekste visuomenei tikrai nelieka „skolingas“ ir krašto apsaugos ministras, kurio vadovaujama ministerija pastarosiomis dienomis suskubo parengti ir pateikti Seimui Karo prievolės įstatymo pakeitimus.

Kaip buvęs diplomatinio fronto kareivis, dabartinis krašto apsaugos ministras ištikimai tarnauja tai politinės sistemos daliai, kuri tampriais saitais yra suaugusi su įtakinga tarptautine karine biurokratija, kuriai terūpi tik savi apetitai nacionalinių biudžetų lėšoms: ginkluotei, karinei amunicijai, logistikai ir propagandai.

Vadovaujantis tokia pražūtinga logika, Lietuva jau yra virtusi tikru konfrontacinės politikos bastionu ir paribio vieta kariniams manevrams.

Tuo tarpu mūsų visuomenei bandoma įteigti, jog dabarties pasaulyje, kuris yra draskomas karų ir smurto arba yra sužeistas paplitusio individualizmo, skaldančio ir vienas prieš kitą nuteikiančio žmones, kiekvienam vaikantis savo asmeninės gerovės, tai yra vienintelė teisinga valstybės politika.

Kiekvienas mąstantis žmogus suvokia, jog absoliučiai neperspektyvu net ir keleriopai padidinti valstybės viešųjų finansų išlaidas karinėms reikmėms.

Kariuomenė nėra ir negali būti socialinis projektas. Todėl šiuo atveju, krašto apsaugos ministro kalbas apie tarnybinius atlyginimus mobilizuotiems karo prievolininkams karo padėties metu vertinu kaip visišką nesusipratimą.

Esu įsitikinęs, jog dabarties iššūkių kontekste Lietuvos politikos strategija ir užsienio politikos kryptis turi būti kardinaliai pakeista.

Jos pagrindą turėtų sudaryti tokių tarptautinių iniciatyvų paketas, kuris laiduotų ne naujų karinių vienetų kūrimo užmojus, o laiduotų taiką, plėtotų valstybių ir visuomenių dialogą ir solidarumą.

Lietuvių tauta, labiausiai kentėjusi nuo karo ir priespaudos, turi liudyti pasauliui kitokią dvasią.

Tai reiškia rasti savyje potencialo suformuluoti ir nešti pasauliui naujas idėjas ir politikos iniciatyvas, nei tas, kurios šiandien yra persmelkusios mūsų valdančiųjų ir užvaldžiusios mūsų valdančiųjų protus.

Manyčiau, jog šiandien būti užliūliuotais dvidešimtojo amžiaus idėjomis yra per mažai ambicinga laikysena.

Pasisakyčiau už tai, jog Lietuva inicijuotų Baltijos valstybių ir Karaliaučiaus srities demilitarizavimo susitarimą, kaip ilgalaikę taikos Europoje ir visame pasaulyje programą.

Esu įsitikinęs, jog visos diplomatų ir mūsų politikų pastangos turi būti mobilizuotos, jog šioje pasaulio dalyje niekam nekiltų noras žvanginti ginklais ir bauginti vieni kitus karine agresija.

Lietuva gali ir turi prisiimti lyderystę bei atsakomybę už taikaus dialogo tarp Europos Sąjungos, Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų iniciatyvą.

„Tarpusavio priklausomybė įpareigoja mus galvoti apie vieną pasaulį, apie vieną bendrą projektą“, - sako mums popiežius Pranciškus enciklikoje apie rūpinimąsi bendraisiais namais.

Tikiuosi, jog išgirsime.