Norvegijoje gyvenanti lietuvė: „Noriu namo, bet pirmiausia reikia susigrąžinti sūnų“

Visai jauna, vos 19 metų mergina iš Lietuvos, 2009 metais išvykusi į Šiaurės Norvegiją, kur didesniąją metų dalį tamsu, šalta ir nematyti saulės (tik vasarą baltosiomis naktimis nuolat būna šviesu), nė nenumanė, kad svečioje šalyje jos gyvenimas pasidarys panašus į Norvegijos klimatą.

„Atvažiavau su vos 10 mėnesių vaiku pas savo vyrą, kuris gyveno su tėvais mažame miestelyje. Iš pradžių gyvenome visi kartu, bet vėliau pradėjome pyktis. Vyro tėvai, ypač uošvis, buvo labai nusiteikę prieš mane, bandė mus išskirti, kišdavosi į mūsų gyvenimą, nebuvo jokio privatumo, palaikydavo tik sūnaus pusę, o vaiką prižiūrėdavau aš viena. Niekas neklausdavo, ar reikia kokios pagalbos“, – gyvenimą uošvių namuose prisimena Aistė. Kartą su vyru susikivirčijo taip, kad jau nebežinojo, ką daryti. „Pasiėmiau sūnų, susidėjau daiktus, sėdau į automobilį ir išvažiavau. Bevažiuojant kelią pastojo vyras su uošviu, visaip mane išvadino ir parvežė namo“, – pasakoja moteris. Maždaug po valandos atvažiavo pažįstami norvegai, kurie buvo įdarbinę vyrą. Jie jaunai mamai pareiškė, jog ši turėtų važiuoti į ligoninę, o jei nesutiks geruoju, tai atvažiuos patys gydytojai ir išsiveš. Pasiteiravus, kodėl ji taip turėtų elgtis, Aistei buvo atsakyta, jog vežė vaiką be specialiosios kėdutės, keliai buvo itin slidūs, ir ji neturėjo teisės vairuoti – visa tai įvertinta kaip labai nestabili psichikos būsena. Ji sutiko važiuoti savo noru ir savaitę išgulėjo psichiatrinėje ligoninėje, kurioje buvo nustatyta, jog Aistė visiškai sveika, tiesiog problemos su vyru kelia jai nuolatinę įtampą.

Grįžusi į uošvių namus, po kelių dienų sulaukė vaikų teisių apsaugos darbuotojų. Pastarieji pareiškė nepasitikėjimą jauna mama ir išsiuntė ją į kitą psichiatrinę ligoninę. Pati Aistė įtaria, jog tai įvyko ne be uošvio pagalbos, kuris turėjo draugę, rusę, mokančią norvegiškai. Kadangi Aistė rusiškai nemoka (tuomet dar nemokėjo ir norvegiškai), ji mano, jog viskas buvo kalbama prieš ją. Pagulėjusi dar savaitę naujoje ligoninėje, moteris vėl buvo išleista su ta pačia diagnoze: sveika.

Niekas nepadėdavo

Aistė prisimena, kad vėl teko grįžti pas vyrą ir jo tėvus, nes neturėjo, kur dėtis. Sūnaus priežiūrą vaikų teisės buvo priskyrusios anytai. Jaunąją mamą nustebino, jog vyras ją pasitiko su vakariene. „Viskas buvo labai gražu, tačiau neilgam. Po kelių dienų išgėręs alkoholio vyras pakėlė ranką prieš mane, nors tuo metu laikiau vaiką“, – skausmingą gyvenimo akimirką prisimena Aistė. Po to uošvių namuose kiekvieną vakarą pradėjo lankytis vaikų teisių darbuotoja. Kai Aistė apsirgo sinusitu, temperatūra pakilo iki 39 laipsnių, pagalbos iš vyro ji nesulaukė, niekas nepadėjo prižiūrėti vaiko ir ja pačia nesirūpino. Tada moteris kreipėsi į vaikų teisių tarnybą, tikėdamasi sulaukti pagalbos, ir buvo su vaiku išsiųsta į Kirkeneso mieste esantį „Moterų krizių centrą“, kur pragyveno du mėnesius ir buvo patenkinta jai suteiktomis sąlygomis.

Netrukus Aistė sužinojo, kad be leidimo Norvegijoje gyventi galima tik šešis mėnesius, jei neturi darbo ir nuolatinės gyvenamosios vietos. Moteris pagalvojo, kad nenorėtų tokio likimo savo mažajam, koks ištiko ją pačią. Būdama vos dvejų ji neteko motinos, tėvas tuo metu gyveno Didžiojoje Britanijoje, Aistė užaugo su močiute.

„Žinau tą jausmą, kai neturi tėvų šalia. Dėl vaiko gerovės nusprendžiau grįžti atgal į tą patį Norvegijos miestą, kur gyvena vyras su uošviais. Paskambinau vyrui ir paprašiau, kad surastų man butą ir darbą“, – apsisprendimo motyvus prisimena moteris. Ji pasakoja, kad vyras įvykdė prašymą, net atvažiavo jos pasiimti iš „Moterų krizės centro“. Tada jų bendravimas buvo visai geras. Aistė gyveno su vaiku bute, dirbo, sūnus lankė darželį. „Po trijų savaičių iš darželio jis buvo paimtas, tuo metu buvau darbe“, – vieną skaudžiausių gyvenimo prisiminimų pasakojo moteris. Anot jos, taip įvyko todėl, kad ji ir toliau bendravo su vyru, nes norėjo, jog vaikas turėtų tėvą.

Vaiko darželyje neberado

Kartą Aistė paskambino draugei į Lietuvą, kad ši atvyktų į Norvegiją. Kol vyko sutiktuvės oro uoste, kuris yra kitame mieste, vaikas buvo patikėtas auklės globai. Atšvęsti susitikimo visa kompanija susirinko vyro ir jo tėvų namuose. „Uošvis pasakė, kad jei aš iš čia neišeisiu, rytoj neteksiu vaiko“, – prisimena Aistė. Tą vakarą susikivirčijo su vyru ir pasiėmusi sūnų pusę keturių ryto išvyko į savo butą. Vėliau nuvedė vaiką į darželį, o pati nuėjo į darbą (dirbo restorane ir viešbutyje). Tuomet iš vaikų teisių institucijos jai pranešė, kad „vaikas dabar yra saugus, jums nereikia jaudintis“. Aistė nulėkė į darželį ir įtarimai pasitvirtino: jos 1,7 metų vaikas laikinai perduotas vienai šeimai. „Nubėgau į policiją, sakau, mano vaiką paėmė. Jie atsakė, kad vaikų teisių institucija yra aukščiau už policiją ir jie nieko negali padaryti“, – pasakojo jauna mama. Ji bandė įrodyti, kad vaikas yra gimęs Lietuvoje ir norvegai negali taip elgtis, tačiau visos jos pastangos buvo veltui. Vėliau vaikas gyveno keliuose vaikų globos namuose, o galiausiai jis perduotas lesbiečių porai.

Nežinojo, kam atidavė sūnų

Norvegijoje gyvenanti moteris pasakoja, kad jai vaiko teisių institucijoje tebuvo pasakyta, jog vaikas gyvens anoniminėje šeimoje. Mamai nebuvo leista net atsisveikinti su sūnumi. Kai gavo leidimą susitikti, vaikų teisių darbuotoja užsiminė, kad dabar berniukas auga lesbiečių šeimoje. Tėvai buvo šokiruoti, nes tikėjosi, kad vaikas bus globojamas tradicinės šeimos ir stebėjosi, kodėl tik dabar apie tai sužinojo.

Susitikusi su naujomis mamomis ir pamačiusi, koks išsigandęs sūnus, Aistė puolė į ašaras, tačiau naujosios vaiko globėjos pasakė, kad negalima verkti, nes taip esą daroma neigiama įtaka mažajam. Susitikimui buvo skirtos dvi valandos, po kurių, pasak Aistės, sūnus, įsikibęs jos kojos, nebenorėjo paleisti: „Po kiekvieno susitikimo su manim vaikas pradeda kandžiotis, muštis, nemiegoti naktimis. Jis taip protestuoja, nes nori būti su savo mama“. Motina įtaria, kad naujų vaiko globėjų pareiškimas, jog jis problemiškas, gali būti gudriai užlėptas bandymas nutraukti susitikimus. Tačiau Aistė neabejoja, kad vaikui geriausia su tikrąja mama. „Sūnus man sako: Mama, mes kartu skrisim į Afriką, paskui tą patį pakartojo ir vaikų teisių specialistams. Dar jis visada manęs klausia, kur aš esu, kodėl ne su juo. Aš jam atsakau, jog labai daug dirbu, kad tik galėtume būti kartu“, – mama nepraranda vilties susigrąžinti sūnų. 

Teismas sūnaus negrąžino

Vienintelė išeitis atgauti savo vaiką – kreiptis į teismą, nusprendė Aistė. Balandžio 10–11 dienomis vykęs teismo posėdis dėl vaiko grąžinimo motinai buvo nesėkmingas. Teismas nusprendė, kad abu tėvai yra gana jauni ir nesubrendę auginti vaiką, todėl negali jam užtikrinti visokeriopos priežiūros, pagalbos ir saugumo, kad jis sėkmingai vystytųsi.

„Mano mama mirė, kai aš buvau maža, todėl jie sako, kad aš neturiu motiniškų įgūdžių, kitaip tariant, esu nebrandi. Jau treji metai čia gyvenu ir pati viskuo rūpinuosi, tai kada aš subręsiu, kur ta brandumo riba yra?“ – piktinosi teismo sprendimu moteris. Taip pat šiam sprendimui nemažą įtaką padarė tėvo smurtas prieš motiną ir nuolatiniai jų barniai. Dar teismas nusprendė, esą, vaiko grąžinimas į prigimtinę šeimą būtų trauma, nes dabar jis susigyvenęs su dviem naujomis mamomis. Ateityje sprendimas gali būti pakeistas, jei vaiko priežiūros specialistai nuspręs, kad bent vienas iš tėvų gali tinkamai auginti vaiką.

Aistė sako, kad išbandė viską, ką galėjo, jog susigrąžintų sūnų. „Prašiau ir Lietuvos prezidentės pagalbos, ir Lietuvos vaikų teisių specialistų. Pastarieji siuntė laiškus norvegų įstaigoms, tačiau jokio atsakymo negavo, norvegai juos ignoruoja. Taip pat kreipiausi į Lietuvos ambasadą Norvegijoje, į spaudą, samdžiau advokatus tiek ten, tiek čia. Niekas nepadėjo. Jaučiuosi čia kaip kalėjime, nieko neturiu. Važiavau į Norvegiją, nes norėjau būti su šeima. Be vaiko aš jokių planų neturiu. Negi jie (norvegai) nepagalvoja, kad aš čia visai nenoriu gyventi, o esu tik dėl vaiko?“ – susigraudino moteris, kalbėdama apie skaudžius potyrius svečioje šalyje.

Dabar Aistė jau turi darbą, butą, moka norvegų kalbą ir yra pritapusi, todėl nepraranda vilties, nors išgyventi vaiko netektį yra nepakeliamai sunku. Ji sako, kad dar turi laiko teismo nuosprendį apskųsti iki birželio 23 dienos, ir neketina pasiduoti.

Teismas nusprendė, kad tikroji mama su sūnumi turi galimybę pasimatyti vos du kartus per metus po 6 valandas, o vyras, anot Aistės, nemoka norvegų kalbos, todėl su vaiku nesimato jau beveik dvejus metus. Moteris teismui sakė, kad vaikas negali prarasti savo gimtosios kalbos ir kultūros, todėl jis su savo tėvais turi susitikinėti kuo dažniau. Tačiau šis pasiūlymas nebuvo išgirstas: sūnus nemoka lietuviškai, nes nei jo naujosios globėjos, nei valstybė šiuo klausimu neužsiima, todėl per retus susitikimus Aistei su savo sūnumi belieka kalbėtis norvegiškai. Į susitikimus tenka keliauti kelis tūkstančius kilometrų, jie vyksta viešbučio kambaryje, visa tai apmoka vaiko teisių institucija.

Šiuo metu Aistė gyvena Oslo mieste, dažo butus. Viešbutyje ir restorane daugiau nebedirba, jai buvo pasakyta, jog netinkama. Jaunoji mama išdalino savo gyvenimo aprašymą visiems vietos darželiams, nes labai norėtų dirbti su vaikais. „Labai juos myliu. Tačiau labiausiai noriu namo į Lietuvą, bet pirmiausia reikia atgauti vaiką“, – ryžtingai kalbėjo vaiko netekusi motina.

Šimtai tėvų prieš globos tarnybas

Gegužės pradžioje Trondheimo miesto centre Aistė kartu su kitais tėvais ir motinomis 9 valandas protestavo prieš Karališkosios socialinės tarnybos veiksmus – atskirti tėvus nuo savo vaikų. Proteste daugiausia dalyvavo norvegų ir rusų. Pati Aistė nuo scenos protesto dalyviams papasakojo savo vaiko praradimo istoriją. „Pradėjusi pasakoti labai graudinausi, papasakojau šiek tiek, bet sakiau, kad viskam neužtektų laiko“, – sakė moteris. Šiuo metu Norvegijoje daugiau nei 12 tūkstančių tėvų, iš kurių atimti vaikai, o dar 53 tūkstančiai pažymėti įskaitoje. Iš šių šeimų mažylius gali paimti bet kuriuo metu.

Kaip teigia mitingo organizatoriai, valstybinės instancijos pradėjo atiminėti dar negimusius vaikus. Nėščias moteris, kurios neturi tinkamų sąlygų, įtraukia įskaiton, o gimdymo namuose naujagimius atskiria. „Jie mane įviliojo į taip vadinamus Motinos namus. Aš galvojau, kad jie man padės, tuo tarpu jie mane sekė, aš išgyvenau stresą. Po 4 savaičių, kai pagimdžiau dukterį, jie paprasčiausiai ją pasiėmė“, – pasakoja akcijos dalyvė Julijana Teslija.

„Tie metodai, kuriuos jie naudoja, nepriimtini. Teisių pažeidimai vyksta nuolatos. Tarnyba dirba nekompetentingai ir viršija savo įgaliojimus – štai priežastis, kodėl mes reikalaujame tyrimo“, – sako akcijos organizatorė Elizabet Beatan. Ji mano, kad vaikų bus atimta dar daugiau, o socialinės tarnybos dirbtinai didina etatus. Juk įtėviai Norvegijoje gauna solidžią išmoką. Struktūrai išlaikyti šiais metais jau išleista 12 milijardų kronų  (beveik 60 mln. litų).

O. Tarvydienė: „Užsienio tarnybos nepuola atimti vaikų“

Ekspertai.eu dėl šio Aistės atvejo ir anksčiau aprašytos Astos (http://www.ekspertai.eu/is-lietuviu-seimos-atimta-treju-metu-berniuka-britai-atidave-nesusituokusiai-porai/#ad-image-0) kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorę Odetą Tarvydienę.

„Tai yra dvi skirtingos valstybės ir situacijos yra skirtingos. Jeigu kalbėtume apie Norvegijoje gyvenančių šeimų problemas, kai jie susiduria su socialiniais darbuotojais, tai dažniausiai šie atvejai būna susiję su netinkama vaikų priežiūra. Kitas dalykas, tai nebūna tokie atvejai, kad socialiniai darbuotojai, vos nustatę kažkokius pažeidimus, paima vaikus. Būna ir įspėjimai, būna ir rekomendacijos, teikiamos tam tikros paslaugos. Siekiama, kad motina arba tėvas bendradarbiautų su socialiniais darbuotojais. Tačiau jeigu mama ar tėtis nesilaiko tam tikrų įpareigojimų, tarkim, mamą įpareigoja gyventi atskirai nuo smurtaujančio tėvo, tačiau motina šio įsipareigojimo nesilaiko ir į namus priima smurtaujantį tėvą, arba motina apgyvendinama socialines paslaugas teikiančiame krizių centre, tačiau centro darbuotojai mato, kad tėvai netinkamai rūpinasi vaiku, nebendradarbiauja, trūksta socialinių tėvystės įgūdžių ir neatsižvelgia į rekomendacijas, tada darbuotojai priima sprendimus, kad vaiko buvimas su mama ar tėčiu nėra saugus. Tada, kaip jau galutinė ir paskutinė priemonė, yra priimamas sprendimas vaiką paimti“, – sakė O. Tarvydienė.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė pabrėžė, kad konkrečių atvejų negali pasakoti, o tik kalbėti apskritai apie lietuvių šeimoms užsienyje iškilusias problemas.

Anot jos, Norvegijoje susidariusi situacija yra pakankamai sudėtinga dėl teisinio reglamentavimo, kadangi tai nėra Europos Sąjungos (ES) valstybė. „Kažkokie bendri teisės aktai, kurie taikomi ES valstybėse, šiai šaliai netaikomi, taip pat ši valstybė nėra ratifikavusi tam tikrų Hagos konvencijų, kuriomis remdamiesi mes irgi galėtume reikalauti pateikti informaciją. Šiuo atveju neturime jokių teisinių įrankių reikalauti pateikti mums informaciją apie šeimas, gyvenančias Norvegijoje. Mes bendradarbiaujam tiek su Užsienio reikalų ministerija, tiek su ambasada. Esame gavę iš Norvegijos institucijų atsakymą, kad, vadovaujantis Norvegijos įstatymais, vaikams ir jų tėvams, gyvenantiems toje valstybėje nuolat, taikomi tos valstybės įstatymai. Šiuo atveju tos valstybės įstatymai dėl asmens duomenų pateikimo yra griežti: draudžiama teikti informaciją tretiesiems asmenims“, – apie pastangas padėti lietuviams Norvegijoje pasakojo O. Tarvydienė. Ji sakė, jog rašė laiškus Norvegijos institucijoms ir siekė, kad vaikai grįžtų į Lietuvą. Pagrindiniai argumentai: vaiko tapatybės, kultūrinės kilmės, kalbos išlaikymas, bet jokio atsakymo iš Norvegijos institucijų negauta.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra iniciavusi dvišalio susitarimo pasirašymo projektą, kuris išsiųstas Norvegijos ministerijai, tačiau ir čia jokio atsakymo. „Ieškome visokių galimybių, neturime tarptautinių teisės aktų. Viskas yra siųsta diplomatiniu keliu per ambasadas, kur siekiama, kad grįžtamasis ryšys būtų maksimaliai užtikrintas“, – kalbėjo O. Tarvydienė.

Įvaikinimui pritarė biologinis tėvas

Direktorė pasakoja, kad Didžiojoje Britanijoje spręsti tokius klausimus sekasi daug geriau: „Kai nustatoma, jog vaiko tėvai negali tinkamai pasirūpinti vaiku, bendradarbiaudami su Anglijos socialinėmis tarnybomis, mes šiuos vaikus parvežame į Lietuvą, kur globą perima artimieji, giminaičiai“. O. Tarvydienė sako, jog Astos šeimai bandė visaip padėti, bendravo tiesiogiai su Anglijos centrinėm institucijom, su Lietuvos ambasada Londone, kreipėsi ir į Užsienio reikalų ministeriją, bendravo su socialinėmis tarnybomis, visą informaciją siuntė tiesiogiai į tą grafystę, kur vyko teismo procesas. Ji pasakoja, kad vaiką iš Didžiosios Britanijos buvo bandoma sugrąžinti į Lietuvą, tačiau neatsirado jį galinčio globoti žmogaus. „Nebuvo galimybės vaiko grąžinti artimiesiems, mes siūlėme, bet tėvas neketino ir nenorėjo pasiimti vaiko, o kiti asmenys nėra tinkami vaiku pasirūpinti, tad vaikas laikinai būtų apgyvendintas globos namuose. Todėl remdamasis tam tikrais biologinio tėvo sutikimais teismas priėmė tam tikrus sprendimus“, – apie Astos atvejį pasakojo specialistė.

Pati Asta Skinulytė-Gulbaek minėjo, kad vaikas buvo atimtas todėl, jog artimieji pasiskundė darželiu, kur buvo sumuštas jos anūkas. Taip pat prisidėjo kalbos nemokėjimas. O. Tarvydienė, kuri praėjusiais metais turėjo daugiau kaip 50 atvejų, kai reikėjo taikyti apsaugos priemones, buvo sprendžiamas užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų paėmimo klausimas, sako: „Nukentėjusioji pusė pateikia vieną istoriją, bet yra ir kita istorijos pusė... Aš nekalbu konkrečiai apie šitą atvejį. Bet užsienio tarnybos nepuola iš karto atimti vaikų, jeigu tai nėra vaikui kažkokia didelė grėsmė“. Paklausta, ar dar yra vilties močiutei atgauti anūką, įvaikinimo tarnybos direktorė teigia, kad jau priimtas teismo sprendimas su biologinės šeimos, šiuo atveju tėvo, pritarimu. Anot direktorės, teismas, matyt, įvertino, kad renkantis prioritetus globos namai ne alternatyva šeimai. Tačiau O. Tarvydienė vilties vis dar nepraranda, ji teigia ir toliau bandanti per Lietuvos ambasadą gauti informaciją ir siekti to vaiko sugrąžinimo į Lietuvą. Taip pat laukia tam tikros pagalbos iš Užsienio reikalų ministerijos gaunant informaciją dėl priimtų sprendimų motyvų.

Kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą

Asta Skinulytė-Gulbaek pripažino, kad biologinis vaiko tėvas atsisakė vaiko globos teisų ir leido jį įsivaikinti kitiems, tačiau tai dar nėra priežastis iš šeimos atimti vaiką. „Net jokių įspėjimų negavome. Kovo 12 dieną skubos tvarka buvo suorganizuotas teismas, kur vaiką ir atėmė. O kovo 2 dieną pasibaigė sutartis su darželiu, kuri nebuvo pratęsta. Pagrindinė vaiko paėmimo priežastis: „Too much complains on LA?“ (per daug skundžiamasi vaikų tarnyboms). Kas tai? Priežastis prievarta išplėšti vaiką iš namų ir dar, kas šiurpina, atiduoti įvaikinti svetimoje valstybėje svetimiems žmonėms. Kaip suprasti šitą kriminalinį aktą prieš mūsų Lietuvos piliečius?“ – klausė Asta.

Pasak jos, Klaipėdos teismas yra nusprendęs, kad vaikas turi gyventi su mama. Tad tėvas yra nušalintas pačios Lietuvos teismo nuo vaiko globos. „O. Tarvydienė man telefonu pranešė, kad Lietuva niekada neatiduos vaiko į globos namus, esant gyviems tėvams. Antra, Anglijos teismas visą giminę, net mane, pripažino negalinčia auginti vaiko, nors jokių smurto rūšių prieš vaiką mūsų šeimoje neužfiksuota. Vaikas, jeigu jau tokia situacija, turi būti Lietuvos globos namuose tol, kol susireguliuos klausimai Anglijos ir Lietuvos teismuose. Vaikas negali būti prievarta įvaikinamas. Pačios Lietuvos rašte pabrėžta, kad vaikas privalo būti grąžintas Lietuvos jurisdikcijai ir ši nuspręs, kur vaikas turi gyventi. Kiek suprantu, dabar aišku, kad Lietuva pardavė BAAF (British Association for Adoption and Fostering) mano anūką. Blogiausiu atveju, gelbėdama jį, aš apsiimčiau globos teises tol, kol išsispręs Strasbūre teisinis ginčas dėl mūsų šeimos ir vaiko luošinimo, dėl Lietuvos valdžios neveiksnumo ir Anglijos korumpuoto teismo bei Hertfordshire County Council psichologinio smurto prieš mano anūką ir mūsų šeimą“, – pasakojo anūko netekusi močiutė.

Ji sako, kad į Strasbūrą laiškas nusiųstas dar pernai, atsakyme paminėta, kad pirmiausia Didžiojoje Britanijoje reikia kreiptis į Aukščiausiąjį Karūnos teismą. Paklausta, kodėl vaikas negrąžinamas į Lietuvą, Asta sakė: „Todėl, kad Lietuva tik raštus siunčia, bet ne per diplomatines tarnybas veikia. Į raštus Didžioji Britanija visada spjovė. Pavyzdys Slovakija - du berniukai buvo grąžinti su senele namo į Bratislavą tik todėl, kad įsikišo Slovakijos Vyriausybė. Mes už savo vaikus kariausim, net jeigu Lietuva ir toliau trypčios vietoj. Kaltieji, padarę nusikaltimą prieš mūsų šeimą ir prieš mūsų vaikus, turi būti patraukti į teisiamųjų suolą. Vaikas ne prekė, kompensacijomis ir atsiprašymais neatsiperkama. Kovosim, net jeigu teks paskelbti bado streiką ant Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre pastato slenksčio“, – ryžtingai kalbėjo Asta.

Juvenalinė justicija – neteisingas vertimas?

Paklausta apie pastaruoju metu nuolat skambančius žodžius „juvenalinė justicija“, O. Tarvydienė sako, jog, jos manymu, tai yra neteisingas vertimas, nes tai yra nepilnamečių justicija ir ji Lietuvoje jau seniai yra. „Ji daugiau susijusi su nusikalsti linkusiais nepilnamečiais, Teisingumo ministerija net turi programas nepilnamečių justicijos, čia paleistas kažkoks neteisingas, iškraipytas gandas. Reikėtų vadinti vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo papildymu“, – teigė specialistė.

Ji sakė esanti 100 procentų įsitikinusi, kad tai nėra siekis ar būdas atimti vaikus. „Vaikų globos įstaigose jų auga ne vienas ir ne du. Mes esame labai laimingi, kai atsiranda šeimų, norinčių globoti arba įvaikinti. Be tėvų globos likusių vaikų netrūksta. Kalbant apie tą patį „Nemušimo įstatymą“, tai tam tikros nuostatos, mano manymu, yra tame „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatyme, nes šis įstatymas taikomas tiek vyrui, tiek moteriai, tiek vaikui. Tai kažkokios naujovės šitas pasiūlytas projektas neteikia, nes faktiškai tokios pačios nuostatos jau galioja „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatyme.“

Anot O. Tarvydienės, visos dabar vykstančios aktyvios diskusijos parodo mūsų požiūrį į vaiką: mes dar nelabai įpratę ieškoti kitokių vaiko auklėjimo būdų (kaip diržas ar grasinimas) ar kitokios poveikio priemonės. Vaikus reikėtų auklėti diskutuojant, bendraujant ir ieškant kompromiso.

Ji pastebi, jog dažnos patyčios mokyklose bei didelis paauglių savižudybių skaičius yra per mažo tėvų dėmesio ir bendravimo su vaikais padarinys. „Tame įstatyme yra numatyta, kad bus sprendžiamas klausimas ir taikomos civilinės, administracinės arba baudžiamosios atsakomybės už tėvų smurtavimą prieš vaikus. Administracinis kodeksas numato, kad jeigu tėvai neturi pakankamai įgūdžių auklėdami vaikus, imasi netinkamų priemonių, pirmiausia taikomos įspėjamosios priemonės, siūlymas lankyti pozityvios tėvystės kursus, kurie dabar pradedami organizuoti visose savivaldybėse. O tos kraštutinės priemonės, kaip vaiko paėmimas iš šeimos arba netgi baudžiamoji atsakomybė, bus taikomos taip pat, kaip ir dabar yra taikomos – už daromą didelę žalą savo vaikui. Civilinis kodeksas ir dabar numato, kad tuo atveju, jei tėvų elgesys vaiko atžvilgiu kelia didelę grėsmę, yra sprendžiamas tėvų valdžios ribojimo klausimas. Ir jokio paimamų vaikų bumo, atsiradus šitoms pataisoms, nebus. Niekas tėvams sankcijų netaikys, jeigu tėvai nepadaro didelės žalos vaikui“, – sakė direktorė.

Paklausta, ar nebus ir Lietuvoje kaip Didžiojoje Britanijoje, kur vaikai įkainojami nuo 5 iki 50 tūkstančių svarų, O. Tarvydienė tikino, kad Lietuvoje tokių dalykų nebus. Ji sako mačiusi tuos Didžiosios Britanijos internetinius puslapius, kur skelbiami vaikų aprašymai ir kainos; tokie dalykai Lietuvoje yra neleistini ir prieštarautų teisės aktams. „Tam, kad vaiką būtų galima įvaikinti, turi būti teismo apribota tėvų valdžia, tačiau teismai šios priemonės imasi tik itin kraštutiniais atvejais – kai tėvai kelia grėsmę vaiko gerovei.“

Tačiau užsienyje lietuvių vaikai, atiduoti kitoms šeimoms, per susitikimus su artimaisiais negali kalbėti lietuviškai. Netgi yra nurodyta, kiek laiko galima vaiką laikyti apkabintą atsisveikinimo metu. Specialistė teigia, kad į norvegus buvo kreiptasi ir būtent atkreiptas dėmesys dėl kalbos. „Jeigu susitikimuose nedalyvauja lietuviškai kalbantis specialistas, tai bijoma, kad mama, senelis arba kitas žmogus, kuris bendrauja su vaiku, gali daryti jam įtaką arba siūlyti vaikui kažkokių nepagrįstų lūkesčių. Norvegams rašėme, kad priimant sprendimus, susijusius su vaiku, Jungtinių Tautų teisių konvencija numato, jog turi būti atsižvelgiama į vaiko tautinę priklausomybę, į vaiko kalbos kultūros išlaikymą ir kt. Kaip žinote, atsakymo negavome.“ Dėl apkabinimų direktorė negalėjo pakomentuoti, kadangi tokių konkrečių apribojimų ji nėra mačiusi ir nežino, kuo remiantis tai padaryta. „Turbūt kiekvienoje situacijoje yra atskiri motyvai, tarkim, smurto prieš vaiką atvejai. Galbūt prisilietimo, apkabinimo galimybės ribojamos, kad vaikui nekeltų kažkokių blogų prisiminimų, jeigu mama ar tėtis yra smurtavę prieš vaiką, bet čia būtų galima vertinti ir kalbėti tik konkrečiais atvejais“, – svarstė specialistė. Direktorė pasisako už tai, jog vaiko nebūtų galima mušti; su juo reikia kalbėtis ir ieškoti humaniškų auklėjimo priemonių. „Tai, kad mes užaugome dauguma gaudami lupt diržu, dar nereiškia, kad mes taip pat galime auklėti savo vaikus“, – kalbėjo O. Tarvydienė.