Norvegijos parlamentas vienbalsiai pritarė Hagos konvencijai

Norvegijos parlamentas pritarė 1996 m. Hagos Konvencijos daliai dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje ratifikavimui. Norvegijoje gyvenanti teisininkė Sandra Latotinaitė yra viena iš žmonių, kurie daug dirbo ir siekė, jog ratifikavimas įvyktų. Teisininkė sako, kad nepaisant gerų žinių, dar būtina ir Lietuvos bei Norvegijos dvišalė sutartis, tačiau tam reikia, kad Lietuvos valdžios struktūros suvoktų tikrąjį problemos mastą. Apie tai, ką šio dokumento ratifikavimas reikš, pasakoja S. Latotinaitė.

– Ką 1996 m. Hagos konvencijos ratifikacija duos lietuvių šeimoms ir vaikams, gyvenantiems Norvegijoje?

– Konvencijos ratifikacija bei inkorporacija į nacionalinę Norvegijos teisę lietuvių šeimoms ir vaikams, gyvenantiems Norvegijoje, reikš:

Priklausomai nuo vaiko „nuolatinės gyvenamosios vietos“ Norvegija tam tikrose bylose nebeturės jurisdikcijos priimti sprendimą dėl globos teisių iš lietuvių tėvų atėmimo;

Nepriklausomai nuo vaiko „nuolatinės gyvenamosios vietos“ Lietuva turės teisinį pagrindą reikalauti bylos jurisdikcijos perdavimo Lietuvai;

Vaikai galės būti perduoti laikinai globai giminėms Lietuvoje – tai bus pagalbos priemonė.

Priklausomai nuo vaiko „nuolatinės gyvenamosios vietos“ (angl. „habitual residence“, norv. „vanlig bosted“), Norvegija tam tikrose bylose nebeturės jurisdikcijos priimti sprendimą dėl globos teisių iš lietuvių tėvų atėmimo. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra apibrėžtas konvencijoje, kiekvienas atvejis bus vertinamas individualiai. Pagrindinis vertinimo kriterijus bus vaiko prisirišimo prie Norvegijos stiprumas. Bylos jurisdikcijos perdavimo atžvilgiu bus išskiriamos kelios pagrindinės situacijos. Mums aktualiausi bus šie atvejai: kai:

Vaiko „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra Norvegijoje bei vaikas yra Norvegijoje;

Vaikas yra Norvegijoje, tačiau jo „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra Lietuvoje.

Tai atvejais, kai vaiko „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra Norvegijoje bei vaikas yra Norvegijoje, galima bus taikyti visas priemones pagal Norvegijos vaikų teisių apsaugos įstatymą. Tais atvejais, kai vaikas gyvena Norvegijoje, tačiau jo „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra Lietuvoje, Norvegija galės priimti tik laikinus sprendimus, pvz., skubos tvarka paimti vaikus iš šeimos. Ilgalaikių sprendimų, kaip globos teisių iš tėvų atėmimas, Norvegija šiais atvejais nebegalės priimti.

Nepriklausomai nuo vaiko „nuolatinės gyvenamosios vietos“ Lietuva galės kreiptis į kompetentingą Norvegijos instituciją dėl bylos perdavimo Lietuvai. Prašymas turės būti siunčiamas Vaikų teisių apsaugos tarnybai, o sprendimą darys arba vaikų teisių apsaugos tarnyba, arba „fylkesnemnda“, priklausomai nuo to, kurioje stadijoje yra byla. Bylos jurisdikcijos perdavimas Lietuvai bus galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog būtent Lietuva, o ne Norvegija, konkrečiu atveju galės geriau įvertinti vaiko interesus. Tai bus aktualu tais atvejais, jei vaikas yra Lietuvos pilietis, gimęs ir pirmuosius savo gyvenimo metus gyvenęs Lietuvoje, turintis giminių Lietuvoje ir pan.

O dėl vaikų perdavimo globėjams Lietuvoje klausimo, tai Norvegija signalizuoja jau dabar, kad tai bus aktualu tik tais atvejais, kai iš tėvų dar nėra atimtos globos teisės. Vaikų perdavimas laikiniesiems globėjams Lietuvoje bus galimas tik kaip pagalbos priemonė tais atvejais, kai vaikų teisių apsaugos tarnyba priima sprendimą skubos tvarka dėl vaikų paėmimo iš šeimos arba kol tokio sprendimo nėra, tačiau yra rizika, kad toks sprendimas bus priimtas, arba tais atvejais, kai Norvegija dėl konkrečių priežasčių atsisako perduoti bylos jurisdikciją Lietuvai.

– Ar bus taikomos šios konvencijos nuostatos toms šeimoms, kurios vaikų neteko iki jos pasirašymo?

– Gera žinia toms šeimoms, kurios yra praradusios vaikus iki konvencijos ratifikavimo: Lietuva galės kreiptis dėl bylos jurisdikcijos perdavimo, pvz., tėvams iniciavus bylą dėl vaikų susigrąžinimo, nes bylos jurisdikcija galės būti perduodama visais bylos etapais. Tai reikštų, kad bylos jurisdikcijos perdavimo atveju sprendimą byloje dėl vaikų sugrąžinimo į šeimą priimtų nebe Norvegija, o Lietuva.

– Iki dokumento pasirašymo – ilgas kelias? Kiek Jums tai užtruko ir kiek pareikalavo jėgų?

– Norvegijos š. m. birželio 11 d. parlamento vienbalsis  pritarimas ratifikuoti 1996 m. Hagos konvenciją toli gražu nėra mano vienos nuopelnas.

– Ar buvo tokių, kurie Jums padėjo?

– Vienas lauke – ne karys. Prie šito klausimo dirbo daug įvairių profesijų atstovų, žurnalistų, kurie nebuvo abejingi lietuvių tėvų, susidūrusių su „Barnevernet problemoms Norvegijoje.

– Kaip manote, ar lietuvių vaikų problemai Norvegijoje Lietuvos valdžios struktūros skiria pakankamai dėmesio?

– Mano nuomone, Lietuvos valdžios struktūros arba nesupranta tikrojo problemos masto, arba nenori matyti ir suprasti.

– Siekiate, kad Lietuva ir Norvegija pasirašytų šiuo klausimu dvišalę sutartį. Ką tai duotų?

– Nepaisant puikių naujienų, aišku jau dabar, kad Norvegija tam tikrose bylose turės jurisdikciją priimti sprendimą dėl globos teisių iš lietuvių tėvų atėmimo. Be to, bylos jurisdikcijos perdavimas Lietuvai tais atvejais, kai Norvegija turi jurisdikciją byloje, kaip tai numato konvencijos 8 straipsnis, bus galimas tik išimties tvarka. Dėl šių priežasčių Lietuva turi siekti dvišalės sutarties su Norvegija. Mūsų čia yra daug, dvišalė sutartis, suteikianti didesnes teises, nei 1996 m. Hagos konvencija, yra reikalinga. Puikus pavyzdys yra nuteistųjų Lietuvos piliečių grąžinimas į Lietuvą  atlikti bausmę. Tiek Lietuva, tiek Norvegija yra ratifikavusios 1983 m. kovo mėn. 21 d. Nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją bei pasirašiusios papildomą 1997 m. gruodžio mėn. 18 d. protokolą, tačiau abi šalys papildomai 2011 m. balandžio 5 d. pasirašė ir dvišalę sutartį, nes nei 1983 m. konvencija, nei 1997 m. papildomas protokolas nereiškė, jog pvz., Lietuva privalo pripažinti Norvegijos teismo nuosprendį ir vykdyti jį Lietuvoje. Pavyzdys nėra pasirinktas atsitiktinai. Ganėtinai aišku, jog pasirašant 2011 m. sutartį, nepalyginamai didesnius interesus turėjo būtent Norvegija, o ne Lietuva. Atitinkama sutartis gali ir turi būti pasirašyta ir vaikų teisių apsaugos srityje. Tik šiuo atveju didesnius interesus pasirašyti dvišalę sutartį turi Lietuva, o ne Norvegija. Kol Lietuvos valdžios struktūros de facto nepradės suvokti tikrojo problemos masto, tokia sutartis, savaime suprantama, pasirašyta nebus.

Šaltinis: norvegijosnaujienos.info