Nusiteikimo galia

Šią studiją, o gal tik įvadą į ją, paskatino įžvalga, vėliau tapusi atradimu, bežiūrint per televiziją Rūtos Janutienės „Paskutines instancijas“.

Atradimo formulė, regis, paprasta: ne didžių darbų padarymas, o nusiteikimas juos atlikti yra nepaprastai reikšmingi ir duoda apčiuopiamą naudą, kuri turi įspūdingą materialinę išraišką. Jei kas bandytų su atradimo autoriumi nesutikti, jis, pasitelkęs į pagalbą simpatiškąją Rūtą, pasirengęs oponentą sumalti į miltus.

Nepretenduodamas nurungti išmintingojo mokslininko Kozmos Prutkovo atradimų, iš kurių pasisėmiau įkvėpimo, ėmiausi šio nelengvo, tačiau, mano manymu, labai reikšmingo ir reikalingo darbo. Žinoma, negaliu varžytis su unikaliu analitiniu Kozmos mąstymu, bet savo užduotį atlikau sąžiningai, o kas išmano – tepadaro geriau.

Įvairių sričių išradimais garsėjantis Prutkovas daugiausiai laiko sugaišdavo ne naujo fakto konstatavimui, bet aiškindamas jį įrodančias aplinkybes ar savybes. Tarkime, kai Kozma, nepriklausomai nuo kitų mokslininkų, atrado, jog vanduo turi tris pavidalus (kietą, skystą ir dujinį), jis daug triūsė, kol įrodė neišmanėliams oponentams, kad skystas vanduo tuo pat metu negali būti kietas, o kietas - dujinis. Bet šios studijos autoriui neteko gvildenti tokių aukštų materijų, nes atradimo akiratyje vis rodėsi vagys, sukčiai, aferistai bei kyšininkai, kuriuos visi jau įprato atpažinti be ilgų paaiškinimų.

Tiriant nusiteikimą daryti didžius darbus, reikia atskleisti šio nusiteikimo įgyvendinimo mechanizmą. Jis nėra itin sudėtingas. Pirmiausia subjektas (sukčius, vagis, aferistas) per išvešėjusius neviešųjų ryšių (gal kyšių?) kanalus praneša finansus valdančiai institucijai, kad reikalingi itin svarbūs ir dideli darbai, o jis yra nusiteikęs visa tai atlikti. Institucija, įvertinusi nusiteikimą, paprašo pateikti darbų sąrašą ir išlaidų sąmatą. Subjektas parengia realiai reikalingų darbų sąrašą (būtinai padidindamas apimtis dešimtis kartų) bei išlaidų (taip pat atitinkamai padidintų) sąmatą. Nauda garantuota, o svarbiausia - visiškai nepriklauso nuo to, ar darbai atlikti ir kaip. Pateiksiu tik kelis pavyzdžius iš gausaus šios srities lobyno.

Štai Gintautas Kėvišas, pianistas, Valstybinio operos ir baleto teatro direktorius itin rimtai nusiteikė atnaujinti teatro sceną. Kadangi nusiteikimo būta itin rimto, jis įvertintas 78 milijonais litų. 2007-iais teatrui išmokėta 16 milijonų litų už viršutinės scenos mechanizmų atnaujinimą, o 2008-iais darbams skirta dar 20 milijonų litų. Tyrinėtojai aptiko, kad kažkur dingo 9 milijonai litų, kurių vis ieško ir neranda Generalinė prokuratūra. Naivuoliai! Juk reikėjo tik nuvažiuoti į Turniškes ir pasižiūrėti į ištaigingus, aukštomis tvoromis su stebėjimo kameromis aptvertus ir iki dantų ginkluotų apsaugininkų saugomus G. Kėvišo apartamentus. Teatro scenos atnaujinimo darbams net neįpusėjus, nauda gauta akivaizdi. Kas galėtų paneigti, kad ne čia ir nugulė tie milijonai, kurių ieškodami taip vargsta prokurorai?

Istorikas Alfredas Bumblauskas, Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio, Karininko ir Komandoro kryžių kavalierius, apdovanotas žurnalo „Pšegliond Vschodny“ Aleksanderio Gieyštoro vardo premija, nusiteikė išgarsinti Lietuvą „istorine atmintimi“ internete. Ekspertų skaičiavimu, mums tos menkavertės svetainės, kokias sukurti sugebėtų ir ne itin įgudęs studentas, jau kainavo: www.viv.lt - 631 tūkstantį litų, www.mdl.lt - 350 tūkstančių litų. Pridėjus kitus istoriko projektus, per trumpą laiką iš viso „įsisavinta“ 1,123 milijono litų. Nauda – kaip ant delno. Nusiteikimas virto įsisavinimu (pasisavinimu?). Ne veltui sakoma: jei vogti – tai milijoną.

O štai žurnalistui, verslininkui, Vilniaus mero kėdėje jau keliskart sėdėjusiam Artūrui Zuokui, regis, nepasisekė: jau paskelbta, kad jo proteguoto Guggenheimo muziejaus sostinėje nebus. O juk jis yra tikinęs, kad Guggenheimo galimybių studiją finansavo net iš savo kišenės, o jo šeima šį stebuklingą projektą parėmusi keliskart daugiau, nei tie 600 tūkstančių litų, kuriuos skyrė vyriausybė. Be to, A. Zuokas nurodė, kad galimybių studija iš viso kainavo 2,5 milijono JAV dolerių. Ir vis dėlto šįkart bėdžiui nepasisekė. Manyčiau, kad guggenheiminė pinigų skalbykla užsidarė tik dėl nusiteikimo stokos.

Būčiau neteisus, jei tvirtinčiau, kad nusiteikimą vertina tik valstybinės institucijos. Kaip liudija dvidešimties metų patirtis, jį labai vertina ir visuomenė. Antai vienas lakūnas nusiteikė, kad „tvarka bus“, ir tapo prezidentu. Dėl nepakankamo nusiteikimo iš posto buvo išstumtas, bet vėliau pasitaisė ir tapo europarlamentaru. Nusiteikimą toliau stiprino lakūno įkurta partija „Tvarka ir teisingumas“, ir visuomenei šios pastangos patiko. Todėl ne tik partijos lyderis Valentinas Mazuronis, bet ir jo sūnus Andrius patogiai įsitaisė Seime ir dideliam liaudies pasitenkinimui svaido į visas puses kritikos žaibus. Jei nusiteikimo lakūnui pakaks, jis greitai sugrįš į Seimą.

Vienas suvirintojas sužinojo, kad žmonėms trūksta darbo. Ir nusiteikė žmonėms jo duoti, mokėti algas ir dar vokelius pridėti. Įkūrė Darbo partiją. Visuomenei šis nusiteikimas patiko, todėl jį ir jo partiečius rinko į Seimą. Dar padirbėjęs ir mėsininku bei daržininku, suvirintojas susikrovė milijoninį kapitalą ir tapo Europos Parlamento nariu. Tačiau pastarasis leido šį darbininką, įtariamą sukčiavimu, patraukti atsakomybėn. Nusiteikimui dabar tarsi kenkia savi prokurorai, bet dėl bylos vilkinimo (panašu – sąmoningo) netenka abejoti, kad neliečiamybę iki spalio rinkimų suvirintojas vėl įgis.

Nugirdo vienas juokdarys, kad tauta užguita, pasiligojusi, guli leisgyvė ligos patale, ir subūrė iš kolegų juokdarių Tautos prisikėlimo partiją. Nusiteikimas rinkėjams patiko, todėl grupę tos partijos juokdarių išrinko į Seimą, o šis, įvertinęs didžiausio juokdario nusiteikimą, jį išsirinko Seimo pirmininku. Būdamas pirmininku, tas juokdarys bejuokaudamas pamiršo šventą savo nusiteikimą, taip ir nespėjęs prikelti tautos iš ligos patalo. Todėl aukštą postą teko apleisti, o juokdarių partija išsivaikščiojo.

Pasidalinau su mielu skaitytoju savo „atradimu“ apie nepaprastą nusiteikimo galią artėjančių rinkimų į Seimą akivaizdoje ne pasididžiavimo dėlei, o norėdamas paskatinti tiek kandidatus į Seimą, tiek rinkėjus rinktis kitokį, nei „studijoje“ minimą, nusiteikimą, kuris siektų ne materialios naudos sau, „grupei draugų“ ar partijai, o tiesos, teisingumo ir gerovės visuomenei.