Nustokime garbinti „taiką bet kokia kaina“

Karas nėra „naujienų portalų fantazija“. Karas yra realybė – ir kai jis vyksta, pati pavojingiausia iliuzija vadinasi agresyvi taika: tokia „taika“, kuri reikalauja, kad auka nutiltų, nusilenktų ir atiduotų dalį savęs, kad agresorius „nusiramintų“. Jis nenusiramins. Jis tik supras, kad šantažas veikia.

Todėl šiandien ginti karą reiškia ginti ne žudymą, o pasipriešinimo teisę. Tai ginti principą, kad įsiveržimas negali būti apdovanotas „kompromisu“. Nes „kompromisas“ su agresoriumi dažniausiai yra tik kitoks žodis okupacijai, o okupacija – tik atidėtas karas, kuris grįžta dar žiauresnis.

Žiniasklaida nėra kalta, kad rašo apie grėsmes. Kalti tie, kurie nori, kad grėsmių „nesimatytų“, nes tada lengviau įbrukti saldainį su nuodais: „užteks ginklų, užteks paramos, sėskit prie stalo“. Kokių derybų? Kai viena pusė ateina ne kalbėtis, o diktuoti. Tokia „taika“ nėra taika – tai kapituliacijos reklama.

Taika įmanoma tik tada, kai agresorius supranta: laimėti jėga nepavyks. Vadinasi, pirmiausia – gynyba, atgrasymas, parama užpultajai Ukrainai. Ir tik tada – derybos, kai derybos yra ne prievarta, o pasirinkimas.

Pietų Afrikos Respublikos aktorė Charlize Theron, Olimpiados atidarymo metu Italijoje cituodama Nelson Mandela mintį, pasakė esmę: taika – tai ne tik konfliktų nebuvimas.

Bet be stuburo ši formulė virsta farsu: „būkite taikūs“ reiškia „būkite patogūs“. O patogumas agresoriui – tai bilietas į kitą invaziją.

Todėl nustokime garbinti „taiką bet kokia kaina“. Tai ne taika, o agresoriaus strategija. Tikra taika įmanoma tik tada, kai agresorius yra sustabdomas jėga, o ne apdovanojamas nuolaidomis.